Juta LIUTKEVIČIŪTĖ. Sidabrinis slemas

Kaip misės viena kitai perduoda deimantinę karūną, taip šie žmonės dalijasi pereinamuoju dvidešimties litų prizu. Užlipę ant scenos ūbauja, loja ir puola ant kelių arba stovi kaip įkalti ir murma po nosimi. Kas vyksta? Tai slemeriai daro dirbtinį kvėpavimą poezijai.

Adomas Strazdas

Knygos „Slemas Lietuvoje!" (sud. D. Jurevičius ir kt., „Kitos knygos", 2012) prakalbos autorius ir šio reiškinio mūsų žemėje pionierius Žygimantas Kudirka jums pasakys, kas yra slemas: „Tai atliekamosios, raiškiosios poezijos (plat)forma." O jeigu dar atsiminsite ir šias tris taisykles, jau galėsite lipti ant scenos: atlikti galite tik savo tekstą; tai turi trukti ne ilgiau nei 5 minutes; kostiumais ir kitomis papildomomis dekoracijomis griežtai rekomenduojama nesinaudoti. Aplink kuklų apvalų stalą pasikalbėti apie slemą kaip poezijos formą ir saviraiškos būdą pasisodinau penkis slemerius.

Poetų portretai

ERNESTAS BOGDANOVAS, reperių pasaulyje atpažįstamas Beepo slapyvardžiu, pokalbio vairą iš karto perėmė į savo rankas ir tapo pagrindiniu gidu nagrinėjant poetinius brūzgynus. Taip jau būna radijo žmonėms – Ernestas START FM eteryje veda laidą „Pora žodžių", skirtą hiphopo kultūrai. Jo poezija –­ saviironijos ir aliteracijos derinys, o atlikimo maniera – gestikuliavimo ir artikuliacijos performansas.

Ernestas nėra vienintelis reperis slemo scenoje. Interviu metu dažnai jį pertraukdavo ir mintį tęsdavo ADOMAS STRAZDAS (Skelling). Jo balsas – komercinių radijo stočių džiaugsmas. Scenoje mintinai žerdamas savo tekstus jis vaikšto nuo vieno krašto į kitą, lyg aiškindamas chemines formules. Tekstais leidžiasi į tamsesnes gilumas – čia ir karas, ir kraujas, ir mirtis. Skelia rimtą pamokslą, o feisbuke siūlo paslaugas savo įrašų studijoje „Pas tavo tėvą".

Labiausiai į poetą čia panašus vaikinas trimis vardais – MARIUS POVILAS ELIJAS MARTYNENKO. Tvarkinga eilute ir ilgu lietpalčiu apsitaisęs, beretę ant galvos užsidėjęs, prisistatė tiesiog Elijumi – toks jo vardas slemo scenoje. Daug skaitė apie moteris ir vaikystę, daug juokėsi pats iš savęs, iš moterų ir iš vaikystės. Paklausiau, ką mano apie savo sodrų, klampų kaip medus balso tembrą. „Tie, kurie manęs klauso, galvoja, kad esu dviejų metrų ūgio vilkas. O aš – paprasčiausias neūžauga."

EGLĖ STRACKAITĖ – lengvai po kiekvieno užduoto klausimo nuraustanti mergina su auskaru antakyje. Scenoje ji vadinasi Netipiškas Individas ir ekspresijos nestokoja – vienu įkvėpimu greitakalbe išdėsto visą tekstą, surašytą A4 formato lape. Mokosi fotografijos, ką pamato – užrašo. Slemo varžybų metu skaitė ir iš senų, nutrintų popierių, ir iš naujų užrašų knygučių, kurias prirašė pakeliui.

JULIUS KALENDRA kalbėjo nedaug, o jei kažką ir sakė, tai neužtikrintai, tarsi pats savimi netikėdamas. Ir poeziją skaitydamas nueina į scenos galą, atsitupia ir išberia keletą posmų apie mylimąją, žvaigždynus, akis ir ašaras. Kuria muziką, apie ją irgi nedaug pasakoja. Nors vėliau socialiniame tinkle vykusiu renginiu ir mūsų pokalbiu pasidžiaugė pirmas.

Ernestas Bogdanovas. Laurynos Narkevičiūtės nuotraukos

Kas tai, kam tai ir kodėl

Visi penki poezija „tik dėl savęs" neužsiima. Lipa ant scenos, reklamuojasi, važinėja po Lietuvą ir edukuoja to dar nemačiusius. Ernestas sutinka, kad slemas nėra vien tik saviraiškos priemonė, bet ir poezijos populiarinimo būdas. „Mes supažindiname klausytoją su kitokia poezija, ne ta, kuri įprasta nuo mokyklos laikų. Slemas –­ naujas, laisvas, nepriklausomas, išreiškiamas ir pristatomas paties autoriaus, o ne skaitovo", – sako jis.

Kaip rašoma knygos „Slemas Lietuvoje!" prakalboje, slemo renginiai yra poetų varžytuvės ir nuobodžiam poezijos skaitymų tonui nepaklūstantis poetinis tūsas. Įdomu, ar mūsų lietuviška rūpintojėlio prigimtis tinkama tokiam ekspresyviam menui? Lietingu oru norisi sušilti, bet ne liežuviu plakant, o ramiai ant pečiaus gulint... „Žinoma, kad slemas gali egzistuoti Lietuvoje. Ir ne šiaip sau slemas, o lietuviškas! Ir tarptautiniuose slemerių suvažiavimuose visi skaito savo, originalo kalba, nes šioje raiškos formoje svarbiausia yra garsas ir žodžių sąskambiai. Lietuvoje slemas gyvas nuo 2010-ųjų ir pabaigos kol kas nematyti", –­ abejones kaip prikepusio maisto dūmus virtuvėje išsklaidė Ernestas.

Slemo mokykla mokykloje

Apie poezijos klasikos įvilkimą į naują rūbą slemeriai susimąsto dažnai. „Būtų šaunu, jeigu tokia alternatyvi meno pažinimo forma būtų įtraukta į mokyklos programą. Poezijos ten mokomės visi – susipažinome ir su Maironiu, ir su Salomėja Nėrimi, ir su Kaziu Binkiu. Bet kodėl jų eiles turime skaityti mechaniškai: ta-tatata-tata-tatata. Kodėl negalima savitai, tarkim, surepuoti Maironio tekstų?" Ernestas papasakojo, kad tik repuodamas mintinai išmoko visus mokykloje reikalingus tekstus. „Slemo platforma padrąsina laisvai reikštis. Tikriausiai didžioji dalis su siaubu atsimena poezijos deklamavimą mokykloje. Taip neturėtų būti."

Marius Povilas Elijas Martynenko. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Adomas – didelis Vlado Šimkaus eilių gerbėjas, ypač kai jo kūrybą skaito aktorius Rolandas Kazlas. Adomas sakė, kad tokį derinį puikiai įsivaizduoja ir slemo scenoje. Tik ar tada nebus sulaužyta viena pagrindinių slemo poezijos taisyklių – skaityti savo autorinį tekstą? „Tai gal reikėtų pačiam Kazlui pradėti rašyti? Jeigu taip iš tiesų atsitiktų, esu įsitikinęs, kad jam nebūtų lygių dar daug metų."

Kad ir kokie neformalai būtų šiandien, savu laiku formaliųjų mokyklinių poezijos skaitymo konkursų slemeriai neišvengdavo. Dalyvavo juose beveik visi, o Adomas dvejus metus iš eilės buvo pripažintas geriausiu skaitovu sostinėje.

Nebeužtvenksi upės bėgimo

Eglė prisiminė mokyklines nuoskaudas. „Niekada nejausdavau aistros skaitydama ne savo rašytas eilutes. Deklamuodavau, o kažkur giliai mintyse autoriui prieštaraudavau. Dėl to ir pradėjau rašyti pati." Nėra to blogo...
Dabar vertimą iš anglų ir italų kalbų studijuojantis Elijas savo susidomėjimą spausdintu žodžiu aiškino remdamasis išlikimo tarp kiemo draugų teorija: „Kai buvau mažas, kieme augau tarp kitataučių vaikų, kurie labai nemėgo kalbančių lietuviškai. Dėl to apsimesdavau, kad esu čigoniukas. Vėliau apgaulė išaiškėjo ir vis daugiau laiko ėmiau praleisti namuose. Taip ir atsirado mano meilė literatūrai."

Drausti negalima leisti

Slemo formą nustato tam tikros trukmės, kostiumų ir dekoracijų taisyklės. O nuo ko priklauso turinys? Kokias kryptis rodo slemerių moraliniai kompasai? Paklausti apie cenzūrą mano pašnekovai nesutrinka – tabu lyg ir neturi, bet visko irgi neskaito. Minėtoje knygoje parašyta taip: „slemas nėra cenzūruojamas, bet nebūtinai necenzūrinis".

Eglė Strackaitė

Elijo manymu, reikia išnaudoti jaunystės veržlumą rašymui apie viską ir visaip. „Esu skaitęs, kad Rilke labai nemėgo savo ankstyvosios, jaunatviškos poezijos. Todėl ir manau, kad dabar mums visiems ir yra tas laikas, kai galime rašyti apie tai, ko vėliau turbūt gailėsimės", – sakė slemeris. Slemas jam tuo labiausiai ir patinka – galimybe kalbėti apie bet ką ir iš visko juoktis. „Vienintelė cenzūra – kad stengiesi į viešumą nepaleisti labai prastos poezijos. Lipi ant scenos ne tam, kad parodytum save, o kad pasakytum kažką prasmingo. Ir publikos reakcija padeda įvertinti, ar tos prasmės tavo tekste iš tiesų yra."

Ernestas teigė, kad vienintelė cenzūra, kuri galioja visiems poe­tams, –­ tai apsisprendimas, ar tekstas apskritai yra vertas, kad susirinkusieji išgirstų: „Kadangi pats poezijoje atsiradau iš repo, tai kaip ten, taip ir čia: tik tada, kai gali kalbėti apie viską, tampi įdomus klausytojui. Svarbiausia – kokią emociją pasirenki kalbėdamas apie skirtingus dalykus."

Linčo teismas poetams

Deja, ne visi slemo poezijos kūrėjai taip brandžiai ir pagarbiai mąsto apie klausytoją ir savo, kaip poeto, įvaizdį. Kai kurie ant scenos užlipa iki galo nesupratę, kur yra ir ką žada nuveikti. „Atsisijojimas ir filtracija tarp slemerių tikrai vyksta – tai skatina publika. Būna, kad ant scenos užlipa visiškus niekus kalbantys žmonės. Bando juokauti, rėkauja ar ateina neblaivūs. Bet dažniausiai, pamatę neigiamą publikos reakciją, daugiau nebepasirodo", –­ pasakojo Adomas.

Julius Kalendra. Laurynos Narkevičiūtės nuotraukos

Elijo akiai prasčiausiai atrodo tie, kurie užlipę ant scenos žemina kitus, smerkia tautines mažumas ir kitaip bando išlieti savo pyktį. Dėl to yra pasitaikę ir muštynių. „Pykčiu ir neapykanta persmelktoje poezijoje galima atrasti grūdą bjaurios tiesos, bet ji niekada nebus tokia įdomi ir priimtina klausytojams. Paprastai tokiems veikėjams iš žiūrovų sudaryta komisija surašo dvejetus, ir jie lekia lauk", –­ prisidėjo Ernestas.

Kartais geriausiais skaitovais tampa tie, iš kurių to tikimasi mažiausiai. Raiškaus skaitymo išmokstama tik praktikuojantis. „Jau kelis kartus esu matęs, kaip į sceną išeina kuklios, drovios mergaitės, nedrąsiai perskaito savo eilėraščius ir sulaukia didžiulių publikos ovacijų. Kitą kartą išėjusios jos jau kalba garsiau ir aiškiau. Man pačiam vis dar dreba visas kūnas ir lapai rankose virpa kaip jauniklio elniuko kojos. Bet turbūt publikai patinka mane matyti visą besikratantį", –­ juokėsi Elijas.

Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo...

Vienintelis fizinis slemo Lietuvoje kūnas – jau keliskart cituota knyga. Dar saujelė vaizdo įrašų plaukioja skirtingose interneto platformose, kelios nuotraukėlės šen, kelios ten... O juk poetams įprasta kaip nors didingai įsiamžinti laiko tėkmėje. Na, jeigu ir ne didingai, tai bent jau mokykliniame vadovėlyje.

Ernestas dėl išliekamosios vertės nesijaudina: „Slemas turi tokią pačią išliekamąją vertę kaip ir klasikinė poe­zija. Juk žmogus iš renginio išsineša kažkokių naujų patirčių, emocijų, o tai ir yra svarbiausia. Mes perkeliame poeziją į tą platformą, kur ji turi būti reiškiama garsu. Todėl leisti reikia ne knygas ir almanachus, o kompaktus, įvairius garso ir vaizdo įrašus. Tam kol kas puikiausiai pasitarnauja „YouTube"

Adomas pritarė Ernestui, kad didžiausia slemo vertybė – žmonių reakcija. „Štai ir po šiandienos skaitymų prie mūsų priėjo vyresnio amžiaus moteris ir padėkojo už renginį, džiaugėsi išgirdusi naujų poezijos formų."

Aukščiau bambos nešoko ir Elijas: „Man atrodo, kad kol kas tos saviraiškos baruose ir klubuose mums visiškai užtenka. Pagauni žodį, iškeli svarbų akcentą, kad ir vienam vakarui. Net jeigu jį išgirs tik vienas žmogus – jau atrodo verta."

Netark sudiev

Kaip nesibaigia maironiškos kupiūros klajonės iš vieno poeto kišenės į kito, taip ir slemas neturi pabaigos.

Poetai yra tarp mūsų ir mes esame poetai, tad kam atsisveikinti?

P. S. Julius sakė sidabrui turįs alergiją. Tenesupyksta jis už šio teksto antraštę.

Kalbėjosi Juta Liutkevičiūtė

Draugai