Kęstutis NAVAKAS. Indrelei. Žuviai ir lelijai

Velázquezas tapė princeses. Jei gyventų mūsų laikais, kas trečia jo princesė būtų Valantinaitė, nes labiausiai atitinka vizualinius lūkesčius.
Van Goghas tapė saulėgrąžas. Jei gyventų mūsų laikais, kas trečia jo saulėgrąža būtų Valantinaitė, nes atitiktų lūkesčius visai kita prasme.
Lietuvių liaudies poetas Aidas Marčėnas, pamatęs šią knygą, pasakė, kad jai pakaktų viršelio, pati knyga nebūtina. Ir iš tiesų mūsų poezijos princesė ant knygos aplanko pelnytai kelia pavydus ir susižavėjimus. Tuoj ji nuleis iš savo bokšto rusvų plaukų kasą, kuria galės užlipti visi apsalę riteriai.
Ir užlipę ras poeziją, regis, ne parašytą, o sugrotą airiška arfa. Kaip Bacho fleita gieda apie mirtį klasiko eilėrašty, taip Valantinaitės arfa gieda apie gyvenimo ornamentą, kuriame užšifruotos visos įmanomos jaunystės apraiškos – nuo pirmojo kablelio, kluptelėjimo iki paskutiniojo. Paskutinysis tik nujaučiamas, bandomas atspėti, kaip filmo pabaiga, kartais kreivai ir netiksliai, bet tai tik prideda žavesio šiems tekstams. Kiekvienas netikslumas atima žavesį iš vyrų, tačiau prideda moterims. Jos kitokios. Valantinaitė kitokia nei Stankevičius. Stankevičiaus ir Valantinaitės tarpusavio diapazonas rodo lietuvių poeziją esant beveik nebeįmanomą aprėpti.
„Jeigu aš būčiau ji, ar pažintum?“ –­ klausia Valantinaitė viename eilėrašty. Jeigu ji būtų aš, tikrai savęs nepažinčiau. O save tapti nebe savimi (arba – tik savimi) įgalina tik gera kūryba, visų pirma –­ gera poezija. Valantinaitės poezija, kaip pasakytų A. Nyka-Niliūnas, yra ant kažkokios pavojingos ribos. Vienoje šios ribos pusėje lieka pats Nyka su visais apaštalais, kitoje prasideda spalvotas princesių pasaulis iki lėlės Barbės imtinai. Ir kas iš lietuvių poečių yra sąmoningai, programiškai šią ribą pasiekusi? Nė viena. Jei pasiektų – neišsilaikytų, neišvengiamai nusprūstų. Valantinaitė nežinia kaip, bet išsilaiko. Tai, kas jos knygoje yra parašyta – poezija. Taip, kaip secesiniai Klimto paveikslai irgi yra tapyba, nors nuo šios minties ir labai skaudėtų galvą, tarkim, Bruegeliui.
Indrė Valantinaitė yra visiškas svetimkūnis šiandienės poezijos kontekste, šešioliktajame amžiuje jai būtų pats tas. O tai, kad ji sugeba kurti šešioliktąjį ir visus kitus jai paklūstančius amžius hic et nunc, nusipelno mažų mažiausiai inkvizicijos laužo. Tad jaunosios jotvingės premija krinta į jos biografiją pelnytai ir tegu poe­tė kuo greičiau toje premijoje sudega.

Draugai