Įtūžis ir talentas
Mick Brown

Alan Light. „What Happened, Miss Simone?“. – Edinburgh: „Canongate“, 2016.

Gyvenimas turi bėdų
O aš jų gaunu daugiau, nei priklauso. (...)
Aš tik siela, siekianti gero.
Prašau, Dieve, neleisk man likt nesuprastai.
Nina Simone „Don’t Let Me Be Misunderstood“

Bet kaip mums suprasti Niną Simone? Nuostabią, prieš­taringą, temperamentingą – tokio aistringo genialumo, kiek ir gluminančiai savidestruktyvaus elgesio.

Ši biografinė knyga buvo „įkvėpta“ pernai pasirodžiusio kanalo „Netflix“ dokumentinio filmo. Alanas Lightas, patyręs roko muzikos tyrinėtojas, galėjo naudotis visa ta pačia medžiaga – jo knygai svarbiausi interviu (pvz., su Simone muzikantais, draugais ir dukra Lisa) buvo atlikti filmo režisierės Liz Garbus. Bet net jei sunkiausias darbas teko kitiems, Lightas ne mažiau kruopščiai išvyniojo nuoseklią giją iš liūdno ir painaus Simone gyvenimo siūlų kamuolio.

Simone tėvas buvo stalius, motina –­ metodistų dvasininkė, kuri, tapusi atrama visai savo bendruomenei Trione Šiaurės Karolinoje, nesugebėjo dukrai parodyti jokios meilės. Muzikos vunderkindę pastebėjo britų kilmės muzikos mokytoja Muriel Mazzanovich. „Panelė Mazzy“ mylėjo Simone tarsi savo dukrą, ruošė ją tapti klasikinės muzikos pianiste, netgi rinko lėšas, kurios būtų suteikusios jai galimybę studijuoti Juilliardo mokykloje Niujorke. Tačiau Simone klasikinės ambicijos buvo palaužtos, kai nepavyko gauti stipendijos mokslams Curtiso institute.

Nesėkmę ji aiškino savo odos spalva ir neturtu, nors tuometis jos fortepijono mokytojas Vladimiras Sokolovas vėliau teigė, esą „tiesiog kiti buvo geresni“. Šiaip ar taip, nuo tada pradėjo kauptis apmaudas, kad jos talentai deramai nevertinami.

Pirmasis Simone vyras buvo baltasis „nevykėlis“, už kurio sakėsi ištekėjusi vien iš vienatvės. Antrąkart susituokė 1961 m. policininku Andrew Stroudu iš Harlemo, kuris tapo jos vadybininku. Pirmosios aistros pagauta Simone jį apibūdino kaip savo „švelnųjį liūtą, šventąjį Bernardą ir kartais veislinį eržilą“. Sužadėtuvių naktį jis prikišo ginklą jai prie smilkinio, surišo rankas virš galvos ir skaitė jos išsaugotus laiškus iš vaikystės mylimojo.

Neįtikėtina, bet susituokę jiedu išbuvo 11 metų. Stroudas finansavo pirmąjį Simone koncertą Carnegie Hall salėje 1963 m., po kurio ji iškilo iš džiazo klubų tamsumų ir gavo leidimą priklausyti aukštajai kultūrai.

Simone muzikiniai pasiekimai neabejotini. Džiazą ji grojo taip lengvai lyg vaikišką melodiją, šen bei ten įmesdama keletą taktų iš Bacho ar Rachmaninovo. Medžiagos rasdavo įvairiausiuose šaltiniuose ir žanruose – Brodvėjuje, Izraelio liaudies dainose, Kurto Weillo, Duke’o Ellingtono, Randy Newmano muzikoje – ir visą ją paversdavo sava. Jos 1958 m. debiutinio albumo dainoje „Little Girl Blue“ sulydoma Richardo Rodgerso miuziklo melodija su kalėdine giesme „Good King Wenceslas“ ir papildoma kartėliu bei atsainia meistryste. Kai išgirsti jos vizitinę kortelę –­ „I Loves You, Porgy“, nublanksta visos kitos šios dainos interpretacijos.

Ne visi įrašai atspindi jos talentą. Įvairūs prodiuseriai prikraudavo styginių ir chorų, tarsi norėdami jos muziką padaryti „patogesnę“. Negaudama visiškos laisvės įrašų studijoje, Simone buvo vis labiau nepatenkinta. Ji nepasitikėjo leidyklomis, klubų savininkais, agentais – iš esmės visais, ir ne veltui.

Bet drauge pati Simone buvo išpuikusi ir pinigų troško labiau, nei buvo linkusi sunkiai dirbti. Vyro teigimu, labiausiai ji mėgo pardavinėti dainas reklamoms ir gauti atlygį už nieko nedarymą.

Judėjimas už pilietines teises suteikė kryptį jos tapatybei ir kunkuliuojančiam pykčiui. Pirmąkart susitikusi su Martinu Lutheriu Kingu, prisistatė: „Aš nesu taikiai nusiteikusi.“ –­ „Gerai, –­ atsakė jis. – Malonu susipažinti.“ Jos galingiausia daina „Mississipi Goddam“ sukurta kaip atsakas į babtistų bažnyčios Alabamoje susprogdinimą 1963 m., pražudžiusį keturias merginas. Po įtūžio kupinos tirados apie rasinę neteisybę jos draugas Dickas Gregory sakė, kad joks juodaodis vyras nebūtų drįsęs tokios parašyti.

Stroudas, kuris buvo pasižadėjęs iš jos padaryti „turtingą juodą kalę“, skundėsi, esą „revoliucija ją išblaškė“. Kai ji mėgindavo apie pilietines teises pamokslauti savo publikai, ši atsakydavo švilpimu ir vengdavo jos koncertų. Santuoką užbaigė seksas trise su moterimi, kuri teigė esanti Etiopijos princesė.

Paskui viskas buvo tik dar keisčiau. Trumpam apsistojusi Barbadose – pirmojoje ilgo bastymosi stotelėje, kai gyveno bet kur, tik ne nekenčiamoje Amerikoje – Simone įsimylėjo šalies ministrą pirmininką Errolį Barrow. Romanas prasidėjo ministrui aistringai vaikantis ją nuogą po pievas, o pasibaigė jo atlikta serenada „The Folks Who Live on the Hill“.

Gyvendama Liberijoje didžiąją laiko dalį Simone praleido dėvėdama vien bikinį ir batus, – ten palaikė santykius su 70-mečiu ponu Dennisu, kuris prisistatė žinute: „Nejudėk. Grįšiu po valandos. Mes susituoksim po šešių savaičių.“ Vis dėlto nesusituokė.

Liūdna tiesa, kad nepastovus Simone būdas griovė visus jos santykius, taip pat ir su vienintele dukra Lisa, su kuria daugelį metų nebendravo. Simone buvo paranojiška, depresyvi, linkusi į pykčio priepuolius. Klausytojai, ateidavę jos šlovinti, dažnai pasijusdavo apgauti ir įžeisti; vienam gerbėjui, atėjusiam į užkulisius palinkėti sėkmės, ji grasino peiliu. Žmonės, tiesę pagalbos ranką, neretai ją atitraukdavo su Simone dantų žymėmis. Brolis ją apibūdino kaip „chemiškai skilusią asmenybę“. Tikslesnis apibrėžimas būtų bipolinis sutrikimas.

9 dešimtmečio pradžioje Simone gyveno Paryžiuje. Jos žvaigždė buvo nusileidusi taip žemai, kad ji stovėdavo prie klubo, kuriame tuoj turėtų groti, įkalbinėdama praeivius užeiti. Prisikėlimas įvyko 1987 m., kai jos 1958-ųjų dainą „My Baby Just Cares for Me“ reklamoje panaudojo „Chanel No 5“.
Simone mirė 2003 m., būdama 70-ies, dvi dienos po to, kai Curtiso institutas, kadaise nedavęs stipendijos, suteikė jai muzikos ir humanitarinių mokslų garbės daktaro laipsnį.

Visa ši istorija – metodiškai išdėstyta nešališkoje Lighto knygoje – palieka apgailestavimą, jog tokiai talentingai moteriai teko iškęsti tokį nelaimingą gyvenimą. Klausytojų malonumas gimdavo Simone laimės sąskaita. Bet ar ne taip dažniausiai ir nutinka?

„The Telegraph“, 2016-02-27

 

Neatsakingas filmas
Tanya Steele

„What Happened, Miss Simone?“,
rež. Liz Garbus, 2015.

Įsivaizduokit: dokumentinis filmas apie Rihanną, kuriame Chrisas Brownas pasakoja apie jos charakterį¹. Ir pripažįsta mušęs Rihanną, lyg tai būtų savaime suprantama, nes ji buvo sudėtinga asmenybė. Ninos Simone vyras apibūdinamas taip: „Žmonės bėgdavo, vos jam išlipus iš mašinos.“ O pati Nina rašė: „Jis nutaikė man į galvą pistoletą, surišo ir išprievartavo.“ Negi leistume Brownui apversti pasakojimą apie smurtą šeimoje? Kodėl Simone skriaudėjui leidžiame būti jos istorijos pasakotoju?

Žinoma, šiame dokumentiniame filme daug nematytų dalykų. Nuostabu skaityti fragmentus iš Ninos dienoraščių. Tačiau reikia nepamiršti, kad jie tik papildo filmo kūrėjų sumanytą pasakojimo liniją.

Ar įmanoma papasakoti smurtą patyrusios genialios juodaodės moters istoriją ir visiškai atskleisti smurto jai paliktus randus? Ar turime ją paversti smurto bendrininke? Ar įmanoma įsijausti į jos asmenybę ir parodyti raidą, paryš­kinant genialumą, o ne „traumas“?

Susigūžti norisi vien nuo pavadinimo. Ar tokia pasakojimo apie Simone prielaida? Kas jai nutiko? Primena pavadinimą „What Ever Happened To Baby Jane?“². Ar ne geriau būtų „Ninos Simone genialumas“, „Ninos Simone galia“? Ar taip mūsų kultūroje suvokiama šios moters įkūnyta galia? Kas su ja buvo ne taip?

Kai aš galvoju apie Niną, galvoju apie tai, kas joje buvo gera ir kas buvo bloga ją supančioje kultūroje.

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=moOQXZxriKY{/youtube}

Simone buvo viena iš didžiųjų Amerikos genijų. Žinoma, kaip ir Charlie Parkerio, Whitney Houston, Michaelo Jacksono, Mileso Daviso, Theloniouso Monko, Jameso Baldwino, jos istorija sudėtinga. Bet faktas, jog ši moteris ištvėrė Ameriką ir kūrė tokią aitriai gražią muziką, yra vertas pagarbaus dokumentavimo. Šis filmas ne toks.

Iš juodaodžių moterų visad tikimės mažiau. Neginčijame, kad juodaodės yra traumuotos, pakvaišusios, sužvėrėjusios. Ar dėl to šis filmas taip šiltai sutiktas? Ar dėl to jis nesulaukė beveik jokios kritinės analizės?

Aš sutinku įvardyti psichinę ligą, kai ja serga juodaodė. Bet nesutinku gabumus aiškinti liga. Nina buvo vunderkindė. Taip, psichinė liga yra jos istorijos dalis, bet esama ir kitos pusės – jos tapsmo, sielos, įžvalgos. Filme kartojama, kad panelė Simone troško tapti pirmąja juodaode klasikinės muzikos pianiste Amerikoje. Bet labai menkai rodomos pastangos, kurių prireikė to siekiant. Įdomu, kaip šis specifinis kūrybos procesas užfiksuotas jos dienoraščiuose.

Antroje filmo pusėje ji pradedama kaltinti „nuosmukiu“ įsitraukus į judėjimą už pilietines teises. Ši jautri siela išgyveno ir muzikoje perteikė juodaodžių patirtas skriaudas. Ištvėrusi smurtą šeimoje, ji ištvėrė ir neapykantą juodaodei Amerikos daliai. Jos istorija yra istorija apie juodaodes moteris, kurios ryžtingai kovoja už laisvę.

Geriausia, ką galiu pasakyti apie filmą, – Liz Garbus tęsia tradiciją vaizduoti genijus kaip sielvartingus, kenčiančius ir paniekintus. Suprantu, genijai sudėtingi. Jie egzistuoja savotiškoje izoliacijoje, nes nedaugelis pajėgia juos įvertinti. Tokia ir šio filmo bėda. Mums rodomi išoriniai talento sluoksniai, stebima, bet nesuprantama. Panašiai kaip ir Keno Burnso filme apie Charlie Parkerį³, kuriame režisierius mus verčia patikėti, kad jis buvo nuo narkotikų priklausoma mumija. Bet niekaip nesugebama paaiškinti, kad Parkeris ir Simone sukūrė muziką, kokios iki tol nebuvo. KAIP jie tai padarė? Būtent apie tai norėčiau pamatyti filmą.

Ką reiškia būti Nina, juodaode mergaite, augančia pietinėse valstijose? Ką reiškia būti atstumtai, įskaudintai, vis tiek susiimti ir pasiekti aukštumų? Garbus negalėjo to perteikti, nes to nepatyrė. Tikrai ne. Gal vertėjo apie Niną pasakoti remiantis vien jos dienoraščiais. Nes, tiesą pasakius, man neįdomu, ką apie ją gali papasakoti kiti, man įdomi tik pati didingoji Simone ir tai, kas ją skatino kurti.

Mane sukrėtė ne tik tai, kad Ninos istoriją pasakoja jos skriaudėjas. Jos duktė pareiškia, kad motina pati prisišaukdavo bėdą. Ji kalba remdamasi vaiko atsiminimais. Vaikas negali suvokti suaugusiųjų santykių dinamikos. Žinoma, dukra pasakoja ir apie smurtą, kurį pati patyrė, tačiau neatsakinga teigti, kad Nina pati to prisiprašė. Šiuo atžvilgiu Ninos dienoraštis turėtų būti pirmaeilis šaltinis. Jos žodžiai įtaigūs ir pakankami.

Ar po peržiūros išėjau pajutusi Ninos genialumą? Ne. Išėjau galvodama: po šimts, na ir baisi moteris. Likau apgauta ir nepatenkinta. Kiek žinau, apie Grace Jones taip pat kuriamas dokumentinis filmas. Ačiū Dievui, ji tebegyva ir galės kalbėti pati. Kitaip bijočiau žiūrėti. Nepamirškim ir galimų filmų apie Lauryn Hill⁴.

Kas yra beprotybė? Iš kur ji kyla? Nežinome. Tačiau bent jau galėtume atsakingai žiūrėti į istorijas, kurias pasakojame apie Menininkus. Neturėtume manyti, kad juodaodės moterys atsparios užgaulėms.

Nina Simone buvo ne šiaip pakvaišusi moteris. Ši geniali juodaodė paliko mums nenusakomą didybę.

 

¹ 2009 m. dainininkas Chrisas Brownas prisipažino smurtavęs prieš savo merginą popžvaigždę Rihanną ir buvo nuteistas penkeriems metams lygtinai.
² 1962 m. siaubo trileris apie aktorę, kuri įkaite laiko savo neįgalią seserį.
³ 2001 m. dokumentinio mini serialo „Jazz“ dalis, skirta, tarp kitų muzikantų, legendiniam džiazo saksofonininkui Charlie Parkeriui.
⁴ Grace Jones – iš Jamaikos kilusi dainininkė ir aktorė, augusi itin religingoje šeimoje. Lauryn Hill – dainininkė, legendinės hiphopo grupės „Fugees“ narė.

„IndieWire“, 2015 m. birželis

Iš anglų kalbos vertė Emilija Visockaitė