Kazys Uscila. Kaip kaimynai literatūrą myli

Paskutinįjį birželio savaitgalį teko dalyvauti (svečio teisėmis) Gdynės (Lenkija) literatūros festivalyje. Įspūdžių parsivežiau tiek, kad neiškenčiu jais nepasidalijęs.

Pasakosiu ne chronologine tvarka, veikiau beveik nuo pabaigos. Nes kertiniu tris dienas vykusios šventės įvykiu buvo šeštadienio pavakarę surengtos Gdynės literatūros premijų įteikimo iškilmės.

Artipilnė miesto Muzikinio teatro salė. Šoninėje tribūnoje keturiomis eilėmis (pagal apdovanojimų kategorijas) susodinti nominuotieji kandidatai į laureatus. Bet iškilmės neprasideda – laukiama signalo, kada iš salės prasidės tiesioginė televizijos laidos transliacija.

Galiausiai įsižiebia prožektoriai, skamba orkestro atliekama melodija ir pranešimas, kad Gdynė – jau devintąjį kartą – paskelbs savo naujuosius literatūrinės premijos laureatus. Į tribūną pakilęs miesto prezidentas (mūsiškio mero atitikmuo) Wojciechas Szczurekas sveikina iškilmių dalyvius, ypač nominuotuosius konkurso finalistus, dėkoja visiems už tai, kad „miestas tapo įžymių kūrėjų susitikimo vieta".

O literatūrinės premijos kapitulos pirmininkė, rašytoja ir vertėja Małgo­rzata Łukasiewicz skelbia, kad šie metai lenkų literatūrai buvo derlingi, ir jos vadovaujamai 8 ekspertų „įgulai" teko padirbėti kaip reikiant: kandidatėmis į laureatus šiemet buvo pristatytos 426 knygos. Iš jų į finalą pateko 20 (po 5 kiekvienoje kategorijoje).

Atrodytų, kad čia jau reikia paskelbti pirmą laureatą. Bet to dar tenka palaukti: pirmiausia priešais žiūrovus scenoje išrikiuojami penkių į finalą patekusių poezijos knygų autoriai, visiems įteikiami diplomai ir atminimo statulėlės, liudijantys, kad jų kūrinys ir jie tapo konkurso finalininkais. Tada rikiuojami ir taip pat pagerbiami finalistai prozininkai, eseistai, vertėjai. Žodžiu, pagerbiami ne tik nugalėtojai, bet visi literatūrinio konkurso finalininkai.

Dabar, deja, esu priverstas atkreipti panašių Lietuvos renginių organizatorių dėmesį – tikrai verta perimti tokią praktiką, tai yra pagerbti ne vieną, o visus geriausiuosius. Man ir pačiam teko garbė būti tarp „metų verstinės knygos", kitų literatūrinių konkursų nugalėtojų, bet apie kokį nors pagerbimą nebuvo nė kalbų. Šiandien, kompiuterių, spausdintuvų ir kitokios technikos amžiuje atspausdinti sveikinimo raštą, gal dar pridėti kokį niekelį, regis, jokia problema, bet negavau nė popierėlio, kuriuo nusenęs bent prieš vaikaičius galėčiau pasipuikuoti.

Bet grįžtu į iškilmių salę. Tik pagerbus visus finalistus skelbiami, apdovanojami laureatai: poezijos kategorijoje – Marcinas Świetlickis už knygą „Jeden" („Vienas"), prozos – Jerzis Pilchas už romaną „Wiele demonów" („Daug demonų"), eseistikos – Wojciechas Nowickis už esė knygą „Salki" („Salytės").

Išskirtinė šiųmetės Gdynės literatūros konkurso naujovė – pirmą kartą buvo vertinama 60 konkursui pateiktų užsienio literatūros vertimų į lenkų kalbą knygų. Pasak M. Łukasiewicz, Gdynės literatūrinė premija yra pirmas Lenkijoje literatūrinis apdovanojimas, kuris vertimo autorių pripažįsta kūrėju, turtinančiu literatūrą lygiosiomis su romanų, poemų, esė autoriais. Anot jos, čia, kaip ir kitose kategorijose, pirmenybė teikiama ne lengvai skaitomiems, grakštiems, bet pirmiausia turiningiems, ambicingiems kūriniams.

Vertimų kategorijos laureatu tapo Jerzis Czechas už šešiolikos rusų „samizdato" poetų kūrinių rinkinio „Wdra­pałem się na pjedestał. Nowa poezija rosyjska" („Įsiropščiau ant pjedestalo. Naujoji rusų poezija") vertimą.

Viena konkurso organizatorių kalbėdama su šių eilučių autoriumi prasitarė, kad jau puoselėjami planai kitąmet, jei nepavyks – gal po metų kitų papildyti konkursą dar viena kategorija – rinkti ir apdovanoti ir lenkų literatūros vertėjų į užsienio kalbas konkurso laureatus.

Teatleidžia man skaitytojas už gal ir nelabai šio rašinio toną ir atmosferą atitinkančią informaciją, bet negaliu nutylėti vieno „neesminio" fakto: keturi čia išvardyti laureatai gavo premijas po 50 000 zlotų. Zloto kursas kiek menkesnis negu lito, bet ir ši suma –­ vis šis tas. Turint omenyje, kad tai ne šalies, o miesto apdovanojimas.

Tai pagrindinis, bet ne vienintelis festivalio renginys. Susitikti su skaitytojais į Gdynę atvyko garsūs poetai Julia Hartwig ir Adamas Zagajewskis. Rašytoja, publicistė, literatūros vertėja, buvusi Czesławo Miłoszo sekretorė Renata Gorczyńska (pastaraisiais metais mūsų ir kitų leidinių puslapiuose pasirodė jos esė, recenzijų vertimų) kalbino šių eilučių autorių apie vertėjo misiją suartinant mūsų tautų literatūras, žmones, padedant pašalinti jų santykius temdančius šešėlius. Galva sukosi nuo gausybės diskusijų, koncertų, masinių renginių aikštėse, skveruose, net ir tokiose, regis, neįprastose vietose, kaip miesto centrinės geležinkelio stoties halė.

Tą patį savaitgalį literatūros festivalis vyko ir Ščecine. Ten paskelbti literatūrinio konkurso „Gryfia", kuriame varžosi tik dailiosios lyties literatūros kūrėjos, rezultatai. Laureatės regalijos ir tokio paties, kaip ir Gdynėje, dydžio premija įteikta jaunai reportažų knygos „Bukareszt. Krew i kurz" („Bukareštas. Kraujas ir dulkės") autorei Małgorzatai Rejmer.

Kiekvienas, kas domisi Lenkijos literatūriniu gyvenimu, pastebi – kasmet surengti literatūrinį konkursą, išaiškinti nugalėtojus, paskatinti juos moraliai ir materialiai, o ta proga surengti literatūrinę šventę laiko savo prievole kone kiekvienas didesnis miestas. Nė nekalbant apie visos šalies masto apdovanojimus.

Mums belieka iš šalies stebėti, pavydėti (baltu, ne juodu pavydu). Ir gal mokytis iš kaimynų mylėti savo literatūrą. Ir literatus.