Kęstutis Nastopka. Poezijos valstybė

Per tarptautinį festivalį „Poezijos pavasaris“, gegužės 28 d., Lietuvos rašytojų sąjungoje vyko poetų ir literatūros kritikų konferencija „Poezijos valstybė“. Šiame ir kituose „Literatūros ir meno“ numeriuose publikuosime dalyvių pranešimus.

Astos Skujytės nuotrauka

1.Prancūzų žodynai apibūdina valstybę kaip žmonių bendruomenę, įsikūrusią tam tikroje teritorijoje, pripažįstančią tą pačią valdžią ir tampančią viena moraline (arba juridine) asmenybe (une personne morale). Atitinkamai galima apibūdinti ir Poezijos valstybę. Tiesa, jos teritorinis vientisumas nėra toks įsakmus. „Magnus ducatus poesis“, įkurta Vlado Braziūno ir tuometinio Lietuvos ambasadoriaus Baltarusijoje Petro Vaitiekūno iniciatyva 2006 m. liepos 5 d. Minske, tik apytikriai sutampa su Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės ribomis. Valdžios autoritetas čia nėra grindžiamas jokiomis politinėmis struktūromis. Poezijos valdžia turi savo nerašytus įstatymus. Lemiamas vienijantis veiksnys Poezijos valstybėje yra moralinė asmenybė. Jos gyventojai saugo savo nepriklausomybę taip pat atkakliai kaip trojėnai gynė savo miestą.

2. Poezijos valstybės santykiai su politine valstybe yra prieštaringi. Pasak Czesłavo Miłoszo, XIX a. lietuvių politinę tautą išugdė filologija. Tautinio atgimimo poetai Rusijos imperijos pavergtame krašte suformulavo tautinio – kalbinio ir kultūrinio – savarankiškumo ideologiją, kurią vėliau įkūnijo nepriklausoma Lietuvos valstybė. Nepriklausomą Lietuvą sugriovę naujieji okupantai nepripažino Poezijos valstybės savarankiškumo. Sovietų Lietuvoje poeziją užgožė štampuoti propagandiniai eiliavimai. Priešinimasis jiems reiškė pasipriešinimą totalitarinei ideologijai.

3. Prabilti vienintele valdžios pripažįstama propagandine kalba reiškė priimti demagoginį tikrovės schematizavimą. Atmesdama oficialiąją išaiškinto pasaulio sampratą, peršamus mąstymo standartus, poezija rinkosi neįprastą, keistą kalbą, išreiškiančią vienkartinį individo būties keistumą. „Man reikia, kad rėktų, kad staugtų, prieš aušrą žudytųs, / Šviesumo prakeikto, šiurpios, amžinos neaiškybės“, – skelbė Sigitas Geda. 1972 m. gegužės mėnesį protestuodamas prieš okupacinę valdžią Kaune susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta. Tai sukėlė jaunimo politinių protestų bangą. Reaguodama į juos sovietų valdžia sustiprino savarankiškos minties represijas. Valdžios akiratyje atsidūrė ir Poezijos valstybė. Gedos „26 rudens ir vasaros giesmės“, Vytauto Bložės „Preliudai“, Jono Juškaičio lyrika buvo triuškinamos ne dėl kokių sensacingų aktualijų. Įgaliotuosius literatūrinės politikos vykdytojus nepriklausoma poezija šokiravo išlaisvintomis vaizduotės galiomis, nereglamentuotais minties posūkiais, skaudančios sielos atsivėrimu. Kūrybinės vaizduotės žybsniuose iš vaizdų miglos iškilo poetinė Lietuva – išnykusi ir tebesanti, supoetinta ir skaudžiai reali. Žmogaus laikyseną istoriniame laike nepriklausomoji poezija vertino akistatoje su didžiosiomis būties antinomijomis. Netikėtos žodžių asociacijos, neįprasti ritmo posūkiai suteikė jos poe­tinei kalbai sakralumo. Galima sakyti, kad nepriklausoma Poezijos valstybė buvo įtvirtinta anksčiau už Kovo 11-osios Nepriklausomybės deklaraciją.

4. Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje Poezijos valstybės ribos labai prasiplėtė. Ji aprėpė ne tik Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės teritoriją, dingusią iš politinio dabarties žemėlapio, bet ir visą pasaulinę poeziją. Lietuvoje ir svetur vykstančiose poezijos šventėse įvairių tautų poetai keičiasi poetinio žodžio vertybėmis, nepaisydami valiutų kurso svyravimo finansinėse rinkose. Išversti į lietuvių kalbą kitataučių poetų kūriniai tampa lietuvių poezijos reiškiniu.

5. Kaip ir bet kurią valstybę, Poezijos valstybę veikia cent­ralizuojančios įcentrinės ir decentralizuojančios išcentrinės jėgos. Išnykus politinei cenzūrai, poetinė saviraiška iš esmės nebėra reglamentuojama. Tai stiprina poetinį anarchizmą. Bet koks eiliuotas tekstas gali pretenduoti į poezijos statusą. Masinėje poetinėje produkcijoje plinta devalvuotas žodis. Kita vertus, Poezijos valstybės teritorija suskyla į autonomiškas pripažintų poetų valdas. Gytis Norvilas šį procesą aprašo populiariais Nepriklausomos Lietuvos ekonomikoje privatizacijos terminais:

Parulskis privatizavo mirtį, numirėlius –
nebeturiu su kuo rytais pasisveikinti ar išlenkti alaus.
Kajokas privatizavo drugelius, jų sapnus ir visus mažmožius –
kurie neva judina pasaulį.
Marčėnas – angelus ir jau beveik visas banalybes.
Marcinkevičius su šutve privatizavo tėvynės fantomą, kalbą,
atėmė teisę net išsižioti, mylėti gimtinę,
manydami geriausiai žinantys, kaip tai daryti.
(...)
Geda privatizavo visa, kas liko,
dar ir dabar randa niekam nežinomų teritorijų,
aptveria mamutų kaulais ir juokiasi:
– kodėl jūsų tokios atlėpusios ausys? matosi, kad negabūs...

Poeto monologas sakomas iš neprivatizuotos teritorijos –­ statinės dugno. Statinės dangčiu aukštyn kojomis ropojanti skruzdė tampa atsvara poetiniams štampams. Jos pirstelėjimas – „gražiausia pasaulio muzika“ – palieka viltį, kad

iš dangaus brūzgų išlįs skaniai besijuokiantis
įkaušęs didelis dievas
ir įvykdys kosminę nacionalizaciją

Demiurgo juokas yra pavyzdys Poezijos valstybės kūrėjams. Jo nereikia tapatinti su niekuo neįpareigojančiu šaipymusi iš visų vertybių. Poetas suvokia, kad jo kuriamas pasaulis nėra tobulas. Jis yra bejėgis prieš senėjimą, negalią, mirtį. Tam įmanoma pasipriešinti tik karnavaliniu juoku, ardančiu monologinės kalbos rimtį ir sustabarėjusių verčių diktatą. Vienas iš Norvilo knygos „Išlydžių zonos“ recenzentų tai pavadino „tyliu pasiutimu“.