Vasario 23 d. Vilniaus knygų mugėje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) mokslininkai aptarę išrinktą kūrybiškiausių 2018-ųjų metų knygų dvyliktuką paskelbė 17-ąjį LLTI literatūrinės premijos laureatą. Už eilėraščių knygą „Įtrūkusios mėnesienos“ (leidykla „Odilė“) apdovanojimas skirtas Kornelijui Plateliui. Spausdiname laureato kalbą (ji privaloma), kovo 12 d. pasakytą atsiimant apdovanojimą.

Dėkodamas už tokį aukštą „Įtrūkusių mėnesienų“ įvertinimą noriu pasidalyti keliomis mintimis apie savo poeziją, kurią vaizduojuosi išmanąs geriau už kitus, net jeigu ir taip nėra. Yra tūkstančiai būdų pasakyti, kas tau yra poezija, yra šimtai šiuo vardu vadinamų dalykų. Prabildamas apie tai, tu visada redukuoji šį platų reiškinių bei intencijų lauką iki savo aprėpiamos lysvės. Noriu iš karto pasakyti, kad stengiuosi kalbėti apie savo paskelbtus tekstus, o ne intencijas ar kokius nors poetinius įsitikinimus, nes ką nors rašydamas niekada neturiu išankstinių nuostatų, nebent būnu nusprendęs laikytis kokio nors formos kanono.

Esu sakęs: man poezija – tai suvokimo akimirka, kurioje susilieja intelektas, jausmai ir jutimai. Kitaip sakant, suvokimo, pajautimo ir pajutimo akimirka tuo pat metu. Stengiuosi pats pasiekti šią būseną, nors pavyksta ne visada. Pirmiausia galbūt todėl, kad rašydamas apie tai negalvoju ir dažnai neatsispiriu pagundai išbristi iš savo lysvės į sau naujos stilistikos pūdymus. Pradėdamas nuo suvokimo tarsi akcentuoju kūrinio prasmę. Tačiau eilėraščio prasmė skleidžiasi ne tik per reikšmes dėliojantį intelektą. Dar daugiau – jeigu būna tik taip, eilėraštis nepavyksta. Jis neturi tiesiogiai perteikti informacijos, nebent paslėptos, kitokiais būdais koreliuojančios su autoriaus tikrove. Eilėraštis gali būti rimtas, juokingas, ironiškas, groteskiškas, paikas, beveik beprasmis, bet neturi teisės būti kvailas. Net rašydamas visiškus niekus stengiuosi kalbėti apie svarbius dalykus, žadinančius mano emocijas. Galima turėti didingiausių koncepcijų, bet jei autoriui jos nėra emociškai svarbios, tai virsta koncepcijėlėmis, į kurias gilintis galėtų paskatinti nebent koks nors užmokestis.

Savo poeziją esu pavadinęs vaizduojamąja, palaikančia tvirtesnius ryšius su epine nei lyrine. Istorijėlės, vaizdinių sekos, mizanscenos formuoja prasmę, kuri man atrodo svarbi, tad emociškai išgyventina. Gal tuo ji artimesnė praėjusio šimtmečio pirmos pusės imažizmui, nors rašydamas eilėraštį negalvoju apie kokias nors -izmų etiketes. Paprasčiausiai vengiu simbolių, o juo labiau alegorijų, stengiuosi, kad tekste minimas daiktas ar reiškinys pirmiausia išlaikytų savo natūralią semantiką, o tik paskui visa kita, kuo užsinoriu jį apkabinėti. Stengiuosi, kad eilėraštis būtų psichologiškai motyvuotas. Psichika apskritai yra mano svarbiausias stebėsenos objektas ir poetinės kūrybos šaltinis. Gal todėl niekaip neįstengiu atsiplėšti nuo graikų mitologijos. Nors taip pat man svarbi žmogaus ir kosmoso tapatybę teigianti Vedų mitologija ar Rytų religijų vaizdiniai. Iš čia mano mitologinis bei religinis sinkretizmas, kurio įpročiai galbūt formavosi bandant apeiti sovietinę cenzūrą, ir neretai gana vaikiška drąsa iš įvairių pozicijų vertinti religines mitologijas, išvirstančias tokiais eilėraščiais kaip „Pascha“ ar „Pasija pagal Pilotą“.

Kornelijus Platelis. Ugnės Žilytės piešinys

Tad mane nuolat masina žengti pro psichikos duris, už kurių vyksta ritualai bei vaidinimai, mitologijos maišosi su empirinėmis patirtimis, kintančiais prisiminimais bei įsivaizdavimais. Žengti į save, nes kitų durų, galinčių man atsiverti, nėra. Papasakotas potyris neišvengs nutylėjimų ar paprasčiausių netikslumų. Ir vos peržengiu tą slenkstį, pirmiausia sutinku savo „aš“. Tai stulbinantis tipas, su kuriuo niekad nebūna nuobodu. Jo visiškai pakanka mėgėjiškoms psichologijos pratyboms. Jis nesunaikinamas kaip energija ir nesuspaudžiamas kaip vanduo. Jis keičia pavidalus guviau nei Protėjas ir bukai pareiškia apie save lyg Golemas. Daugybė dvasinių praktikų sakosi galinčios jį sutramdyti. Galbūt. Mano bandymų šioje srityje rezultatai kuklūs, todėl tenka nuolat laikyti prispaudus dangtį.

Apie šį tipą kalbu ne tik todėl, kad tai vienas pagrindinių mano eilėraščių personažų. Jis svarbus ir kitų, ne tik lyrinių poetų herojus – reflektuoja jie jį ar ne. Jis tarsi poeto pagalbininkas, kai šis siekia perteikti kokią nors jam reikšmingą patirtį, ir tarsi koks už nugaros besivaipantis nelabasis, kai šis bando „išreikšti save“, suvesti sąskaitas su pasauliu ar bent pademonstruoti savo šaunumą. Kita vertus, poezijos istorijoje šimtą kartų daugiau ego saviraiškos pavyzdžių nei to kvazireliginio įkarščio, kurio apimti vienuoliai degindavo savo kūrinius, idant su jais nepradėtų sieti savo „aš“. O ir daugeliui su lyriniu herojumi besitapatinančių skaitytojų, regis, daug mieliau, kai iš po poeto drabužėlių kyšo normalios ašų plunksnelės. Tačiau man santykis su savimi pačiu tiek mano, tiek kitų kūryboje – tai tarsi koks išminties ar sveiko proto indikatorius, parodantis, kiek teksto autoriui rūpi poezija ir kiek jis pats. O ir tie ašai veikia ne tik poezijoje. Jie uzurpuoja visas mūsų mąstymo ir veiklos sritis. Poezija gal geriausiai tinka jiems pavaizduoti. Nesu čia originalus, su jais galynėjasi daugelis kolegų, lygiai taip pat stebėdamiesi, koks plonas kultūros ir civilizacijos luobas mus dengia. Mano metodai dorotis su jais vaizduojant – taip pat jokia naujiena. Kartais užtenka jam pripaišyti ūsus flamasteriu, ir jis jau tampa juokingas kitaip. Ir niekam ne paslaptis, kad po kauke yra kas kita. Nesakau – veidas, veikiau – veido vaizdinys. Taip formuojasi praplečiantys erdvę skirtingi planai, kristalizuojasi prasmės, atsigrįžtama į vidinį gyvenimą, fantastišką ir komišką, taurų ir gėdingą.

Ir tas ašas skriaudžiamas nesijaučia, jam tos slėpynės visai patinka. Kai uždedu moters kaukę, jis tarsi po ja atsigauna ir pradeda siautėti. Tenka jį tramdyti. O kaukei jaučiu švelnumą, žaviuosi ja ir nevertinu. Ne, netiesa – to, kuris tai galėtų daryti, apskritai nelieka. Nusižiūriu jai bruožų tiek iš mitologijos, tiek iš aplinkos ir persikūniju. Ir visi jaučiame, jog tai galų gale nėra rimta. Tai regimybės, apsimetinėjimai, kaukės, vaidyba. Bet pasaulis už viso to vis dėlto nemeluojamas, nes nėra kam jo meluoti, nebent pačiam sau. O kokia prasmė būtų meluoti – psichoterapinė? Nesijaučiu taip blogai, kad to imčiausi.

Ne kartą esu sakęs: nevengiu komentuoti savo tekstų, atskleisti kuo daugiau užuominų ir kontekstų. Naudodamasis proga noriu patikslinti, jog tai tik todėl, kad nesiekiu slėpti kokių nors prasmių, kurti dirbtinių paslapčių, kaip tekdavo elgtis cenzūros laikais. Atvirkščiai – siekiu, kad visos aliuzijos ir kontekstai būtų kuo aiškesni ir vestų suvokėją iki tylos durų, pagrindinės paslapties, apie kurią ne ką begaliu pasakyti, kurią kiekvienas turime suvokti ir pajausti patys, savaip. Nes patys svarbiausi dalykai nėra tiesiog pasakomi. Gal ir per daug noriu...

O šiaip tikiu, kad kūryba turi teikti džiaugsmą. Jeigu ji to nedaro, tai kam ja užsiimti? Žinoma, nesiūlau atmesti pirmosios Budos tiesos, ir ne banalų džiaugsmą turiu omenyje, o tą, kuris apima patyrus, kad jei debesis nekabo virš kalno, mėnesiena peršviečia ežero gelmes. Na, taip, atsiprašau. Įtrūkusių mėnesienų džiaugsmai daug kuklesni. O aš „šitaip“ to galbūt ir nesu patyręs.