Šiemet „Aidai“ išleido kroatų dramaturgo ir vieno geriausių Kroatijos džiazmenų Matės Matišičiaus (Mate Matišić) pjesių knygą „Pomirtinė trilogija“ lietuviškai. Apie pačią knygą, autoriaus pjesių pasaulį ir jo vietą šiuolaikinėje kroatų (ir ne tik) dramaturgijoje vertėja Julija Gulbinovič parašė puikų įvadinį straipsnį, kurio pavadinimas atliepia knygai – „Apie dabarties nebūtį ir ateitį mirtyje“, kuris, manau, vadintinas ir profesionalia teatro kritika. M. Matišičiaus kūriniai priskiriami prie šiuolaikinės kroatų pokario ir potrauminės literatūros: viena iš šios pakraipos rašytojus dominančių temų – socialinė karo veteranų marginalizacija. Ji ir atskleidžiama „Pomirtinės trilogijos“ pjesėse „Pirma laidojami sūnūs“, „Moteris be kūno“, „Niekieno sūnus“. Greta M. Matišičiaus paminėtini dar keli kroatų prozininkai ir dramaturgai, gvildenantys dabartinės kroatų visuomenės piktžaizdes, atsivėrusias po Jugoslavijos karo: A. Bovićius, R. Pe­rišićius, I. Sajko, I. Vidićius ir kt.¹ 2009 m. Kino pavasaryje Lietuvos žiūrovai turėjo galimybę pamatyti filmą „Niekieno sūnus“, kuriam scenarijų parašė pats šios pjesės autorius, filmas buvo parodytas ir šių metų Vilniaus knygų mugėje.
Džiugu, kad leidykla ėmėsi išleisti tokio turinio knygą, nesuteikiančią vilties prošvaisčių, skaudžiai, net šokiruojančiai paradoksaliai atveriančią XX a. paskutiniajame dešimtmetyje buvusios Jugoslavijos respublikose vykusio karo pasekmes, kurias tenykščiai žmonės išgyvena iki šiol. Turint omeny jau stereotipiniu tampantį mūsų provincialumo bruožą susitelkti tik ties vietinėmis, dažnai išpūstomis problemomis, kitaip tariant, virti savo sultyse ir nematyti platesnio pasaulio, leidėjai vis dėlto nepabūgo ir pristatė Lietuvos skaitytojams šią išties nelengvą knygą.
Norėčiau padėkoti Londone gyvenančiai Julijai, kad ilgai nedelsdama atsiuntė originalo tekstų kopijas, ir leidėjams, geranoriškai paskolinusiems knygą.
Recenzija nepretenduoju į visapusę vertimo analizę, aptarsiu tik kai kuriuos aspektus, išryškinančius vertimo savitumą, jo stipriąsias ir silpnąsias puses.

Šiauliškių tarme prabylantys veikėjai

Pirmosios trilogijos pjesės „Pirma laidojami sūnūs“, parašytos gimtąja M. Matišičiaus tarme, vertimo ekvivalentu pasirinkta viena iš lietuvių kalbos tarmių –­ šiauliškių. Įvadiniame straipsnyje vertėja tai aiškina šitaip: „Ji buvo pasirinkta dėl panašumo su Matišičiaus gimtąja tarme: polinkio trumpinti žodžių galūnes bei žodžius, panašaus sklandumo ir ritmiškumo“ (p. 13–14). Vertėja pasako ir apie tai, kad verčiant neišvengta prasminių praradimų: „kai kurie prasmių ir kalbos niuansai neišvengiamai pasiklydo vertime (pavyzdžiui, politinį krūvį turinti kalbų maišalynė, kai prabylama serbiškai ar bosniškai ir paaiškėja veikėjų svetimumas ir susipriešinimas), telieka tai scenai ir režisierių interpretacijoms“ (p. 14). Beje, vertime natūraliai atsirado šios problemos sprendimas – kai kurie veikėjai prabyla bendrine lietuvių kalba ir šitaip iš tikrųjų sukuriama aiški kalbinė perskyra, ryški ir originalo tekste.
Svarbu pažymėti, kad vertimą redagavo dvi redaktorės: R. Malickaitė ir tarminės kalbos redaktorė R. Kazlauskaitė. Žinant, kad vis dar pasitaiko, jog versta knyga išleidžiama nė neperžiūrėta redaktoriaus, tai džiugina, parodo rimtą ir atsakingą leidėjų požiūrį į vertimą, jo specifiką. R. Kazlauskaitė net pateikia išsamią pastabą apie vakarų aukštaičių patarmės šiaurinės dalies šnektos ypatybes kaip vadovą skaitytojui (p. 23). Pjesės „Pirma laidojami sūnūs“ vertimas skamba natūraliai ir vientisai, dialogai nors ir tarmiški, bet suprantami, skaidrūs. Pasirinkta tarmė yra artimesnė bendrinei lietuvių kalbai ir nenukreipia skaitytojo dėmesio nuo paties teksto. Tarminė kalba perteikia dramaturgo idėją, siekį pavaizduoti natūralią kaimo aplinką, netašytus charakterius, nerafinuotą kalbą, todėl manau, kad toks drąsus vertėjos pasirinkimas tikrai geras.

Nuo frazeologizmų iki keiksmažodžių

Dialoguose pavartoti „kaimiško“ atspalvio turintys frazeologizmai, vaizdingi posakiai sustiprina tarmiškumo įspūdį, pvz.: „mausto kaip šunį“ (p. 38), „bėg kaip vanduo iš kibira“ (p. 60), „eik šunim blakstienų karpyti“ (p. 61), „o šūdas su bruknėm“ (p. 69) ir kt. Tokia leksika dera prie originalo atitikmeniu pasirinktos tarmiškos kalbos ir veikėjų socialinės padėties. Tik gal „išsišoka“ senas, sakyčiau, jau net archajiškumu dvelkiantis keiksmas „rupūže raupuota“ (p. 65) (originale veikėjui išsprūsta necenzūrinis žodžių junginys), ir štai kodėl taip manau. Reaguodamas į repliką „Prigrasina, ka jei nenusiraminste, bus šaukimai pasitikrint sveikatą iš nauja... Sutvarkys taip, ka atims iš jūsų pensijas i visi atsidurste darba biržoj“, keiksmą ištaria 36 metų karo invalidas Božo: „Oba... Rupūže raupuota! Tie tikrai gerai trenke“ (p. 65). Čia, matyt, būtų buvę geriau pasirinkti kitokį variantą: arba labiau derantį prie slaviškai skambančio ištiktuko „oba“, arba sąlyginai neutralesnį, kitaip tariant, plačiau vartojamą, pvz., „velniai rautų“, nes mažai tikėtina, kad jauno, karo baisybes regėjusio ir nukentėjusio vyro arsenale būtų užsilikusi toji „rupūžė raupuota“. Be to, kažkaip „pjaunasi“ tas slaviškas „oba“ ir senoviškas lietuviškas keiksmas. Šį atvejį smulkiau panagrinėjau ne norėdama įrodyti, kad vertėja (ir redaktorė) „prašovė pro šalį“, o apskritai atkreipti dėmesį į keiksmažodžių, necenzūrinės leksikos perteikimo lietuviškuose vertimuose problemą, su kuria ir pačiai tenka susidurti². Žinoma, aiškiau, kai turime reikalą su akivaizdžiai slengo prisodrintu tekstu, kur vaizduojama tam tikra socialinė terpė ir pan. Bet dažniausiai vertėjai susiduria su paprasta šnekamąja kalba, „pamarginta“ keiksmažodžiais. Priklausomai nuo susiklosčiusios kalbinės aplinkos, susiformavusios kalbinės normos kiekviena literatūrinė tradicija atspindėti šį kalbos lygmenį yra skirtinga, todėl ir necenzūrinės leksikos svoris, jos vartojimo dažnumas, intensyvumas yra nevienodas. Štai, pavyzdžiui, šiuolaikinės pietų slavų literatūros tekstuose, koks yra šis atvejis, necenzūrinė leksika vartojama visiškai laisvai. Lietuvių kalboje dėl tam tikrų istorinių, geografinių aplinkybių daug žargoninių posakių, necenzūrinės leksikos yra slaviškos, tiksliau sakant, rusiškos kilmės ir ne visada juos galima „įkišti“ į vertimo tekstą.
Manau, vykusiai, motyvuotai rusiškas keiksmažodis vertime panaudotas galutinai įkaitus situacijai, kilus konfliktui tarp karo draugų, kai jau ištraukiamas ginklas: „Staiga Mičunas vikriai atsistoja ir išsitraukia pistoletą. MIČUNAS (visiškai nesivaldydamas): Oo-o, joptvaimat jum... ka joptvai... Aš tau parodysiu, kam reik’ į Vrapčę“ (p. 66). Didesnis efektas pasiekiamas ir todėl, kad tokie stiprūs necenzūriniai žodžiai iki tol vertimo tekste nevartojami. Tinkamoje vietoje pasirinktas ir toks kroatiško keiksmažodžio atitikmuo: „Varyk iš čia kibinimat į sukruštą Serbiją“ (p. 69). Viena vertus, slaviškas ir lietuviškas keiksmažodžiai dubliuojami, sukuriamas „sviesto sviestuoto“ įspūdis, kita vertus, šitaip pabrėžiama ypatinga veikėjo emocinė būsena, artėja kulminacinė, tragiška pjesės akimirka, todėl, manau, toks dvigubinimas pateisinamas.
Apskritai, manau, kad šiuo aspektu vertime išlaikyta pusiausvyra: necenzūrinėmis svetimybėmis veikėjai pratrūksta pačiais įtempčiausiais dramos momentais, o kai tai nėra taip būtina, randamas kitas atitikmuo, pavyzdžiui, frazė „ženske pizdarije“ verčiamas eufemizuotai „bobiškom nesąmonėm“ (p. 57), čia neutralus kroatiškas būdvardis ženski (moteriškas) verčiamas pejoratyvu „bobiškas“, kuris kompensuoja kroatišką vulgarizmą pizdarija (nesąmonė, kvailystė). Tinkamas man atrodo ir toks vertėjos pasirinkimas: replika „Laže peder“ išverčiama „Meluoj gaidys“ (p. 52), čia būtų galima išversti tos pačios šaknies žargonizmu pydaras, tačiau ekvivalentiškas yra ir lietuviškas žodis „gaidys“, šiuo atveju įgaunantis net didesnio pejoratyvinės reikšmės svorio – „homoseksualistas, gėjus (pasyvus)“³.

Apie sinonimų naudą ir kitus niuansus

O dėl priemonių, kurios vertime pasitelkiamos atkurti vieną iš esminių originalo ypatybių – tarmišką kalbą, nerafinuotumą – paminėtini dar keli geri sprendimai. Tai sinonimų vartojimas: veikėjų kalboje pavartojamas šnekamosios kalbos žodis „paveiksluoti“ (p. 47), remarkose –­ „fotografuoti“ (p. 48). Tai kroatiškų žodžių uslikati ir fotografirati atitikmenys; pirmasis yra stilistiškai nuspalvintas, o antrasis –­ neutralus. To paties principo vertėja laikosi kitose analogiškose vietose, pvz., dialoguose vartojamas žargoninis žodis „mafijozai“ (p. 36), o remarkose stilistiškai neutralus junginys „mafijos atstovas“ (p. 25), nors kroatiškai abiem atvejais pavartotas šnekamosios kalbos žodis mafijaš, lietuviškame tekste ši skirtis pateisinama –­ tokie vertėjos ėjimai paryškina ribą tarp tarminės veikėjų ir bendrinės autoriaus kalbos. Kita vertėjos, sakyčiau, logiškai pasirinkta priemonė tokia: serbas, bosnis ir kroatas iš Zagrebo šneka bendrine kalba, šitaip kuriamas originale išryškintos „kalbų maišalynės“ atitikmuo. Kiekvienam šių veikėjų pirmąsyk prabylant, skliausteliuose pateikiama vertėjos pastaba, pvz.: „čia ir toliau kalba serbiškai“ (p. 36), tik va analogiškose pastabose prie bosnio ir zagrebiečio kažkodėl parašyta „aut. past.“ (p. 44 ir 59). Žinoma, kad tai visai ne autoriaus pastaba, jo tautiečiai puikiai jaučia menkiausius kalbinius niuansus, todėl pjesėje jais ir žaidžiama, daromos įvairios užuominos, sukuriamos situacijos ir t. t. Šį nesusipratimą nurašau prie techninių nesklandumų, kurių visur pasitaiko.
Gero vertimo požymiu laikau ekspresyvius, taiklius veiksmažodžius, kurių apstu lietuviškame tekste; vertėja dažnai panaudoja kompensacijos principą, pvz.: pasirenka ekspresyvų veiksmažodį suktis frazėje „Apie tai ir sukas kalba“ (p. 51), nors originale yra neutralus posakis. Arba štai analogiškas pavyzdys: stilistiškai neutrali originalo frazė, verčiama lietuvių šnekamosios kalbos posakiu „nešvies jam vienodai“ (p. 41) ir t. t. Šitaip kompensuojami originalo teksto kalbiniai niuansai, kurių tiesiogiai perkelti į vertimą neįmanoma, tad atsiradę pragmatinės reikšmės nuostoliai išlyginami kitose vertimo vietose. Taip pat paminėtina, kad nors pjesės kalba ir yra sodriai tarmiška, nekliūva veikėjų kalboje pasitaikantys tokie terminai kaip „Jungtinių Tautų taikos organizacija“ (p. 54) ar „serbų kariniai spec. padaliniai“ (p. 37).

Pažodiškumas ir kitos bėdos

Kitų dviejų pjesių, „Moteris be kūno“ ir „Niekieno sūnus“, vertimus aptarsiu bendrai, nes abi parašytos bendrine kalba ir tuo aiškiai skiriasi nuo pirmosios, be to, jose, deja, aptikau pakankamai nesklandumų. Problemos kyla iš, regis, neišgyvendinamos vertėjų bėdos – pažodiškumo, kuri ypač pakiša koją pradedantiesiems vertėjams, kaip Julija. Iš čia ir pertekliniai žodžiai, išdrikusi žodžių eilės tvarka, svetimos konstrukcijos, todėl mintis tampa neaiški, vietomis net ima trūkinėti logika, kalba pasidaro nenatūrali. Pjesės vertime tai ypač iškyla į paviršių, nes šio žanro tekstas kuriamas iš dialogų, gyvos šią akimirką atsirandančios komunikacijos, tad kalba, sintaksė turi būti ypač priartinta prie spontaniškos šnekamosios kalbos. Svarbu nepamiršti, jog pjesėje, kurios tikroji paskirtis virsti spektakliu, kalba turi būti ypač paveiki ir padėti žiūrovui ne tik protu „sugromuliuoti“ turinį, bet ir pajausti, čia minties gija jau veda į „teatro magiją“.
Taigi skaitant šių pjesių vertimą, vis išlįsdavo kroatiškos konstrukcijos... tik parašytos lietuviškais žodžiais. Nežinant originalo kalbos, tokios veikėjų tariamos frazės turėtų skambėti keistai, kartais net nesuprantamai. Aptiktus trūkumus galima suskirstyti į dvi stambesnes grupes: 1) neįprasta žodžių eilės tvarka ir 2) pertekliniai žodžiai.

Neįprasta žodžių tvarka

Lietuvių kalbai neįprasta štai kas: „MARTINAS. <...> taigi nusprendžiau jai pasipiršti... MARIJA. Ką? MARTINAS. Gerai girdėjai...“ (p. 98). Pastaroji frazė išversta pažodžiui, o komunikacinei situacijai išreikšti čia reikia įvykio veiks­lo –­ veiksmažodžio išgirsti ir sudėlioti natūraliai lietuviškai skambantį sakinį, pavyzdžiui: „Taip, (tu) gerai išgirdai“. Analogiškas atvejis: „Ką sakai? Neblogai skamba –­ Ivanas S. Jovanas Aleksičius“ (p. 150), ši frazė turėtų būti su įvykio veikslo veiksmažodžiu pasakyti – Ką pasakysi?, nes dabar atrodo, kad veikėjas neišgirdo replikos ir perklausia – „Ką sakai?“. Manau, ir šioje vietoje: „Ivanas pradeda garsiau švilpauti četnikų dainos melodiją. I PACIENTAS. Tylėk... Velniop, nustok!.. Tylėk!“ (p. 167) lietuviškas tekstas reikalauja veiksmažodžio „nutilk“, o dar geriau čia tiktų šiurkštesnis – „užsičiaupk“ (juk kalbasi per karą ir šilta, ir šalta regėję jauni vyrai), tad pastarasis ekvivalentas stilistiškai atitiktų kiek gruboką, necenzūrine leksika „pamargintą“ karo invalidų kalbą.
„Netrukdysiu jums... Tik jūs kalbėkitės (= kalbėkitės, kalbėkitės)...“ (p. 107), ši konstrukcija vertime pasikartoja ne sykį: „tik tu tyčiokis (= tyčiokis, tyčiokis)“ (p. 170, p. 87 ir kt.). Tai pažodinis kroatiškos frazės su dalelyte samo, kurios žodyninis atitikmuo yra tik, vertimas, bet verčiant neretai tenka praplėsti arba pakeisti žodyninį atitikmenį, kad atrastume vertimo ekvivalentą, o jis ne visada sutampa su žodyniniu atitikmeniu, verčiant svarbu atsižvelgti į komunikacinę situaciją.
Dar keli taisytini pavyzdžiai, kur dėl į lietuvišką tekstą perkeltos svetimos kalbinės konstrukcijos vertimo frazė skamba neįprastai: „MARIJA (už scenos). Prašom... Prašom į vidų... EMA (už scenos). Nenoriu jūsų trukdyti... MARIJA (už scenos). Netrukdot man (= Jūs man (visai) netrukdot)“ (p. 111), „Kiek tavo karo draugų nusižudė iki šiol (= jau nusižudė)?“ (p. 128), „Buvo tokia galimybė, kad negalėjau jos praleisti (= Pasitaikė proga (galimybė), kurios (nieku gyvu) negalėjau praleisti)... Negaliu telefonu... Prašau tavęs, iškart pajudėk (= tuojau pat ateik (atvažiuok))“ (p. 133), „Tau, tikiuosi, nėra gaila (= nesigaili), kad tai padariau?“ (p. 134), „žmonės normaliai sėdi, kalbasi, geria... Ir pradedu aš (= Ir čia aš pradedu (O aš imu ir užtraukiu)) (veikėjas ima dainuoti dainą – L. M.)“ (p. 152), „Bus jums (= Jums bus) labai sunku viską išvalyti“ (p. 155), „Spintoje turit (= yra (guli)) dar vieną pagalvę, jei jums prireiks“ (p. 95). Išvardyti pažodiškumai veikėjų kalbą padaro nenatūralią, tarsi kalbėtų užsieniečiai (o tokio efekto autorius, žinoma, nesiekia).

Perteklius

Dėl pažodiškumo vertime atsirado perteklinių žodžių, nes atkartoti kroatų kalbos kalbiniai dariniai: „pasikalbėti su savo amžiną atilsį draugais... Taigi kol mes kalbėjomės, sako jie man: „Tai kaip, Ivanai, dabar, kai nužudei tėvą, kodėl gi tau neatėjus gražiai pas mus?“ (p. 150). Čia prieveiksmis „gražiai“, kuris turėtų išreikšti lengvą ironiją, suteikti frazei ekspresijos, tik įvelia neaiškumo, yra perteklinis, nes neatlieka tokios funkcijos kaip originale. Šį sakinį reikėtų perdėlioti kad ir taip: „kodėl gi tau neprisijungus prie mūsų šaunios draugijos“ arba „kodėl gi tau nepaėmus ir neatėjus pas mus“, šitaip būtų kompensuotas originale išreikštas ironijos niuansas.
Štai dar keli perteklinių žodžių pavyzdžiai: „Surink visus rūbus ir daiktus, kuriuos turėjome ant savęs (= vilkėjome) ir sudegink“ (p. 155), remarka „(išsitraukia popieriaus lapą iš moteriško rankinuko)“ (p. 164), būdvardis „moteriško“ visai nereikalingas, semantiškai perteklinis – juk ir taip aišku, kad moteris nešioja moterims skirtą rankinę, nebent kontekstas, situacija reikalautų pabrėžti, kad turima omenyje būtent moteriška, o ne kokia nors kitokia rankinė. Dar keli panašūs atvejai: „Sudeda maišus ant grindų, o tada ant patiestų maišų (= ant jų) užtempia Simo kūną.“ (p. 146), „Tonka nueina į Ivano kambarį, iš kurio išeina rankose nešdama antklodę (= nešina paklode)“ (p. 171).
Kartais dėl pažodiškumo, perkeltų kroatų kalbos konstrukcijų vertimo tekste ima trūkinėti logika, mintis apsimigloja:
„Nachuj, seni, aš už mėnesio dviejų iškeliauju į viršų“ (p. 104). Čia vertikalią kryptį nurodantis junginys „į viršų“ lietuviškai skamba neaiškiai, nes suprantamas tiesiogiai, iš tikrųjų čia turimas omenyje „anapilis“ (iš konteksto žinome, kad veikėjas serga vėžiu). Lietuviškas vertimas reikalauja konkretizuoti, o atsižvelgiant į desperatišką, ironišką veikėjo intonaciją, galima parinkti ne vieną variantą, pvz.: „iškeliauju pas Dievulį“. Dar viena analogiška vieta pakišo koją: „Ten viršuj, tame Mirogojuj (išnašoje vertėja paaiškina, kad tai – kapinės Zagrebe – L. M.), nemažai yr žymių lavonų“ (p. 61), čia, žinoma, reikia praleisti daiktavardį viršus, kurio pavartojimas šiame sakinyje lietuvių skaitytojui visiškai neaiškus, klaidinantis. Apskritai, verčiant iš pietų slavų kalbų, kur labai išreikšta vertikalė, kaip rodo aukščiau aptarti pavyzdžiai, reikia būti atidžiam, nes lietuvių kalboje erdvės vertikalumas nėra taip aiškiai išreikštas, todėl kai kurie dariniai, perkelti į vertimą nepasitelkus kurio nors iš leksinių pakeitimų, skamba keistai arba jų reikšmė išsikreipia. Štai gero vertimo pavyzdys: „Tik žinau, ka yr kažkas nuo Zagreba“ (p. 53), čia vertėja panaudojo praleidimą – prieveiksmis odozgar (iš viršaus) praleidžiamas, ir konkretizaciją –­ čia kroatiškas prieveiksmis reiškia kalbančiojo atžvilgiu šiaurėje išsidėsčiusius Kroatijos kraštus, vertėja jį sukonkretina taip, kad lietuvių skaitytojas suprastų, kas turima omenyje.
„Nutempk jį į rūsį... Kai jis rytoj išvažiuos į priešrinkiminę kampaniją, ką nors sugalvosiu“ (p. 134). Čia „kortas sumaišo“ asmeninis įvardis „jis“, todėl išeina, kad tas, kurį nutemps į rūsį (t. y. lavonas), rytoj dar ir į priešrinkiminę kampaniją važiuos... Manau, antrąjį įvardį būtų geriausia keisti daiktavardžiu „tėvas“, tada viskas stojasi į vietas. Be to, neapsižiūrėta dėl veiksmažodžio „nutempk“ – originale, o ir iš konteksto aišku, kad kojų nevaldantis Ivanas negali nutempti į rūsį Simo lavono, iš tiesų frazė skamba šitaip: „Nutempsiu jį į rūsį“; kiek toliau tekste yra remarka: „Ana vėl tempia Simo per grindis“ (p. 135). Keista, kad to nepastebėjo ir kiti žmonės, kurie skaito ir tikrina tekstą.
„IZIDORAS. <...> Kalbėjau su kažkuo ir iš bažnytinio rato, ir jie palaikys mano kandidatūrą“, painiavos įvelia nežymimasis įvardis „kažkas“, t. y. nežinia kas, vadinasi, nė pats Izidoras dorai nežino, su kuo kalbėjosi, bet iš konteksto žinome, kad šis veikėjas turi daug ryšių ir labai kruopščiai planuoja savo politinę agitacinę veiklą, taigi puikiai žino, su kuo ir dėl ko tariasi; čia sakinio logika reikalauja konkretesnio atitikmens, pvz.: „žmonėmis“.
Štai dar keli pažodinio vertimo pavyzdžiai, kurių nė nereikia komentuoti:
„Mano krašte viskas skaitosi pagal tėvą... Sūnus yra tai, kas yra jo tėvas“ (p. 126), „Laikas, kad ir jis man padėtų“ (p. 136), „Dabar jums labiausiai reikia, kad truputį pailsėtumėt“ (p. 111), „Iš jo kalba raminamieji ir alkoholis duetu“ (p. 144), „Baigs kaip daržovė kokiuose nors dvokiančiuose invalidų namuose iki mirties“ (p. 159). O štai jau visai kurioziškas vertinys: „Jis švilpauja vis garsiau, o pagal išdidžius veido gestus suprantame, kad jį visiškai apėmė dainos aistra ir ritmas.“ (p. 167).
Šių dviejų pjesių vertime kliūva netikslūs veiksmažodžiai, kurie sakinį padaro nelabai aiškų arba iškreipia originalo intenciją: „Galit įsivaizduoti, kaip jam buvo, kai jį vėl nešėm į trečią aukštą... Tiek kuitėsi, kad turėjom penkiese nešti“ (p. 124). Perskaičius sakinį ir be platesnio konteksto aišku, kad veiksmažodis „kuitėsi“ čia visai netinka ir prašosi pakeičiamas žodžiu priešintis, kuris atitinka aprašomo veiksmo logiką; originalo tekste pavartotas išraiškingas veiksmažodis koprcati se (blaškytis, daužytis, spurdėti, muistytis...). Turint omeny, kad veikėjo intonacija dvelkia ironija (ją mėginta perteikti ekspresyviu „kuitėsi“), reikėtų pa­rinkti atitinkamą ekvivalentą, pavyzdžiui, veiksmažodį spurdėti. Dar keli netikslių veiksmažodžių vartojimo atvejai: „Simo jam siūlo (= paduoda) kažkokį voką. SIMO. Prašom... IZIDORAS. Kas čia?“ (p. 125), „Pasivaikščioti... Atleiskit, pasivažinėti... Šiaip ar taip, aš visada turėjau vaikščioti (= eiti pasivaikščioti), kai dėdė Simo buvo namie (= apsilankydavo)“ (p. 144), „ANA. Ar išėjo?.. IZIDORAS. Dar ne... Kažką žiūri (= žiūrinėja)“ (p. 154), „Atnešk iš rūsio plastikinių maišų... Išspręsim (= Sutvarkysim) tai, kai tik grįšiu iš pristatymo“ (p. 145).

Dar kartą apie necenzūrinę leksiką

Skaitant „Moteris be kūno“ ir „Niekieno sūnus“, į akis krinta necenzūrinės leksikos, žargono vartojimas. Lyginant su pirmąja pjese, šių pjesių vertimuose nelieka pusiausvyros, atrodo, kad kai kur ši leksika pavartota nemotyvuotai, perdėtai. Štai, pavyzdžiui, žodis „kvaroba“, kurį ištaria vėžiu segančio Martino motina, sužinojusi, kad pas jį atėjo prostitutė: „Gėdykitės, ponia... Uždarbiaujat iš kitų nelaimės. Tarsi jam neužtektų savo ligos... Dar jam tereikėtų, kad jį užkrėstumėt kokia savo kvaroba“ (p. 95). Originalo tekste pavartotas žodis „boleština“, kurio 1. reikšmė: arch. „infekcija, užkratas“, 2. menk. „liga“ (V. Anić. Veliki rječnik hrvatskoga jezika, CD). Vertime atspindėtas pejoratyvinis niuansas, bet manyčiau, kad žodis „kvaroba“ (beje, www.lkz.lt pateikiamas kvaraba nuo brus. „хвароба“, kuris tarmiškai reiškia „liga“) iškrenta iš šios veikėjos kalbos visumos: jis perdėm šiurkštus, tarmiškas, čia gerai skambėtų, pvz., žodis užkratas, nes ekspresyvesnis, aštresnis už žodį „liga“, be to, kaip ir kroatiškas daiktavardis reiškia infekciją. Žinoma, tada tektų perdėlioti visą sakinį, kad „užkratas“ nesikirstų su veiksmažodžiu „užkrėstumėt“.
Man atrodo, kad ne visada vietoje ir per dažnai vartojami rusiški keiksmažodžiai: „Alio... Vėl aš... Ne, viskas gerai, bet neturi pistoleto... A, nachuj, ir aš taip maniau... Taip... Perduok Blažui, tegu eina nachuj“ (p. 108, p. 166 ir kt.).
Manau, kad nevykęs ir toks originalo kalbos keiksmažodžio vertimas: „Tik pradėjau jį mušti, o jis, atsiprašant, kad kruša man tėvą ir motiną serbiškus“ (p. 123). Sakyčiau, net ne visai aišku, kas turima omenyje, labai tiesiogiai galima suprasti, todėl reikėtų keisti bent jau į tokį junginį: „kad ims krušt...“ Kiek žemėliau ši frazė jau aiškiai formuluojama: „Bet jūs mums niekad nekeikėt nei tėvo, nei motinos“ (p. 123) (čia turbūt tiktų ir veiksmažodis plūsti). Analogiškai sakinį su keiksmu: „siųs nachuj su serbe motina“ (p. 152) keisčiau į, pavyzdžiui, „ims plūst ir mane, ir mano serbę motiną“.

Keletas baigiamųjų pastabų

Analizuojant „Pomirtinės trilogijos“ pjesių vertimus, susidarė įspūdis, jog dvi pastarosios, „Moteris be kūno“ ir „Niekieno sūnus“, tarsi nesuredaguotos, nes kaip paaiškinti, kad tekste liko tiek aukščiau išvardytų (ir čia nepaminėtų) akivaizdžių trūkumų. Nekalbant jau apie vertime pasitaikančią nelietuvišką konstrukciją veiksmo pakeitimui išreikšti „vietoj to, kad“ (p. 81, 124 (dvi vietos), 152 ir kt.); pagadina stilių ir „kad..., kad...“ pasikartojimas viename sakinyje tokiais atvejais: „Todėl, kad manau, kad mes tau...“ (p. 105, p. 147, 162).
Redaktorė taip pat turėjo pastebėti ir tai, jog kai kurie vardai (Mijo, Božo, Simo) vertime nelinksniuojami, o linksniuoti reikėtų, nes, pirma, kai kurie sakiniai su nelinksniuojamu veikėjo vardu skamba keistai, pvz.: „ir rodo nekrologą Božo“ (p. 41), „Simo tuo metu vėl priei­na prie Josipo“, „Izidoras pasibaisėjęs pažvelgia į Simo“ (p. 125) (pastarieji sakiniai ypač keistai skamba, nes turime vardą Simas, todėl atrodo, kad pavartotas ne tas linksnis), antra, tai yra pjesės, kurių pagrindinė paskirtis – būti pastatytoms scenoje, taigi verčiant reikėtų į tai atsižvelgti, nes, manau, visiškai nepriimtinas vardų nelietuvinimas tiesioginėje kalboje ir kreipiniuose: „Tu, dėde, liksi čia su Mijo dėl sauguma“ (p. 42), „A, eik šunim blakstienų karpyt, Božo!“ (p. 61) ir kt. Scenoje iš aktorių lūpų tokios vardų formos tikrai savotiškai skambėtų.
Liko nepastebėti ir tokie liapsusai: „jungtinėje Europoje“ (p. 146), „apsaugos kompanija“ (p. 162). Žinia, kad vertėjui dažnai pritrūksta distancijos: gilinantis į tekstą, originalo kalbos sintaksė lipte prilimpa (ypač tai reikia turėti omenyje, kai turime reikalą su pirmuoju vertėjo darbu), o redaktorius paprastai originalo neskaito ir „šviežia“ akimi lengviau pamato, atpažįsta nelietuviškus darinius vertime.
Dar vienas (paskutinis) akmenukas jau į vertėjos daržą: regis, smulkmena, tačiau svarbi – vertime kažkur nubyrėjo autoriaus dedikacija „Skiriu savo tėvams“.
Recenziją norėčiau baigti teigiamu pastebėjimu. Vertėja parengė išsamias, informatyvias išnašas, kurių tikrai reikia, turint omenyje pjesių tematiką: politinius, nacionalinius savitumus, niuansus, realijas. Šios pastabos, paaiškinimai padėtų ir režisieriui, jeigu kuri nors iš pjesių būtų statoma Lietuvos scenoje. Beje, per knygos pristatymą Vilniaus knygų mugėje, regis, mačiau R. Kudzmanaitę – taigi lietuvių režisieriai domisi M. Matišičiaus dramaturgija.

¹ Plačiau žr. Zlatar A. „Literatūrinės perspektyvos: Kroatija. Potrauminio streso sindromas“, in Kultūros barai, 2010, Nr. 2 arba http://www.eurozine.com/articles/2010-03-15-zlatar-lt.html.
² Turiu visai „šviežią“ patirtį. Šį rudenį verčiau gastrolėms į Vilnių pakviesto Slovėnijos Jaunimo teatro pastatytą kroatų režisieriaus ir dramaturgo O. Frličiaus (Oliver Frljić) pjesę „Tebus prakeiktas tėvynės išdavikas!“. Menų spaustuvėje, kuri kvietėsi slovėnus, man iškart pasakė: versti be jokių kupiūrų ir jokių „pyp“. Mat viena iš necenzūrinės kalbos šioje politinėje pjesėje funkcijų – perteikti agresijos užtaisą, sudirginantį, sukrečiantį, provokuojantį žiūrovą. Tačiau jei pjesė būtų verčiama knygai, kažin, ar visi keiksmai „išgyventų“. Priklauso nuo leidyklos pozicijos, nuo redaktoriaus ir pan.
³ Zaikauskas E. Lietuvių žargono žodynėlis. –­ Vilnius: Alma littera, 2008, p. 57.

Projektą
„Publikacijų apie vertimo teoriją
ir praktiką skatinimas“
remia LR Kultūros ministerija