Liutauras Degėsys. „Tavo rytoj buvo vakar“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

 

 Romanas vingrus ir šiek tiek apgaulingas. Bet apgaulingas pats gyvenimas, nes neretai paaiškėja, jog viskas ne taip, kaip mums atrodė arba kaip iki šiol atrodo. Tai nuolatinė Liutauro Degėsio – filosofo eseisto – tema. Apie tai kalbama ir šiame romane, kurio pradžia ne tokia įtikinanti kaip tolesnė plėtotė.

Įtarimų pradžioje gali sukelti du aspektai. Pirma, apibendrinimų (taip pat ir apie apgaulingą gyvenimą) gausa užuomazgoje, nors sunku nustatyti, kur tos užuomazgos ribos. Pavyzdžiui: „...įsimylėjimui pakanka pasimylėti, o meilei norisi kažko neįmanomo ir kažko daugiau. Nes įsimylėjimas – tai reakcija, o meilė –­ tai būsena“ (p. 14). Arba: „Taip dažnai būna dideliame mieste: gali nesutikti žmonių ištisas savaites, mėnesius, metus, nors gyveni šalia, vaikštai tomis pačiomis gatvėmis, bet likimas vis pastumia tolyn (...)“ (p. 38). „Ekstazės ir orgazmai pradeda kartotis. Jie – visada tokie patys. Aukščiausias malonumo taškas todėl ir yra aukščiausias, kad jis vienas, ir už jį aukštesnio nėra. Pamiršęs šitą tiesą, viliesi kažko daugiau, bet paskui supranti, kad gali pasiekti tik vieną palaimos viršūnę. Ją pasiekus nebėra ko siekti, nebent išlieka viltis pakartoti“ (p. 50).

Antras dalykas, kuris gali (nors gal nebūtinai?) suerzinti skaitytoją: ir pagrindinis personažas, ir kai kurie kiti – pasakiški „sėkmės džentelmenai“ (beje, ir damos), sugebantys viską. Štai pagrindinio veikėjo draugas „buvo teorinės fizikos mokslų daktaras (dvidešimt penkerių). Dirbo sporto komentatoriumi. Domėjosi senovės istorija ir laisvalaikiu parašė įdomų veikalą apie Romos legionų ginklus. Atrodė, kad gali viską: buvo išmokęs Rytų kovų veiksmų ir lengvai parklupdydavo raumenų kalnus“, ir t. t. (p. 58)

Tiesa, fiziniai gebėjimai itin neakcentuojami, įspūdingiausias yra plačios aprėpties intelektas. Romano herojus didelių laimėjimų pasiekia lengvai, tarsi žaisdamas, įvairūs verslai jam sukrauna turtus. Štai kokia galybė: „Jei sugalvodavai kažką – pradėdavo skraidyti lėktuvai ir plaukioti laivai, viešbučiuose apsigyvendavo iš kažkur atvykę verslininkai, inžinieriai, mokytojai, palūkininkai ir pirkliai. Atsirasdavo virėjų ir kepėjų, viešbučiams reikėdavo naujų lovų, kažkas kirsdavo toms lovoms pagaminti reikalingus medžius, ir reikėdavo vis daugiau tų lovų klojėjų, kambarių tvarkytojų, prostitučių, policininkų ir vagių“ (p. 68).

Paskutiniai žodžiai sukelia gražų komišką efektą, o ir apskritai į šį pasakiškos sėkmės vaizdą nebūtina žiūrėti perdėm rimtai. Svarbiau, jog, personažams nepatiriant vargo, neturint materialinių rūpesčių, autorius visą dėmesį gali sutelkti į išgrynintus jų santykius – finansinių sunkumų nekyla, bet psichologinių, egzistencinių problemų netrūksta.

Ir tada tarp daugelio nukrypimų ir įterptinių pasakojimų (dažniausiai gyvų ir įtraukiančių) pamažu mezgasi esminė intriga. Pasakotojas apsigyvena viename jam priklausančio nedidelio namo bute, o į kitus renkasi nuomininkus pagal savo nuojautą ir skonį. Apsigyvenę visi bendrauja, susidaro tarsi uždara terpė, kurioje mezgasi įvairialypiai, intriguojamai kintantys santykiai. Toks ribotos erdvės metodas kartais naudojamas detektyvuose (pavyzdžiui, kokia nors kompanija susirenka atokiame Anglijos dvare, ir žudikas gali būti tik vienas iš jų), bet ne tiktai – Julio Cortázaro romane „Laimėjimai“ personažų grupelė ilgam laikui atsiduria nežinia kur plaukiančiame laive. Personažai tampa dinamiškomis figūromis specifinėje šachmatų lentoje, o seserų dvynių motyvas – fantaziją vainikuojanti kombinacija, kurioje intelektas žaidžia su erotika.

L. Degėsio sukurtoje situacijoje taip pat esama šiokios tokios detektyvinės intrigos: nuostata, kad yra ne taip, kaip atrodo, dabar jau meistriškai įgyvendinama siužeto plotmėje. Bet romanas intriguoja ir įtraukia ne vien siužetu: dinamiškumą išreiškia teksto energija, ypatingas élan vital – gyvybingas polėkis, kuriuo pulsuoja pasakojimas. Visa tai kartu su tekste perteikiama gyvenimo patirties išmintimi sudaro stiprų derinį.

Nors apibendrinimų (ne tik universalių, bet ir apie personažus) gausa pradinėje dalyje gal kiek per artima eseistiniam kalbėjimo būdui (puikiai žinome, kad L. Degėsis – esė meist­ras), esama įdomios išminties, paradoksų žaismo – tai matome ir pacituotuose pavyzdžiuose. Štai dar vienas apie manijos apsėstus bepročius, kurie nėra kvailiai: „Jie atsargūs, gudrūs ir protingi. Jie ne kvailiai – jie bepročiai. Jie supras, kad tu supratai. Tu negali parodyti, kad supratai, nes tuomet tau galas“ (p. 212). Kaip dažniausiai ir būna, netrukus paaiškėja, kad yra kitaip: įkyriai prikibęs tipas nėra beprotis, o turi konkretų grėslų tikslą.

Beprotybės ar bent keisto elgesio, psichologinio kritimo į prarają epizodai leidžia aiškiai pajusti, kad tai ne eseistika, o literatūrinės išmonės kūrinys, nes vien logiška išmintis – kitų rašymo sferų prerogatyva. Vairuodamas „bjaurioje, perpildytoje žiedinėje sankryžoje“, „jis“ staiga užmiršta, kur ir kodėl važiuoja, į kurią gatvę reikia išsukti. Tada vidurine juosta ima važiuoti ratu, ir nuo to „lengvai sukosi galva, ir tave apėmė palaimos jausmas – toks laisvės ir laimės mišinys. Kaip smagu buvo nesistengti, negalvoti, neprisiminti ir dėl nieko nesijaudinti“ (p. 41–42).

Vienaskaitos antruoju asmeniu parašytas romanas (tai atskleidžia jau pavadinimas) – gana retas pasirinkimas – regis, sustiprina rašytojo imperatyvą „pažink save“: dėl tariamo nusišalinimo efekto pasakotojas save mato tarsi objektą, kurį galima drąsiai tirti. Personažai neturi vardų, jie universalūs tipažai (nors kartu ir unikalūs, nes visi individualizuotai saviti), veiksmas vyksta neįvardytame mieste, bet ne Lietuvoje, nes miestas turi metro, – požemyje vyksta svarbus ir įtaigiai perteiktas pasikėsinimo į pasakotojo gyvybę epizodas. Verta paminėti, kad visi epizodai meistriškai literatūriškai parašyti: sakiniai ir pastraipos liejasi sklandžiai ir drauge su subtilia žodžio įtaiga, su išradingais, nestandartiniais ėjimais, gebėjimu nustebinti, kai pasirodo, kad yra ne taip, kaip atrodė.

Romane teigiama, kad 95 procentai žmogaus gyvenimo vyksta galvoje (p. 225). Svarbiausia – ne patys įvykiai, o kaip į juos reaguojame. Ir patiems įvykiams registruoti neturime kito įrankio, tik savo galvą, tad rašytojui verta leistis į psichikos gelmes – intriguojančias, nepakartojamas, nenuspėjamas. Žinoma, ir literatūrą kiek­viena galva vertina savaip, tad visos recenzijos subjektyvios.