Laudacija Jonui Kalinauskui

Antanas A. Jonynas ir Jonas Kalinauskas. Gintaro Žilio nuotrauka

Poetas Jonas Kalinauskas rašo gerai, ir, kas šiaip jau nelabai būdinga geriems poetams, su kiekviena diena vis geriau. Tiesą sakant, jis visada rašė gerai, tačiau leido savo knygas nesitaikydamas nei prie literatūrinės konjunktūros, nei prie dominuojančių poetinių stilistikų. Kol galų gale prisitaikyti teko pačiai konjunktūrai ir pripažinti, kad tai, ką rašo Kalinauskas, yra gerai: „Miego meist­rą" išplėstomis akimis pasitiko kritika, o „Plunksnų plėšytojos" buvo įvertintos ir Poezijos pavasario laurais. Galų gale ir Poetiniam Druskininkų rudeniui neliko nieko kita, kaip pripažinti, kad „Mano sodo vagis" yra parašytas Meistro Jotvingio ranka.
Nors su Jonu esam pažįstami jau bene keturias dešimtis metų, nepulsiu dalytis bendrais patyrimais ir prisiminimais, iškalbos nestokojantis laureatas tai padarytų neabejotinai šmaikščiau ir įdomiau. Kaip ir aiškindamas savo tekstų prasmes ir jų genezę. Ar papasakodamas apie tą sapnų ar vizijų žmogelį suglamžytu lietpalčiu, su kuriuo jis pats prasilenkia ūksmingo tako vidury. Nes tie pastarųjų jo knygų personažai – taigi ir yra jis pats, žvelgiantis į save iš kito laiko. Čia ne aš sugalvojau, čia paties Jono andai pasakyti žodžiai.
O apie pačią premija įvertintą knygą esu šįsyk įgaliotas byloti kitos Jotvingių komiteto narės, profesorės Viktorijos Daujotytės žodžiais:
Kažkas esmingai pasikeitę naujuosiuose Jono Kalinausko eilėraščiuose, kažkas, kas verčia suklusti, skaityti įdėmiai, stengiantis įspėti – kas? Eilėraščių knyga „Mano sodo vagis" pradedama lyg pjesė – dalyviais, senovinių vardų ar/ir pravardžių turėtojais: gervazas, pervazas, bernadas, aloyzas, aneliutė, izidorius, anupras, pijošius ir kiti. „Jų tikrumą gali paliudyti antkapiniai akmenys Pajevonio kapinaitėse. Daugiau apie juos nieko nėra žinoma." Bet ir žinoma – žinoma to, kuris su jais kalbasi:
senų seniausiai palikę šį pasaulį
bet vis dar tebėra gyvi
vėjo pasišnekėjimuos
su manimi
Pajevonio pūstalaukiuos
Taip paprastai (lyg ir nieko išskirtinio nesiekiant) formuojama eilėraščių nuošalė, kurioje gyvo gyvenimo yra tiek, kiek jis sugrįžta iš atminties, iš vietos, kur lyg ir nebegyvenama, bet vis vien būnama.

ar reikėtų
tiek daug eilėraščių
jeigu būtume šiek tiek geresni
būties numatytojai
tiek tų tuščių žodžių ir bereikia
kurie atitirpsta
į sąsiuvinius linijom
dukters pirktus
kai buvau ligoninėj
                             „ar reikėtų..."

Taigi – ar reikėtų tų eilėraščių, jei turėtume ir kitų būties numatymo ar numanymo būdų. Rodos, kad lygiaverčių neturime, negalime turėti, eilėraštis veikia kalba, visais jos laikais, visais asmenimis ir visais linksniais, vadinasi, visa mūsų žmogiškąja patirtimi. Eilėraščių kalbą dar siekiama paįvairinti savo prigimtąja kalba –­ tikrai, atiteka kažkas iš tos žemės žodžių, iš suvalkietiško skiemenavimo („šakelė brėžianti vandenį"), iš buities ir būties: „...ir visi jau pavirtę griuvėsiais / iš molio ir šiaudų / iš jų buvo ręstos jų stubos ir tvartai („ermyderis").
Dabartinėje mūsų poezijoje apskritai daugėja žiūrėjimo į pasaulį iš savo prigimtųjų vietų, laikų, kuriuose mes liekame kartu su ten gyvenusiais, buvusiais, kalbėjusiais, mąsčiusiais: „mūsų namai tenai / kur mūsų nėra / tik sielos / įstrigusios voratinkliuose" („upės krantus...). Sutinkame užleisti vietą, bet ir nesutinkame; Jono Kalinausko eilėraščiuose vis tęsiasi ginčas su pervazu, tuo iš vaikystės dienų („tai kas..."). Arba su anupru ir izidorium („na tu man pasakyk...). Taip, dialogiška, kartais ir trilogiška ar net polilogiška, bet niekas negali pakeisti vienatinio poezijos balso, to amžinojo monos, kuris girdisi ir tada, kai kreipiamasi į kitą.
Programinė nuostata: privalau grįžti į metaforą, nors negalima būtų sakyti, kad ankstesni Jono Kalinausko eilėraščiai be metaforų. Privalėjimas – lyg koks naujas modalumo laipsnis: „privalau grįžti į metaforą / jos efemeriją / neapibrėžtumą / laukinį grožį / ir abejonę / priešpriešą / susitaikymą / baltąją mirtį..." Poezijoje ir privalėjimas lieka laisvas. Tas privalėjimo ir atsisakymo ką nors ir kam nors privalėti santykis leidžia įdomiai balansuoti lyg ant kokio liepto ant niekad visai nesuprantamų, negiminiškai giminiškų gyvenimo vandenų:

čia kažkas nesuprantamo
kaip ir mano gyvenimėlis
mano sodo vagis be mano sodo
bet man patinka
jis tiesiog privalo ten pasilikti
mano sodo vagis man yra giminė
                                       „sodo vagis"

Dabar jau aš tik pridursiu: tokia gili metafora. Toks skvarbus ir įžvelgiantis žiūrėjimas.
Sveikiname naująjį Jotvingį.

Antanas A. Jonynas, Viktorija Daujotytė