Būna, kad akimirką prieš ką nors suklūstame ir susimąstome, tarsi norėdami garsiai savęs (o gal ir ne tik savęs) paklausti, kas tai, prieš ką stovime ar apie ką mąstome, yra šio ir ano pasaulio dalykams bei reiškiniams. Štai ir dabar man norisi kelti svarbų (šiandien –­ netgi esminį) klausimą: kas yra Brundzaitė? Ar yra visatoje, o gal ir visai šalia mūsų, kas nors, kam Brundzaitė yra šis tas (čia neskaitant gerbėjų, kurių jai niekada netrūko, ir prokurorų, pagaliau radusių būdą, kaip Brundzaitę matyti dažniau)?
Taigi ar yra Brundzaitė šis tas dangaus žvaigždėms, juodosioms skylėms ir po visatą šmirinėjantiems ufonautams? Nėra jokių abejonių – visiems šiems nepaprastiems, didingiems reiškiniams, o ir nežemiškiems visatos perėjūnams Brundzaitė yra niekas. Sakote, šia iškilia proga nereikėtų to minėti? Aš kaip tik manau priešingai – jeigu visiems jiems Brundzaitė šį tą reikštų, ji tikriausiai nebegalėtų užsiimti tuo, dėl ko mes ją vertiname, ir turėtų daug nereikalingų rūpesčių: dangaus žvaigždės spigintų į akis ir subanalintų eiles, juodosios skylės siurbtų iš bokalo alų (ir drauge įkvėpimą iš čakrų), o poetės kūno gundantiems linkiams negalintys atsispirti ufonautai savo distrofiškomis rankelėmis vis stengtųsi čiuptelėti už sėdimosios.
Gal, sakysite, Brundzaitė yra kas nors vėjams ir padangių paukščiams? Ne, ir jiems Brundzaitė yra totalus nulis, – gal netgi daugiau negu nulis, nes ji ne skiedra ir ne koks popieriukas, kurį būtų galima dailiai sukti verpete, ir ne gardi musytė ar vabaliukas. Tik gerai pagalvokime – ar verta dėl to liūdėti? Juk jeigu klastūnams vėjams parūptų Brundzaitė, jie ją užsiūbuotų ir nusuptų, jos eilės taptų apkiautusios, ir ji nuolat sirgtų jūrlige, na, o paukščiai, kurie tokiu atveju, žinoma, visi susirinktų po jos langais garsiai čirkšti 6 valandą ryto, poetę visai pribaigtų.
Tai gal Brundzaitė vis dėlto yra šis tas kokiems nors menkesniems dalykams –­ tarkim, troleibusams ar nors Lazdynų arkliui? Ir čia turime pripažinti rūsčią tiesą: visiems jiems kartu ir kiekvienam atskirai Brundzaitė yra totalus niekas. Betgi tuo ir vėl turėtume tik pasidžiaugti. Jeigu visi troleibusai imtų judėti paskui Brundzaitę, jie užkimštų kelius, ir poetė nebegalėtų laiku pasiekti įkvėpimo šaltinio (todėl liktų išsikvėpusi), o štai jeigu dar ir Lazdynų arklys, nulipęs nuo postamento, pasišautų jai šio to parnešti iš parduotuvės, būtų visai riesta, nes pasidarytų neaišku, kur (ir kokios konsistencijos) tas įkvėpimas iš tikrųjų yra. Mūsų poetė nusiviltų kūryba ir galbūt netgi mestų gerti.
Kas yra Brundzaitė tam, kas (sutikime, mielieji) yra dar kiek menkiau – lietuvių literatūrai, kurios dalimi Brundzaitė save laiko, ir, turime pripažinti, labai klysta, nes nuo tūlo Maironio laikų literatūra jaučiasi esanti Trakų pilis. Vis dėlto jei lietuvių literatūrai netyčia parūptų Brundzaitė, tai turėtų katastrofiškas pasekmes tiek Brundzaitei, tiek pačiai literatūrai, nes Brundzaitė, stengdamasi tai literatūrai įtikti ir gal net iš naujo laimėti PK, galiausiai nustotų būt Brundzaite, o tai, kam ji stengėsi įtikt, paaiškėtų buvusi (šioje vietoje nustebtų net pati Ruseckaitė) net visai ne literatūra, bet tik mokytinių apspistas vienas Marčėnas.
Na tai gal, sakysite, Brundzaitė yra šis tas bent jam – žymiam poetui, menkosios eseistikos autoriui, PK komisijos svarbiam, gal net svarbiausiam nariui? Irgi, matyt, turėčiau jus nuvilti, mielieji ponai: Brundzaitė ir Marčėnui veikiausiai yra totalus, neaprėpiamas nulis, kurio jis net nedrįstų įžiūrėti. Na, bet juk turėtume suprasti –­ jei Marčėnui parūptų Brundzaitė, pasaulio tvarka galutinai susijauktų, ir mums jau nebūtų labai taktiška garsiai svarstyti, ką tokiu atveju galėtų pagalvoti Marčėno artimieji.
Tai gal Brundzaitė yra šis tas bent jos pačios eilėraščiams ir eseistikos tekstams, kuriuos ji sukūrė kursuodama tarp Pavasario ir Architektų gatvių, tarp Udinės ir Vilniaus? Ne, ne, ne – net ir jiems, kukliesiems, romiesiems, Brundzaitė yra grynas niekis, nes juk jie, bylantys apie tokius fundamentalius dalykus kaip meilė ir gyvenimas, nenorėtų prisipažinti esą parašyti nedidukės, savęs nepervertinusios (nebent patyliukais) autorės, kuriai literatūra tikriausiai nėra gyvenimas. Be to, jei taip ir nutiktų, Brundzaitei tai būtų tikra katastrofa, mat ji taip pat turėtų rodyti jausmus nuo jos asmens svaigstantiems savo tekstams ir taip papultų į uždarą ratą, kuriame jai galbūt apsisuktų galva ir ji pražūtų, –­ dorai nė nesuvokdama, ar iš ilgesio visa tai, ar dėl girtumo.
Bet ar gali taip būti, mielieji? Argi gali pats likimas būti toks žiaurus ir negailestingas, pagaliau toks veidmainiškas, kad Brundzaitė ir jam būtų lygi absoliučiam nuliui? Taip, likimas toks yra, ir jeigu kada būtų buvęs kitoks, Brundzaitės jau, matyt, nebebūtų, nes jaunai ir trapiai poetei ištverti žinią, kad likimas yra palankus, – vadinasi, nereikia liūdėti, ilgėtis, gerti alkoholio ir vaikščioti pas psichologus, – būtų tikra pražūtis.
Tokie reikalai. Atrodo, nei tolimojoje visatoje, nei čia, šalia mūsų, nėra nė vieno dalyko ar daikto, kuriam Brundzaitė būtų ne niekas – ji yra niekas netgi ir pačiam niekui, nes juk suprantama, jog niekui aplinkui nieko nėra.
Todėl, mielieji, natūraliai kyla klausimas: ar kur nors apskritai yra kas nors, kam Brundzaitė, o drauge ir mes visi, esame šis tas?
Taip, privalau jums pasakyti – yra. Tai –­­ Pegasas, small pegasus, 2010-aisiais pirktas Etiopijos turguje, tvirtai tikint, kad jis vieną dieną žygiuos PDR. Tai tas pats Pegasas, kuriam niūrūs, rimti ir dievoti poe­tai, baisėdamiesi jo korpuse žibančiomis lemputėmis, sutrikdyti sparnų mostų ir iš papilvės sklindančios lambados melodijos, nesuteikė teisės žengti ant PDR almanacho viršelio, pagrįstai bijodami, kad jų poe­tystė šio išsiviepusio plastikinio įkvėpimo Dievo akivaizdoje atrodys nusmurgusi ir nupiepusi.
Jis – viso literatūros pasaulio Alefas, riba, ties kuria visa, kas turi esmę ir prasmę (arba estmę ir prastmę), atsiskiria nuo niekdarystės ir negabumo. Jis, neapsakomo ir iškilaus kičo etalonas, yra laisvė, kurią kadai iš mūsų atėmė kvaila būtinybė išraudoti, išgrąžyti ir išstenėti pasaulį, užuot jį išjuokus ar linksmai iššvilpus; laisvė, kurios stoką mūsų fizikos dėsniams pasmerktoje visatoje patiriame nuolat. Kiekvienas jo žygis pirmyn – tai simbolinis mūsų žingsnis iš gūdžios ir pridvisusios salės į jaukią ir šurmulingą „Širdelę", krytis iš kūrybos šventovės į dvokiantį pagirių migį. Jis, apimtas plastmasinio svaigulio, yra viltis ir tiesa, o visa kita materija tėra Pegasu nesugebėjusi virsti, nūnai spengianti tuštuma.
Šiandien small pegasus žengia Brundzaitei – žengia lėčiau ir oriau, lambada jo viduriuose groja iškilmingiau nei papras­tai. Jis eina ramiai ir didingai, siautėdamas vien savo spalvų žaisme, laužydamas taisykles ir stereotipus sparnų mostais – ir ties juo Brundzaitė nebėra niekas, ir ties juo mes nebesame niekas.
Bet ties juo niekas yra visi jotvingiai ir visi poezijos pavasariai, visi niūrūs ir dvasingi tauškalai – (toks šiek tiek) dionisiškas Pegasas yra įkvėpimo džiaugsmo, o ne premijų ir festivalių dievas, tai ne tikėjimo išbandymo, bet veikiau jo praradimo ir nuodėmės saldumo dievas.
Taigi, Ramune, žiūrėk: Pegasas eina, kad nemanytum, jog čia vyksta kažkas labai rimto, – iš tikrųjų rimta yra tiktai tai, kad čia yra šis Pegasas, ir jis eina, ir jis šiandien eina tau. Rytoj šis monstras grįš atgal į mano lentyną, o ateity eis kam nors kitam, – nes jis nenuspėjamas ir efemeriškas, – bet tikiuos, kad tau užteks jėgų visus šio pasaulio reiškinius vertinti atsižvelgiant į Pegasą, o visi pasaulio reiškiniai, atsižvelgdami į tai, kad jie suvokiami per Pegasą, tarsi jam lėmus, bus smagūs ir aprašytini.
Neabejokime, kad jam užteks jėgų nugabenti Ramunę į įkvėpimo šalį.

Andrius Jakučiūnas