Prisipažinsiu, negalvojau šių romanų tempti ant vieno kurpalio, tačiau perskaičius apėmė bendrystės jausmas. Taip, pasirinktos savotiškos, individua­lios raiškos priemonės; taip, skirtingi žiūros kampai, varijuoja pagrindinių personažų – vyro ir moters – charakteriai; kitaip įveikiamos trauminės patirtys ir konstruojamos prasmės. Tačiau esmė susisieja. Šią esmę atkodavau – tai drąsus vieno gyvenimo liudijimas. Gyvenimo, kuris alsuoja tikroviškumu ir autentiškumu (net jei Jurgos Žąsinaitės romane žaidžiama išgalvotais vietovardžiais), kuriame daug egzistencinių, ribinių situacijų. Žinoma, toks buvimas nėra lengvas, bet labai artimas. Nes panašus į mūsų būtį. Su šia pradžios išvada kviečiu skaitytoją nerti į (nuo)savą interpretaciją.

Jurga Žąsinaitė. „Azuritijos kardinolai“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

J. Žąsinaitė-Gedminienė – humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja, taip pat – rašytoja. Debiutavo 2008 m. apysaka „Akmeniniai Avondalio namai“. Pastebiu tematinį ir raiškos dėsningumą: ir naujajame romane autorė renkasi mistifikuotus vietovardžius (pavyzdžiui, Azuritija, Pamp­lona, Sepija ir kt.), pasitelkusi parabolei artimą struktūrą nagrinėja aktualias, sudėtingas temas. Šįkart tai motinos ir dukters ryšys, susvetimėjimas, priverstinė ir pasirinkta tremtis.

Rašytoja interviu teigia: „Savo naujajam romane ieškau laike nutrūkusių gijų tarp XX a. išgyventos tremties ir nūdienos išeiviško gyvenimo patirčių. (...) Daug kas klausia, kas ta Azuritija, kodėl toks vietovės pavadinimas, ar jis turi kokią paslėptą reikšmę. Azuritija ‒ kiekvienam romano veikėjui svetimas kraštas, jo pavadinimas sudarytas iš konkrečias vietoves simbolizuojančių pirmųjų raidžių.“¹ Įdomus šis literatūrinis žaidimas. Patiko, kad pasirinkta ne atsitiktinai, kad kiekviena raidė turi savo reikšmę. Antrasis pavadinimo žodis – kardinolai – taip pat keliagubai užšifruotas. Kardinolai – tai žuvelės, kurias, pavadinusi artimųjų vardais, augina protagonistės kambario draugė Liusi, o vėliau ir pati Pelagija. Giluminiame sluoksnyje žuvelių motyvas konotuoja egzistencines prasmes, nusako stikliniame gaubte gyvenančio, iš natūralios aplinkos išplėšto subjekto situaciją: „O aš pati? Ar gyvenu? Galbūt tik plaukioju stikliniame inde su auksažvyniais kardinolais. Esu žalios akvariumo žuvies svajonė – nyki, primityvi, atsitiktinė“ (p. 169).

Aplink Azuritiją sukasi ir viena svarbiausių romano ašių – pagrindinės herojės Pelagijos emigracijos patirtys. Motinai susirgus vėžiu, ji ryžtasi gydymui pelnyti pinigų svetur, Azuritijoje. Atpažinau įtaigius, nors ir kiek pritemptus, dabartinės emigracijos vaizdus: savo noru išsirovusio, bet taip ir neprigijusio augalo sindromą, tapatybės praradimą (tai iliustruoja Pelagijos vardo pakeitimas į Penę), nepritapimą svetimame erdvėlaikyje, nedraugišką, paviršutinišką kolegų ir darbdavių požiūrį („ar tikrai toje emigracijoje viskas taip blogai?“ – perskaičius romaną kilo, manau, visai legalus klausimas). Gana intelektualiai pagrindinei herojei kontorinis darbas, kolegos tampa pretekstu kritikuoti, ironizuoti. Verta paminėti, jog Pelagija ir šiaip nemenka mizantropė: pašiepia ne tik tolimus, bet ir artimus, lygiadieniais vadinamo savo krašto žmones – ko vertas vien epizodas, kai nulinčiuojami plojimai lėktuvui nusileidus.

Paraboliška, mistifikuota romano plot­mė, kurią žymi išgalvoti vietovardžiai, derinama su labai proziška patirtimi. Tai ir tragiška kambario draugės Liusi istorija, ir nuobodaus darbo kontoroje kasdienybė, ir santykiai su artimais žmonėmis. Visai įdomiai ir, sakyčiau, ambivalentiškai (nes mistifikuotas mirusios giminaitės „pajautimas“ dera su realistiškais istoriniais faktais) į Azuritijos „užkariavimo“ pasakojimą įsipina krikštamotės Sibės istorija. Ji dėliojama kaip savitas kitokios – priverstinės – emigracijos koliažas. Represijų, tremties tema visada jaudina, tačiau lieka rizika „perspausti“. Vis dėlto labiau „perspausta“ protagonistės, o ne Sibės istorija. Tai liudija, koks galingas subtilumas, nutylėjimas ir užuomina literatūroje, taip pat ir gyvenime. Artimumas krikštamotei, savotiškas jos istorijos dublis romaną įrėmina ir papildo.

Kita svarbi tema – santykiai. Esminis romane – motinos ir dukros ryšys. Jis trupantis, neautentiškas, kupinas apviltų lūkesčių: „Kodėl ji tokia tiesi ir vienveidė, kodėl net apsimesti negali, kad manęs pasiilgo? Kad nors kada pratrūktų, atsivertų, kad įsileistų į savo glėbį!“ (p. 178) Šio ryšio neišsipildymas – viena trauminių patirčių (psichoanalitinį romano klodą pagrindžia ir dėmesys sapnams), Pelagijos cinizmo, nihilizmo, juodregystės ir nepastovumo priežastis – apie tai taikliai užsimena keistas (o kaip kitaip) mylimasis ir būsimo vaiko tėvas rytietis Fengas. Trauminis ryšys ir su Fengu: iš anksto nusprendžiama neprisirišti, kad vėliau netektų nusivilti.

Kita vertus, ribinės situacijos leidžia mąstyti giliau ir aprėpti daugiau. Ne veltui Pelagija beatodairiškai demaskuoja vartotojišką Aš–Tai santykį, jam priešinasi. Neautentiškas ryšys lemia visuomenės kritiką. Kitas klausimas: ar pačiai Pelagijai pavyksta sukurti Aš–Tu santykį? Dar viena svarbi tema – susidūrimas su mirtimi. Jos romane apstu: tai ir protagonistės kolegės kūdikio praradimas, ir motinos mirtis, ir vaikystės draugo netektis, ir savižudybės. Netekties palytėjimas neišvengiamai keičia subjektę. Sakyčiau, Pelagiją jis padaro juodregę: „Gyvenimas – kryptis myriop. Po paskutinio mirties žodžio nieko nebėra“ (p. 184).

Pristačius pagrindines temas, keli sakiniai apie stilių. Romano kalba aiški, sklandi, radau daug retesnių, vaizdingų žodžių. Tai kiek priminė Jolitos Skab­lauskaitės kalbėjimą. Šiek tiek nuvylė kelios banalios, nudėvėtos frazės: „visiems jis ant liežuvio galo“, „išvynioti gyvenimą lyg dovanotą saldėsį“ ir pan. Tekstas prisodrintas įvairiausio plauko literatūrinių, istorinių, filosofinių intertekstų, aliuzijų ir pan. Aptikau ir D. Kajoko „Ežero ir jį lydinčių asmenų“ atšvaitų, ir nuorodų į mitologinius, religinius pasakojimus, pavyzdžiui: „Sklęsiu lyg į kokį Šventojo Atono kalną, pasivertusi vyru asketu...“ (p. 9) Kai kurie kontekstai stip­rino ir plėtė romano prasminius klodus, tačiau būta ir atlikusių vien puošybinę funkciją.

Perskaičius knygą susidarė keliaprasmis įspūdis. Viskas lyg ir savo vietoje – ir temos, ir kontekstai, ir jų raiška. Vis dėlto pajuntu savotišką neišsipildymą – gal kiek ištęsta, neišplėtota, be to, beveik viskas girdėta. Kita vertus, naivu postmodernistinėje, neomodernistinėje ar bala žino kokioje epochoje tikėtis ko nors negirdėto? Renata Šerelytė, apibūdindama pirmą Žąsinaitės knygą, teigė: „Nežinau, ką apie šį kūrinį sakytų oficialioji kritika. Bet visgi „kažko“ šioje knygoje esama. Ko, sunku pasakyti.“² Jau žinau, kas man naujojoje knygoje yra tas „kažkas“ – jau minėtas vieno gyvenimo liudijimas. Liudijimas, kuriame radau ir savo istorijos.

Robert Seethaler. „Visas gyvenimas“. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. – V.: „Baltos lankos“, 2017.

Robertas Seethaleris – austrų kilmės Berlyne gyvenantis rašytojas ir aktorius, penkių romanų autorius. Daugiausia pripažinimo pelnė šis, naujausias, jo romanas, 2016 m. nominuotas „Man Boo­ker International“ premijai. Kuo taip traukia Seethalerio kūrinys? Istorija, regis, neypatinga: vieno žmogaus – protagonisto Andrėjo Egerio – gyvenimo panorama. Gyvenimas kaip gyvenimas: trauminės vaikystės patirtys, meilė, kariavimas Antrajame pasauliniame kare, turistų vedžiojimas po gražiausias Aust­rijos Alpių vietas. Tačiau perskaičius api­ma kažin koks geras jausmas.

Romanas alsuoja autentiškumu ir tik­roviškumu. Dėl santūraus, subtilaus, bet gyvo, sklandaus, organiško stiliaus patikiu Egeriu. Patikiu jo istorija. Romano potekstės kviečia atsakyti į A. Camus (ir ne tik) klausimą: ar gyvenimas vertas, kad jį gyventum? Ar paprastas, iš pirmo žvilgsnio neypatingas vieno žmogaus gyvenimas vertingas? Seethaleris renkasi humanistinį kelią ir į abu klausimus atsako teigiamai. Vertingas toks gyvenimas, kai gyveni pagal savo prigimtį, taip, kaip išeina. Todėl šis vieno gyvenimo liudijimas suartina protagonisto ir skaitytojo pasaulius, suteikia savotišką palengvėjimą: ir mano, regis, niekuo neypatingas gyvenimas yra vertingas.

Patiko protagonisto natūralumas – romane neišvysime įspūdingų refleksijų, psichologinių viražų ir savianalizės. Tačiau dėl organiškumo, ryšio su gamta Egeris atrodo įtikinamas ir labai gyvybingas, netgi, sakyčiau, bebaimis herojus. Pasaulį jis regi per gamtišką prizmę – tai jam suteikia stiprybės, leidžia prisijaukinti gyvenamąjį pasaulį: „Skrybėlaitė buvo tikrai daili, tačiau Egeriui pasirodė, kad gal ji truputėlį per maža. Jis nejučia prisiminė kai kur miške iš žemės kyšančius tamsius šakniastiebius, ant kurių tai šen, tai ten puikavosi lyg per stebuklą pražydusi balta lelija“ (p. 28). Ypač svarbūs veikėjui kalnai – regis, alsuoja jų ritmu.

Šis romanas man padėjo jaukintis mirtį. Susidūrimas su mirtimi – viena svarbiausių temų. Knyga prasideda epizodu, kai protagonistas aptinka merdėjantį ožkaganį Johanesą Kališką-Hanesą Raginį. Pastarasis teigia: „Sielą ir kaulus, ir dvasią, ir visa, ko per gyvenimą laikeisi įsitvėręs ir kuo tikėjai. Visa tai suės tas amžinasis šaltis. Taip yra parašyta, nes taip esu girdėjęs. Mirtis gimdo naują gyvenimą, sako žmonės. Bet žmonės kvailesni ir už kvailiausią ožką. Aš sakau: mirtis negimdo nieko! Mirtis – tai Šaltoji moteris“ (p. 8). Romaną gražiai įrėmina pabaiga – pasenęs Egeris ant to paties kalno sutinka jau jo ateinančią mirtį. Mirties romane yra ir daugiau: tai ir bočelės mirtis, protagonisto namą užvertusi ir mylimą moterį palaidojusi lavina, ir karo patirtys. Epizodai pateikti subtiliai, organiškai ir, pasikartosiu, įtikinamai. Todėl jaukintis visokio plauko nebuvimą lengviau.

Kita svarbi tema – vėlgi – trauminės patirtys. Nuo džiovos mirus palaidūnei motinai, Egeris patenka pas ūkininką Hubertą Krancštokerį. Šis berniuką engia, netgi suluošina: „Vaikystėje Andrėjui Egeriui nei šūkauti, nei džiūgauti neteko. Iki pirmos klasės, kol pradėjo eiti į mokyklą, jis net kalbėti dorai nekalbėjo. (...) Kalbėti reiškė susilaukti dėmesio, – o šitai nežadėjo nieko gero“ (p. 14). Vis dėlto Egeris sugeba atsitiesti, pasipriešinti skriaudėjui, išsikelti gyventi atskirai ir net vesti mylimą moterį. Kita protagonistą smarkiai paveikusi trauma – mylimosios žūtis. Tačiau, nepaisant širdgėlos, Egeris sugeba išlikti. Jo psichologinis imunitetas stebina ir žavi – labiausiai dėl gamtiško būties pajautimo. Gražiai įsipina ir meilės tema – galime palyginti tikrą jausmą mylimai žmonai (įspūdingas piršimosi epizodas įžiebiant raides ant kalno) ir nevykusį, iš šalies primestą ryšį su jos pakaitalu – mokytoja Ana Holer.

Ant romano viršelio puikuojasi citata iš „Irish Time“, lyginanti „Visą gyvenimą“ su „Stouneriu“. Sutinku, dėl stojiškos laikysenos, subtilumo, potekstės romanai panašūs. Vis dėlto intelektualinio, akademinio pasaulio skerspjūviai suteikia „Stouneriui“ papildomų spalvų ir lygmenų. O šio romano protagonistas – kiek nuodėmingai – priminė J. Baltušio Juzą. Taigi „Visas gyvenimas“ patiko. Nors siužetas nenustebino, pasakojimo maniera ir potekstės įtikino. Vieno gyvenimo liudijimas veikia.

 

¹ www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/rasytoja-jurga-zasinaite-apie-tamsia-palepe-sala-ezere-ir-knygas-panasias-i-plastakes-286-757646.
² www.tekstai.lt/tekstai-apie-tekstus/3938-renata-serelyte-mislingi-sapnu-akmenys-jurga-zasinaite-akmeniniai-avondalio-namai-2008.