Kiek narcisistiška pavadinti apžvalgą savo eilėraščio eilute. Būkit ramūs, tikrai žinau, pripažįstu ir išpažįstu: yra daug geresnės ir, atsižvelgiant į preso temą, siaubingesnės poezijos. Bet vis tiek palieku pavadinime eilėraščio „Mano ragana“ eilutę, kuri it užstrigusi plokštelė sukasi tamsybių kupinoj galvoj. Šįkart preso tema šiurpulinga – rašysiu apie Howardo Phillipso Lovecrafto prozos rinktinę „Tykantis tamsoje“, kurią sudarė Marius Burokas ir Paulius Jevsejevas, ir Marisha Pessl romaną „Naktinis filmas“. Jei kūnu dar nevaikšto bauguliukai, pažadu – tuoj.

Howard Phillips Lovecraft. „Tykantis tamsoje“

O dabar truputėlį surimtėkime. Apžvalgą pradedu nuo H. P. Lovecrafto – siaubo ir weird fiction autoriaus apsakymų ir apysakų. Man patiko vieno iš vertėjų P. Jevsejevo įžanginio žodžio mintis-pasvarstymas, kokią funkciją atlieka ši kosminės baimės literatūra. Kvestionuojama dažnai šabloniškai suprantama jos paskirtis – išgąsdinti, sukrėsti paviršine, t. y. siužeto, plotme. Pritariu įžangos autoriui, kuris, pasitelkęs amerikiečių literatūros kritiką S. T. Joshi, teigia, jog kokybiška siaubo, mistinė, maginės fantastikos literatūra leidžia svarstyti giluminius žmogaus prigimties klausimus, vidinį santykį su sukeistintąja tikrove: „Galbūt kalbant apie Lovecrafto kūrybą toks vertės matas šiek tiek prieštaringas, mat joje kaip tik nureikšminama visa, kas žmogiška, bet vis dėlto tai matas, ir jis leidžia skaitytojui ieškoti šioje literatūroje to, kas sužadina jo asmenybės šerdį ir nuspalvina jo ryšius su pasauliu, o ne tiesiog skaičiuoti šiurpuliukus“ (p. 8).

Howard Phillips Lovecraft. „Tykantis tamsoje“. Sudarė Marius Burokas ir Paulius Jevsejevas. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas, Paulius Jevsejevas, Virginija Mickienė ir Andrius Kunčina. – V.: „Kitos knygos“, 2018.

Nepaisant gana vaizdžiai aprašomo klaiko, šią rinktinę skaičiau kaip žmogiškojo siaubo ir grožio studiją. Labiausiai domino apsakymų ir apysakų veikėjų reakcijos, jų asmenybių kismas, dinamika susidūrus su antžmogiškumu. Šiuolaikinį žmogų sunku išgąsdinti ar priblokšti po holivudinės produkcijos – egzorcistų, pagiežų ir kt. – lavinos. Pavyzdžiui, kažkada taip bauginusį seną gerą rusų „Baubą“ dabar analizuoju kaip išbandymo, archetipinių struktūrų, mito ir religijos sandūros vaizdinį diskursą. Patikėkit, klaikau, kai būdama dvylikos šį filmą žiūrėjau pirmą kartą – nemiegojau dvi savaites ir jokia diskursų analize neužsiėmiau. Ir H. P. Lovecraftas, skaitomas išaugus paauglystės amžių, be to, po Stepheno Kingo (save laikančio H. P. Lovecrafto mokiniu), tampa svarbesnis būtent per žmogiškosios prigimties analizę. Kaip ir Stanisławo Lemo „Soliaris“. Kaip ir visa gera literatūra, manau. Nors privalau pasakyti, kad nejaukumo ir šiurpulių ieškotojai knygoje tikrai ras. H. P. Lovecrafto vaizduotės turtingumo nenuneigsi.

Rinktinė solidžios apimties, o aš gana trumpoj apžvalgoj tikrai neaprėpsiu visko, ko norėčiau. Bet galiu pasakyti, apie ką labiausiai „Tykantis tamsoje“ kalbėjo man. Apie žmogaus prigimtyje slypintį dvilypumą, regimybės ir užregimybės troškimą vienu metu. Grožio ir siaubo geismą. Normatyvios ir nenormatyvios būties plotmės H. P. Lovecrafto kūryboje iš tiesų savitai persidengia, viena kitą veja ir naikina. Trauka siaubui, egzistenciniam klaikui, išsigimimui būdinga kone kiekvieno teksto pasakotojui – superkargui, susidūrusiam su soliarišku vandenynu, nuoboduliu kamuojamam ekscentrikui, kapinėse ieškančiam eksponatų savo kolekcijai, keistosios muzikos slapčia besiklausančiam metafizikos studentui ir daugeliui kitų. Tačiau, nepaisant ekscentriškumo, visi jie yra šios tikrovės subjektai, priklausantys žemei, o ne požemiams. Aprėpti sukeistintą pasaulį – ne jų jėgoms.

Tačiau būtent pasąmoninė trauka tam, kas užginta (nuo mito iki Fausto, Ievos, Pandoros), skatina subjektus vienaip ar kitaip prisiliesti prie paranormalios tikrovės. Šis sąmoningas ar netyčinis Pandoros skrynios atvėrimas tam tikra prasme yra virsmas – už pažinimą sumokama labai didelė kaina, kartais pati didžiausia. H. P. Lovecrafto aprašoma tamsa ir tamsieji neišpažįsta gailestingumo. Prisimenu pasaką, kai vestuvių muzikantas, nepaisydamas svitos draudimo, pasitepa akis stebuklingu tepalu ir išvysta, kam iš tiesų groja... Arba kitą, kurioje mergelė vakaronėje užmina tuščią šokėjo batą. Žinojimas kainuoja... Pasigailėjimo nėra ir knygoje: veikėjai arba įgyja didelių fobijų, atsiduria prie beprotybės ribos, yra nusitempiami į pragarus paslaptingų būtybių, arba patys rengiasi atimti sau gyvybę, nes gyventi su tokia tiesa neįmanoma, nežmogiška. Kas lieka susidūrus su neįvardijama esybe? Apsakymo „Skalikas“ pasakotojas apibend­rina: „Beprotybė dūksta žvaigždžių vėjais... nagai ir dantys išgaląsti į šimtamečius lavonus... lašanti mirtis, jodinėjanti šikšnosparnių bakchanalijomis iš juodų kaip naktis požeminių Belialo šventyklų... Dabar, kai tos mirusios bemėsės baidyk­lės lojimas vis smarkėja ir smarkėja, o pasalūniškas tų prakeiktų pievinių sparnų virpėjimas ir plevenimas sukasi vis arčiau ir arčiau, savo revolveriu sieksiu užmaršties, kuri yra mano vienintelis prieglobstis nuo to, kas neįvardyta ir neįvardijama“ (p. 35).

Kokie vaizdai ir vaizdiniai!

Jau užsiminiau, kad skaitydama daug svarsčiau ir apie talento prigimtį, neišvengiamą jo bendrininkavimą ne tik su šviesa („Pikmeno modelis“ ir kt.). H. P. Lovecrafto kūryba intelektuali, kaip matote iš citatų, gausu intertekstų – artumas J. L. Borgesui akivaizdus žvelgiant daugeliu rakursų. „Tykantis tamsoje“ – įtaigi ir siaubingai vaizdinga rinktinė. Už kokybę dėkoju vertėjams ir sudarytojams.

Marisha Pessl. „Naktinis filmas“

H. P. Lovecraftą su Marishos Pessl romanu „Naktinis filmas“ sieja ta pati kartais net sau nepripažįstama veikėjų trauka siaubui, tam, kas sukeistinta, paranormalu. Trauka tokia stipri, kad rizikuojama profesija, gyvybe, santykiais, mylimaisiais. Rusiška ruletė: ant kortos, sąmoningai nesuvokiant, statoma viskas, kad pamatytum savo tamsos atspindį.

Marisha Pessl. „Naktinis filmas“. Iš anglų kalbos vertė Aurelijus Katkevičius. – V.: „Tyto alba“, 2018.

Be intrigos, išlaikytos iki paskutinio puslapio, šiame taip pat solidžios apimties romane įdomiausias buvo metalygmuo ir savotiška žanrų sinestezija – tekstinė kinematografija. „Naktinio filmo“ centre – tamsybių režisierius, slaptingasis Stanislas Kordova (tikrai primins Alfredą Hitchcocką, bet ne tik). Žurnalistas Skotas Makgratas ir du jo atsitiktinai sutikti pagalbininkai mėgina ne tik išaiškinti detektyvinę S. Kordovos dukters mirties mįslę, bet ir pažinti patį režisierių, atskleisti tamsos paslaptis. Visas romanas – tarsi dar vienas S. Kordovos filmas. Režisierius čia jis, ir tai labai stipru. Bet kokia kaina siekiama žinojimo, pažinimo – ne mažiau nei asmeninių priežasčių nulemto atpildo. Įdomūs ir įtaigūs metaintarpai – išgalvoti straipsniai ir nuorodos apie S. Kordovą. Jie kūrinį pagyvino, be to, toks pasirinkimas gana novatoriškas detektyvų kontekste.

Kaip ir skaitant „Tykantį tamsoje“, M. Pessl romane labiau už siaubą man svarbesni buvo žmogaus prigimties tyrinėjimai. Svarstymai apie talento esmę ir įgaliojimus, apie tai, ką galima pateisinti, kuriant genialius dalykus. Ką reiškia būti genialaus žmogaus žmona? Dukra? Genijaus filmų aktore? Kiek galima paaukoti dėl atsakymų? Kaip tikrovę iškreipia (o gal kuria) demiurgo vaidmuo? O tiesos šauklio vaidmuo?

Tiesa, romanas gal ir galėjo būti trumpesnis, be santykių klišių. Tačiau skaityti neprailgo. Ir klišes suvalgiau.

Dviejų stiprių žmonių susitikimas teikia daug medžiagos skaitytojo interpretacijoms, nes romanas baigiamas taip: „Aš nežinojau, kokia bus pabaiga ar ką sužinosiu, kai viskas baigsis, – ar aš žvelgsiu į griuvėsius ir atpažinsiu jo istorijoje blogį ir puolusią malonę, ar pamatysiu save tame, ką padarė jis, bandydamas išgelbėti savo dukrą, jo nepasotiname poreikyje ištęsti gyvenimą taip ilgai, kaip tik įmanoma, rizikuojant jį sudaužyti. Kažkaip aš pajutau, kad vos tik jis papasakos man, ras būdą išnykti greičiau, nei vėjas pralekia virš laukų. Aš atsibusiu kažkur toli, svarstydamas, ar tai įsivaizdavau, ar jis iš viso čia buvo, šitame ramiame name, pakibusiame ant pasaulio krašto. Vienas dalykas, kurį tikrai žinojau, kai ėjau prie jo, – kad jis atsisės šalia manęs ir papasakos man savo tiesą. O aš klausysiuos“ (p. 756).

Du išskirtiniai kūriniai. Ramiai miegokit. Visas siaubas saugiai uždarytas viduje. Širdies kamerose. Tik neatverkit Baubo akivaizdoje akių vokų.