Lina Buividavičiūtė. Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė: „Man kokti išniekintų rūtų darželio tradicija“

„Poetinio Druskininkų rudens“ proga Ramunė Brundzaitė pasiūlė parengti interviu su Vitalija Pilipauskaite-Butkiene. Pagalvojau, kad su šiuo žmogumi tikrai noriu pasikalbėti. Bendravome online, bet jutau pokalbio pulsą. Man regis, susikalbėjome. Ir ne tik apie triukšmą ir įniršį.


V. Pilipauskaitė-Butkienė. Dainiaus Dirgėlos nuotrauka


Esam apie tai kalbėjusios, bet noriu pasvarstyti viešai. Virginija Cibarauskė, komentuodama mano eilėraščių rinkinį „Helsinkio sindromas“, teigė, kad jame nemažai pykčio, kuris buvo užgintas „geroms mergaitėms“ ir dažnai, ypač moterų poezijoje, iki šiol „apeinamas“. O aš kai kuriuose tavo knygos „Kvėpuoju“ eilėraščiuose radau, mano manymu, itin reikalingo įniršio, pamačiau moterį „iš kaulų ir mėsos“, atpažinau savojo pykčio atspindį. Koks tavo ir eilėraščių santykis su pykčiu? Ar galima teigti, kad jie „legalizuoja“ pyktį? Ar reikia, ar dera pykti ir triukšmauti literatūroje?


Pykčio tema man labai svarbi ne tik literatūroje – dar svarbesnė gyvenime. Ištisos moterų kartos išmokusios ignoruoti savo pyktį, neatpažinti jo, o juk pyktis yra galios išraiška. Tai reali fizinė energija. Pyktis rodo, kad tai, kas vyksta su manimi arba aplink mane, man nepatinka, netinka. Pyktis suteikia galimybę apie tai pranešti ir pakeisti, kas netinka. Žinoma, kad nežalotum savęs ar kitų, reikia mokėti pykti. Tačiau, kaip minėjai, „geroms mergaitėms“ pykti apskritai nedera. „Gera mergaitė“ nemoka pykti: yra beveik šventoji, tik naktimis be saiko ryja šokoladą, paskui vemia arba nuolat svarsto apie nusiskandinimą. Veronika irgi buvo „gera mergaitė“. Nenorėjo būti našta. Pastojo – pati kalta. Lauk iš bend­ruomenės. Net jei bendruomenė nevaro, vis tiek žino, kad yra gėdinga, sutepta, kalta, neverta… Ir traukiasi. Ne, ne, „geros mergaitės“ nepyksta. Joms vieta rojuje – jei tikrai geros, nepiktos ir tyros. Arba pragare – jeigu nusižengia aukštajai moralei ir tampa nepatogiu kaltės (kad ir ne savo) įrodymu. O jei „geros mergaitės“ parodo pyktį – tokias ant laužo, prie raganų!!!

Mūsų literatūroje radau pykčio, bet tik nuotrupų – dėl to pačiai darėsi pikta. Gal todėl ilgai rašiau tik sau. Turėjau pajusti, kad jau esu pasirengusi pasirodyti tokia, kokia esu. O esu visokia. Gyva. Patiriu ir kaltę, ir ekstazę, ir įniršį, ir meilę. Gebu jausti ir kalbėti apie tai, kaip jaučiuosi. Sugebu liudyti, ką patiria žmogus, žmonės – ne tik aš, bet ir vaikas, senolė, vyras... Vėžininkas. Alkoholikas. Senmergė. Vaiką praradusi motina. Berniukas, kurį žaloja tėvas.

Kita vertus, pyktis nėra mano tikslas. Jei apsiribočiau pykčiu, gyvenimas labai susiaurėtų. Ir kūryba. O spalvų, atspalvių, garsų, sąskambių pasaulyje tiek daug – ir man jie visi įdomūs, priimtini, verti tyrimo ir patyrimo. Nenoriu nieko apeiti, iškirpti arba apsimesti, kad tai neegzistuoja. Ar dera triukšmauti literatūroje? Ne tik dera – būtina. Juk literatūros paskirtis „įbalsinti“, kas aktualu, pasakoti, kas svarbiausia. Bet „užsiciklinimas“, etiketė pavojingos: juk Buividavičiūtė ar Pilipauskaitė nėra tik pyktis ar mėsa – esame kintančios.

Pyktis nėra tik moterų problema – tai žmogiška. Paklauskite „gerų berniukų“ – jie irgi turės ką pasakyti.


Pernai tarptautiniame festivalyje „Poetinis Druskininkų ruduo“ daug diskutavom apie vyriškumą ir moteriškumą – diskusijos sukeltą triukšmą, rezonansą kultūrinėje erdvėje jaučiu ir šiandien. Poezijoje ir kitose veiklose preparuoji moters sielą. Ar egzistuoja „lyčių poezija“ – vyriškoji ir moteriškoji kūryba? Aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kad vyras galėtų parašyti kai kuriuos tavo eilėraščius.


Šis klausimas grąžina prie etikečių. Kaip literatūrologė, galėčiau daug prirašyti apie vyrų ir moterų literatūrą, rūšiuoti, klijuoti etiketes – turiu tam įgūdžių ir įrankių. Apie moterų literatūrą rašiau magistro darbą, šiai temai skirta mano nebaigta disertacija. Bet sustojau. Kodėl? Supratau, jog man daug svarbiau, ar kūrinys autentiškas, savitas, ar gyvas kalbėjimas. Į tokį panyru ir su didžiuliu malonumu tyrinėju jo pasaulį, o lyties kategoriją keičia žmogaus – nepakartojamos būtybės su savita genetika, mąstymu, patyrimu – lygmuo. Taip pat nutinka ir poezijoje – ji arba yra, arba jos nėra. O jei yra, dažniausiai būna tokia stipri, kad įtraukia į savo pasaulį, kuriame su kuo nors susitinku, pasikeičiu ir grįžtu jau transformuota. Šio susitikimo metu nemąstau apie lyčių skirtumus – mąstau ir patiriu kūrinį. Jei poezijos nėra, negaištu laiko. Skirtumų poezijoje tikrai esama, bet jie apima daug daugiau nei tik lytis. Man rūpi moteris, moteriškumas tiek gyvenime, tiek literatūroje. Bet taip pat rūpi ir vyras. Vaikas. Medis. Akmuo.


„Helsinkio sindromo“ eilėraščiuose daug psichoterapinių elementų – „išrašytos“ traumos, tikintis išsigydyti ir padėti sveikti kitam. Mąstau apie tavo eilėraštį „Mažutytei“: man jis – vienas įtaigiausių ir tamsiausių tekstų lietuvių literatūroje... Tačiau ir kviečiantis paklausti, kur baigiasi psichoterapija ir prasideda literatūra? Ir kas apskritai yra „gera literatūra“?


Ilgai ieškojau atsakymo į šį klausimą, beveik 30 metų. Jei nebūčiau jo radusi, nebūčiau leidusi savo knygai atsidurti viešumoje. Man reikėjo ilgų metų mokykloje ir puikių literatūros mokytojų, reikėjo vakarų ir naktų su knygomis bibliotekose, lovoje, netgi tualete, reikėjo studijų universitete – bakalauro, magistro ir tų pusantrų metų doktorantūroje, kad atrasčiau santykį su literatūra, su „gera literatūra“, institucijomis ir galingaisiais, sprendžiančiais, kas tas „gerumas“ ir kuo jis matuojamas, su teisėjais, kritikais, skaitytojais. O svarbiausia, kad pati sau atsakiau į klausimą, kam ap­skritai rašoma, kuriama, dalijamasi... Terapijos ir rašymo sankirtą apžiūrinėjau iš įvairių perspektyvų: nagrinėjau garsiausių autorių biografijas ir kūrinius, domėjausi biblioterapija, kino terapija. Kad suvokčiau, kaip gimsta kūrinys, pati rengdavau įvairių formų diskusijas apie knygas, filmus, kviečiau žmones į vakarus, kuriuose skaitydavome vieną eilėraštį ir mokėmės jį patirti, rengiau patyriminės poezijos dirbtuves vaikams.

Trumpai tariant, man rašymas – terapijos forma, tačiau ne per kiekvieną terapinį rašymą sukuriamas literatūros kūrinys. Rašydama „Mažutytę“ galėjau slėpti, glaistyti, pudruoti, literatūrinti, bet sąmoningai palikau eilėraštį, koks jis yra. Kitaip grįžtume prie išniekintų rūtų darželių tradicijos, o man nuo jos jau koktu. Tekste fiksuojamos vaiko patirtys – grynos, tyros ir skausmingos... Tegul kritikai kritikuoja, ginčijasi, literatūra tai ar ne, o aš turiu savo vidinį žinojimą ir man jo gana. Tiesa, vieną akimirką, prieš pat atiduodant spaudai, sudvejojau – gal vis dėlto išimti? Esu labai dėkinga Aidui Marčėnui, kuris tai pastebėjo ir pasakė: jei jau eini taip drąsiai, eik iki galo.


Studijavai literatūros krypties doktorantūroje. Kodėl nutraukei studijas, ar kūryba su tuo susijusi?


Sprendimas susijęs su asmeninio laiko vertės ir vertingumo suvokimu, prasmės pojūčiu. Tapusi mama pradėjau kitaip vertinti savo laiką. Jo lieka nedaug, todėl noriu užsiimti man pačiai prasmingiausiais dalykais. Disertacija būtų skirta labai siaurai auditorijai, o ką aš noriu ja pranešti? Ko siekiu, su kuo iš tiesų noriu kalbėtis? Kai radau atsakymus į šiuos klausimus, lengvai apsisprendžiau nutraukti studijas.

Studijuoti, mokytis, sužinoti ką nors nauja man būtina, kitaip dūstu. Anksčiau vienintelis arba bent pagrindinis žinių šaltinis buvo universitetas. Dabar taip nebėra, supratau, jog esu laisva, man nebereikia tarpinės institucijos keliauti po konferencijas, skaityti knygas, bendrauti su įkvepiančiais žmonėmis. Be to, universitete patyriau daug suvaržymų. Kartais pasvajoju, kad galbūt kada nors, kai užaugs vaikai, prie mokslo sugrįšiu. Bet nebūtinai, nes man mokslas – tai menas tyrinėti gyvenimą, ieškoti būdų apie tai kalbėtis, pateikti pasauliui savitą interpretaciją apie gyvenimą ir save. Ar to reikia universitetui? Kažin.


Kaip manai, mokslinis požiūris į literatūrą padeda ar kenkia kuriant, ypač poeziją? Atsimenu, viename literatūros konkurse mums, studentams, komisijos nariai teigė, jog filologinės studijos sumažina kūrybos autentiškumą. Tačiau daug kas „filologinę akį“ laiko privalumu...


Gali būti visaip. Pati esu baisėjusis, jog tapau filologinių klišių gamintoja. Prireikė ne vienerių metų tylos, kad bent dalį jų įveikčiau... Tačiau konteksto išmanymas, sąmoningumas, savo vietos tarp kitų kūrėjų suvokimas – labai vertinga. Sveiko santykio, balanso prob­lema – įgyti mokslinį matymą, bet išlaikyti autentišką kalbėjimą. Ir tai aktualu ne tik filologams. Dailininkai irgi skundžiasi, kad prireikia ne vienerių metų, kol pasišalina dailioškės štampai, grįžtama prie tikrojo savęs. Turbūt visos kalvės pavojingos: kai tave kala, gali tapti arba viena iš šimto vinučių, arba stebinančio grožio meno dirbiniu. Viskas priklauso nuo meistro rankos ir intencijos, ir nuo kalamo metalo.