Lina Ožeraitytė. Monika Budinaitė: „Pagrindinė meno funkcija – sukelti emocijas“

„Selfų slėnis“ – tai ketvirtasis skaitytoją į literatūrinį tinklą įtraukiantis Monikos Budinaitės romanas. Su autore kalbėjomės apie naujausią kūrinį, meno įtaką kūrybai, socialinių tinklų distopiškumą ir kasdienybę.

 Monika Budinaitė.  Luko Kodžio nuotrauka

Skaitydama „Selfų slėnį“ jutau, kad tekste mažai tavęs. Rašydama sugebėjai atsiriboti nuo autobiografinių patirčių?

Atsiribojimas kilo rašant, kadangi turėjau daug prototipų – galvojau apie skirtingus žmones, jų situacijas. Analizavau jas stebėdama iš šalies ir bendraudama asmeniškai. Vis dėlto rašydama atskleidžiau daug savo pačios baimių. Tai suveikė lyg savigynos mechanizmas – aprašyti, paleisti ir daugiau taip nesielgti.

Ar personažų prototipai atpažino save romane?

Dar ne. Konkrečių detalių, iš kurių asmenys galėtų save atpažinti, neminėjau, jas pakeičiau. Tačiau daugelis gali atrasti artimų dalykų, susitapatinti. Kita vertus, romano temos – kiek nepatogios, todėl kai kurie gal pagalvos: „Čia ne apie mane, aš taip nedarau.“ Taip nedarai, tačiau supranti.

Knygoje giliniesi į socialinių tinklų fenomeną, netik­rumą, slypintį už tobulų nuotraukų. Kaip pati reaguotum, jei skaitytojas tavęs paprašytų asmenukės?

Sutikčiau. Ir anksčiau yra prašę – smagu, tai nieko bloga. Nesu priešiška socialiniams tinklams, kūryba dalijuosi feisbuke, ten formuoju ir savo, kaip kūrėjos, įvaizdį. Mano romanas nėra priekaištas socialinių tinklų vartotojams, tiesiog norėjau pati sau atsakyti, kiek socialiniai tinklai mane keičia, ko aš juose siekiu. Buvo įdomu save analizuoti, net pavyko aptikti narcizo žiedą. Apskritai sveika peržiūrėti įkeltas nuotraukas, prisiminti tam tikras situacijas. Paprastai nuotraukos atrodo vienaip, o realybė visai kitokia: paveikslėliuose – veiksmas, grožis, o už jų gali slypėti buitis, net konfliktas. Knygoje esanti scena su vyno taure yra iš mano pačios gyvenimo: ieškodama geresnio kadro nepastebėjau, kaip nusileido saulė. Tik pakėlusi akis supratau, kad telefone užfiksuota realybė jau neegzistuoja.

Socialiniuose tinkluose panirę romano veikėjai tampa tikrais hedonistais.

Tyčia to nesiekiau. Stebėdama atvirukus primenančias nuotraukas analizavau pagrindinį socialinių tinklų vartotojų tikslą – parodyti gražiausią, geriausią pusę. Dabar, kalbėdama apie knygą, suprantu, kad mano veikėjai patys savyje išaugino hedonizmą. Tai buvo labai natūralu. Hedonistai siekia malonumo visose gyvenimo srityse, o pripažinimas teikia ypatingą malonumą. Buvimas socialiniuose tinkluose pagrįstas rodymu, ką darai, ką valgai, kaip atrodai, – taip siekiama pripažinimo, pagyrų. Tarsi gautume papildomų taškų. Tačiau socialiniai tinklai gali sukelti ir daug skausmo, nes šioje platformoje save nuolat lygini su kitais. Vienintelė valiuta – „patinka“ paspaudimai. Mane šokiravo, kai gavau pranešimą, kad su vienu feisbuko draugu pasidalijau 50 „patinka“ paspaudimų. Ką reiškia ši informacija? Kodėl ji pateikiama?

Distopija, duomenų rinkimas, sekimas. Feisbukas saugo net tuos įrašus, kuriuos parašei, tačiau ištrynei. Kiekvienas „patinka“, kurį paspaudei ir atspaudei, užfiksuotas.

Taip, jungiamės į tinklą siekdami malonumo, o įvairios platformos fiksuoja mūsų žingsnius. Matuoja, kiek jų dar trūksta, kad pasiektume dienos normą. Kasdienės technologijos programėlėmis smelkiasi į žmogaus kūną. Yuvalis Noah Harari knygoje „Homo deus“ teigiama, jog greitai kompiuteris patars – esame pernelyg susijaudinę, todėl darbo pokalbį geriau atidėti rytojui. Manau, neteks ilgai laukti, kol kompiuteris persmelks mūsų kūną ir išsipildys distopija. Už geresnį gyvenimą turime sumokėti – tapti valdomi.
Norėdama išsitrinti iš socialinių tinklų atsimušiau į sieną – išsitrinsiu, ir ką? Ką tai man duos, kaip galėsiu be to funkcionuoti? Arba lieki mažame rate, arba turi rasti pakaitalų.

Ironiška, kad apie socialinių tinklų žalą kalbame ir socialiniuose tinkluose...

Taip! Aš pati įrašais apie tai, kaip socialiniai tinklai mus žaloja, dalijuosi feisbuke.

Iš pirmo žvilgsnio „Selfų slėnis“ labiau primena noveles, o ne romaną.

Žinoma, istorijas galima skaityti kaip atskirus pasakojimus, tačiau galima atrasti jose slypinčias jungtis: visose kalbama apie geresnę, gražesnę žmogaus versiją. Svarsčiau, kad gal verta plėtoti vieną istoriją, susitelkti ties viena šeima, taigi rašyti tradicinį romaną. Tačiau tuomet nebūčiau galėjusi pasiekti užsibrėžto tikslo – pavaizduoti patį tinklą, kurio pobūdį ne visuomet suvokiame. Pavyzdžiui, naudodamiesi feisbuku nežinome, su kiek žmonių esame susieti, kiek jų mus stebi. Norėjau perteikti tai romane, taip pat parodyti, kaip kinta žmogaus vaizdinys. Tas pats veikėjas vienoje istorijoje gali atrodyti labai svarbus, dominuojantis, turintis socialinį statusą, o kitoje jis tik šešėlis, praeivis gatvėje. Jungtys romane labai subtilios, paslėptos kaip tinkle. Tarkime, net realybėje ne visada žinome, kiek įtakos turime kito žmogaus gyvenimui, jo pasirinkimams. Sąsajų ir atsakymų paiešką palieku skaitytojui, kuris gali sukurti ir savų gijų.

Daug distopijos bruožų turintis „Selfų slėnis“ skiriasi nuo ankstesnės tavo kūrybos, kuri galėtų būti priskiriama popromano kategorijai. Naujajame romane išryškėja siekis patekti į rimtosios literatūros lauką. Kuo tau pačiai „Selfų slėnis“ kitoks?

Pirmiausia tuo, kad tai nėra ankstesnių kūrinių tąsa. Pasikeitė ir mano požiūris į rašymą, ir pats rašymo pobūdis, žodynas. Siekiau parašyti švarų tekstą, atsisakiau nemotyvuotų puošmenų, net kai kurių man pačiai patikusių kūrinio vietų, nes supratau, kad jos skaitytojui nesuteikia jokios informacijos.

Ar buvo sunku save redaguoti? Kaip manai, ar baigus kūrybinį darbą įmanoma jaustis visiškai savimi patenkintai?

Rašant šią knygą nutiko nepaaiškinamas dalykas. Ko gero, tai vienintelis mano kūrinys, apie kurio kokybę nuomonė kinta kasdien: vieną dieną manau, kad jis puikus, kitą – noriu viską trinti ir keisti, viskas atrodo banalu. Šis jausmas lydėjo visą redagavimo procesą. Kilus blogosioms bangoms pati prisidarydavau darbo, atrodydavo, kad pirminis variantas buvo geresnis. Tekstą užbaigiau dvejodama, bet giliai širdyje tikiu, kad jis geras. Nors knyga jau išleista, dvejonės nepalieka. Anksčiau mane lydėjusi drąsa atsirado iš nežinojimo, per didelio pasitikėjimo, o dabar manau, kad neįmanoma būti visiškai patenkintai savo kūryba. Vis randu sau priekaištų, noras taisyti, redaguoti nedingo, nors knyga jau išspausdinta. Apima savotiška baimė, kai nebegali kontroliuoti situacijos, nes, kol gyveni savo kuriamame pasaulyje, gali jį keisti arba padėti į stalčių, jei nesi patenkinta. O išleidus knygą – viskas. Turi ją priimti, susitaikyti su tekstu. Arba atstumti.

Koks tavo santykis su ankstesnėmis knygomis?

Aš jas apleidau. Dabar mažai apie jas galvoju, galbūt sąmoningai vengiu. Neskaičiau nė vienos savo išspausdintos knygos. Pirmoji dabar kelia šypsnį. Slepiu ją iš inercijos, nors gal reikės perskaityti. Kai išspausdintas knygas paleidžiu, kažkas ištinka: nežinau, ar tai atsiskyrimo liūdesys, ar ilgiuosi rašymo proceso. Praradus kontrolę lengviau išstumti, paleisti ir nebelaikyti. Savotiškas neigimas. Atrodo, mano ankstesnių knygų nėra, galiu gyventi ramiai.

Tavo kūryboje ir interviu ryškus psichologinis aspektas. Analizuoji ne tik savo veikėjus, bet ir save.

Žinoma, pirmiausia tai lemia savianalizė. Rūpi, kodėl elgiuosi vienaip ar kitaip, kokios to priežastys. Anksčiau buvau kategoriškesnė, o dabar vis dažniau atsigręžiu į praeitį, analizuoju, kas mane suformavo, kas lemia pasirinkimus, skaudulius, išstūmimus. Skaitau metodinę psichologinę literatūrą. Domina filmai apie tarpusavio santykius, traumas, atėjusias iš tėvų ir perduodamas iš kartos į kartą.

„Selfų slėnis“ pradedamas Rubeno Östlundo filmo „Kvadratas“ citata. Pristatyme minėjai kino režisierius Xavier Dolaną ir Yorgą Lantimo.

Mane labai įkvepia kinas. Neseniai supratau – kodėl. Be abejo, daug semiuosi ir iš literatūros, kitų rašytojų. Tačiau iš jų mokausi techninių dalykų, o kinu mėgaujuosi – nereikia braukyti, žymėti, lankstyti puslapių kampų. Tai, kuo tada domiuosi, nusėda ir kūryboje: veikėjai žiūri tuos pačius filmus, skaito tas pačias knygas. X. Dolanas – artimiausias man režisierius. Jis analizuoja psichologines reakcijas, iš kartos į kartą perduodamas traumas. Y. Lantimo filmai taip pat tyrinėja žmogaus galimybių ribas. „Iltinis dantis“ – labai geras jo kūrinys apie toksiškų tėvų daromą žalą vaikams. Kitaip tariant, man daro įtaką kūrėjai, kurie kalba apie tas pačias temas, kaip ir aš. Jų kūryba net paveikia vienokius ar kitokius mano veikėjų sprendimus.
Tiesa, įkvepia mane ir muzikos kūriniai, anksčiau net rašydama klausydavausi muzikos. Dažniausiai įsijungdavau švelnų garso takelį, kuris grodavo per visą rašymo procesą. Bet dabar dirbu tyloje.

Rašydama skaitai kitų autorių knygas? Ar nebaisu susidurti su siekiamybe, kurios galbūt nepavyks įgyvendinti?

Skaitant gerą kūrinį dažnai apninka mintys, kad turiu dar daug ko išmokti. Įdomus tampa ir autorius – ką jis veikia, kokie jo pomėgiai. Šių dienų technologijos visa tai leidžia nesunkiai sužinoti. Skaityti, kai rašau, tikrai nevengiu – vengiu tik prastos literatūros. Jei pamatau, kad konkretus kūrinys man nieko neduos, jo kalba neaktuali – dedu į šalį. Manau, skaitymas – neatsiejama rašymo proceso dalis. Neseniai mane labai sužavėjo Majos Lunde „Bičių istorija“. Tai distopinis pasakojimas. Distopija leidžia kelti netikėtus klausimus, kurti neegzistuojantį pasaulį, kuris tuoj pat gali būti įgyvendintas. Nors distopijos tėvais laikau A. Huxley ir G. Orwellą, stiliaus ir teksto komponavimo mokausi iš artimesnių autorių, visų pirma M. Houellebecqo ir J. Barneso. Bet žaviuosi ir, pavyzdžiui, paprasta, lakoniška L. Slimani „Lopšinės“ kalba.

Šiandien menas itin dažnai kalba apie politiką, socialines problemas, tampa savotiška žurnalistikos atšaka. Kaip tai vertini?

Manau, menas turi būti visiškai laisvas rinktis tiek nepatogias temas, tiek išraiškos būdus. Geras pavyzdys – Vienos akcionistai. Tai viena radikaliausių performansų atlikėjų grupelių: jie ne tik imasi nepatogių temų, bet apie tai kalba žalodamiesi, pjaustydamiesi, kurdami šokiruojančias instaliacijas. Ne vienas jų dėl to pateko į kalėjimą. Tačiau klausimas, kada baigiasi menas ir prasideda nusikalstama veikla, neišvengiamas. Cenzūruoti meną galima tik tada, kai kyla grėsmė kitų žmonių saugumui. Nors ši riba labai trapi. Tarkime, kino filmai gali traumuoti psichiką, tačiau fiziškai žiūrovo nepaliečia. Vis dėlto aštrus menas reikalingas. Priverčiantis reaguoti, pasipiktinti ar net šlykštėtis. Pagrindinė meno funkcija – sukelti emocijas. Dažnai menas iš tiesų yra visuomenės veidrodis, kalbantis apie tuo metu autoriui ir visuomenei aktualias temas. Pavyzdžiui, G. Orwello „Gyvulių ūkis“ peržengė meno, literatūros ribas ir tapo manifestu, pareiškimu.

O kas laukia Monikos Budinaitės ateityje?

Neišvengiamai – rašymas. Bet pirmiausia reikia pailsėti: turi praeiti šiek tiek laiko, reikia emociškai atsiskirti nuo naujausios knygos. Maniau, jog po šios knygos distopija mane paleis, bet ji tik labiau intriguoja – turiu kelias idėjas, tik nežinau, kurią nuspręsiu įgyvendinti.


Iš 3663 žurnalo (2018-08-05 13:16:39)
Draugai