Seksas ir purvas literatūroje – ne naujiena. Užsienio autoriai jau seniai gvildena šias temas, lietuviai kiek kuklesni, tačiau bandymų vis gausėja. Smagu, kad pasirodė pirmas romanas apie vyrų meilę – nors ir ne itin kokybiškas, bet tai pirmasis laiptelis, kuriuo galės pasinaudoti kiti. Vis dėlto turime daugybę prastų seksualumo ir kūniškumo literatūroje pavyzdžių, tarkime, „50 pilkų atspalvių“ ar lietuviškąją „Mėlyno rūko“ trilogiją, ir šie pavyzdžiui, rodos, skatina vengti knygų su pabrėžiamu erotiškumu.

 

Artūras Tereškinas. „Nesibaigianti vasara“

Knygos anotacijoje nurodoma, jog tai pirmasis lietuviškas romanas apie vyrų meilę ir seksą. Viršelyje pateikiamas ir kitas apibūdinimas – sociologinis romanas. Būdamas sociologas A. Tereškinas mėgina intymųjį santykį analizuoti, paaiškinti.

28-erių sulaukęs pagrindinis veikėjas galutinai supranta, kad seksualinę trauką jaučia tik vyrams. Praeityje jo meilužių sąrašą sudarė moterys, visos bent trejais metais vyresnės. Knygos siužetas sukasi aplink nelaimingos protagonisto meilės Dmitrijui istoriją: Dmitrijus – vyras didelėmis žydromis akimis, apie kurias pagrindinis herojus kalba dažnai, lygina su kitų vyrų akimis: „...dar labiau įaudrina jo akys – mėlynos, ryškios, pridengtos dideliais vokais. Jos šiek tiek primena mano mėgstamo aktoriaus Jake’o Gyllenhaalio akis“(p. 34); „Nusiperku sumuštinį bufete, kur aptarnauja neaukštas vaikinas didelėmis Dmitrijaus akimis“ (p. 44).

Romanas padalytas į tris dalis: pirmoje Raimundas susipažįsta su Dmitrijumi, antroje – išsiskiria, tačiau vis dar bendrauja, trečioje – nutolsta vienas nuo kito. Suskirstymas simbolinis, susijęs su prarasta meile. Trečioje dalyje suintriguoja detektyvinė linija, ji paįvairina monotoniją.

Ciniškas ir pabrėžtinai intelektualus trisdešimt­metis Raimundas, išsiskyręs su Dmitrijumi, nuolat susitikinėja su gausybe vyrų ir savo patirtis aprašinėja kompiuteriniame dienoraštyje, kurį vadina „Meilės memuarais“. Fragmentiškuose pasakojimuose aprašomos veikėjo seksualinės patirtys – nuo pirmųjų intymių santykių su vėliau geru draugu tapusiu Hubertu iki grupinio sekso scenų su pirmą ir paskutinį kartą matoma sadomazochizmą propaguojančių pagyvenusių gėjų pora. Seksualinės preliudijos ir sueitys sudaro pusę knygos turinio. Seka visuomet ta pati: dušas – lubrikantas – sueitis – vakarienė / pusryčiai. Kopuliacijos aprašymai skiriasi nedaug – partnerio užpakalio plaukuotumu, penio dydžiu, sėklidžių forma. Tie patys šabloniški scenarijai verčia nuobodžiauti. Po 100-ojo puslapio nuostabos nebekelia nei penio dydis, nei storis, nei šiurkštus analinis seksas. Nors autorius teigia, jog „[d]augybė knygų seksą yra pavertusios banalybe, tačiau seksualinės patirties banalumas nereiškia, kad ji visuomet nuspėjama, pasikartojanti ar begėdiška. Anaiptol“ (p. 36), tačiau romanas kaip tik pagrindžią šį faktą, o ne jį paneigia.

A. Tereškinas romaną kurpia pasakodamas pirmu asmeniu – tai suteikia autentiškumo įspūdį, kurį dar labiau sustiprina realių vietų aprašymai (gėjų klubas „Soho“, Naugarduko gatvė, Kalvarijų turgus ir t. t.). Pradėjus skaityti, dėmesį patraukia kinematografiškumas – pasakojimas skatina kurti vaizdinius. Taigi gal neatsitiktinai autorius keletą kartų pamini Pedro Almodovaro filmus.

Knygoje gausu citatų iš žinomų sociologų kūrinių, tačiau į romaną jos įterptos dirbtinai. Protagonistas, pagalbon pasitelkęs sociologus, bando paaiškinti savo poelgius ir jausmus: meilę, neištikimybę, neįpareigojantį seksą. Kartais pasvarstymai primena savianalizę, tačiau veikėjo psichologinis portretas lieka neatskleistas. Kalbėdamas kitų mintimis Raimundas nuslepia tikruosius savo jausmus. Save apibūdina kritiškai: „Esu keistas, sunkaus charakterio, mandagus, nepaklusnus, daug kam abejingas, maištingas, išnykstantis ir vėl atsirandantis (kartais į draugų skambučius neatsiliepiu kelias savaites), skandinantis pyktį savyje, nusiviliantis ir nuviliantis“ (p. 15). Šiame ir kituose savianalize dvelkiančiuose pasažuose A. Tereškinas mėgina atskleisti protagonisto esmę. Tačiau skaitydama jutau neatitikimą: memuarų siužetai piešia kiek kitokį veikėją – stereotipinį egocentrišką pižonišką gėjų, apsėstą prabangos dalykų ir sekso. Knyga pagrindžia beveik visus stereotipus apie gėjus: gausius seksualinius santykius su daugybe partnerių, nesaugų seksą, lytiškai plintančių ligų pavojus, santykių laikinumą, nepastovumą, susirūpinimą materialine gerove ir didelį dėmesį gražiems, brangiems daiktams. Tiesa, vieno stereotipinio dalyko čia nėra – pagrindinis veikėjas neturi geriausios draugės moters. Geriausias pasakotojo draugas yra Rudolfas: „Mano geriausias draugas Rudolfas vadina mane tai iš vandens išnyrančia, tai vėl į jį nugrimztančia šmėkla“ (p. 15). Keista, tačiau Rudolfas tekste pasirodo tik keletą kartų.

Svarbią vietą užima pirmasis meilužis Hubertas. Jis – Raimundo priešingybė: linkęs rizikuoti, įsivelti į pavojus, yra šiurkštesnis. „Hubertui visada visko reikėjo daug – meilės, vedusių vyrų, pinigų, alkoholio, rizikos. (...) Jis nemėgo saugaus sekso. Tikėjo sėkme. Nuolat kartojo, kad senatvėje jį prižiūrės sūnus. Todėl gyventi šia diena jam – neišvengiama kaip ir mirtis“ (p. 24). Hubertas knygoje – geriausiai atskleistas personažas. Aiški jo kilmė ir priešistorė, charakterio aprašymus pagrindžia veiksmai.

Knyga neabejotinai atspindi laikotarpį. Ji aktuali čia ir dabar, tačiau tai labai laikina. Romane minimas feisbukas, skaipas, internetiniai pažinčių puslapiai, šiuolaikinės kino žvaigždės (Jaredas Leto, J. Gyllenhaalas), popdivos (Lady Gaga, Britney Spears). Homoseksualų gyvenimas taip pat aprašomas toks, koks jis yra dabar. Nėra jokios istorinės žiūros, tik tai, ką galime atrasti šiame dešimtmetyje.

Romanas parašytas gana sklandžiai, tačiau trūksta originalesnių aprašymų, pastebėjimų, palyginimų. Gelbsti mąstytojų citatos, tačiau nuotaikas turėję atskleisti dainų tekstai, įterpti prieš ir po sekso scenų, atrodo lyg bereikalingas balastas, kurį skaitant norisi praleisti, nes primena paauglio feisbuko sieną – joje dažniausiai depresyvias nuotaikas nurodo cituojamos mėgstamų grupių dainos, pasitelkiamos pritrūkus fantazijos pačiam išreikšti jausmus.

Tačiau pavyko rasti ir kiek originalesnių detalių: „Gilūs Huberto randai man priminė įtrūkusius betoninius mano namo Naugarduko gatvėje laiptus“ (p. 24); „Huberto randas ant kaktos šypsojosi man labiau nei jo lūpos“ (p. 31). Poetiškų palyginimų A. Tereškinas, kalbėdamas protagonisto balsu, įterpia ir apibūdindamas Dmitrijų: „Dmitrijaus kūno kvapas man primena pašildytą pieną ir liepžiedžių arbatą“ (p. 59).

Poetiškos detalės tekste itin išsiskiria, nedera su bendra kūrinio stilistika, kuri nestebina ypatinga išmone. Rašydamas autorius daugiausiai dėmesio skiria išorei, patiems veiksmams, o ne vidiniams ar psichologiniams išgyvenimams. Dėl to romanas ganėtinai paviršutiniškas.

A. Tereškinas teigia, kad ironijos ir humoro romane nemažai. Iš tiesų šių aspektų nėra daug, tačiau galiu paminėti keletą vykusių pavyzdžių: „Lova išlaiko jų svorį, man sunku palaikyti jų entuziazmą“ (p. 152); „Guliu ant nugaros, jis sėdi ant manęs suokdamas kaip lakštingala. Galėčiau juoktis, bet mane tai jaudina“ (p. 152). Be to, protagonistas daug kartų mini savo sarkastiškumą, bet ši savybė taip pat neatsiskleidžia.

Homoseksualų (sub)kultūrai A. Tereškino romanas – neabejotinai reikšmingas kūrinys. Reikšmingas jis ir visai Lietuvai: drąsu kalbėti apie tabu laikomą seksą tarp vyrų, ši knyga įrodo, kad pokyčiai vyksta, vaduojamės iš tam tikrų suvaržymų. Vis dėlto šis ambicingas romanas nepasiekė užsibrėžtų tikslų. Gausybė seksualinių patirčių aprašymų atskleidžia tik veikėjų seksualinius prioritetus.

 

Fiston Mwanza Mujila. „Klubas „Tram 83“

Sveiki atvykę į „Tram 83“, tikrą pragarą, vienintelę vietą, kur šunų ir žiurkių kepsniai yra ypatingai trokštami prabangūs delikatesai.

„Klubas „Tram 83“ – puikus Kongo autoriaus F. M. Mujilos debiutas. Jam sublizgėti lietuvių kalba neabejotinai padėjo vertėjas Dainius Gintalas, dėl kurio išradingumo ir titaniškų pastangų romanas išlaikė puikią stilistiką, intelektualaus skaitymo malonumą teikiantį gausų žodžių arsenalą. Jis įgyvendina tai, ko nepavyko A. Tereškinui – demonstruoja, kad apie seksualinius potyrius galima rašyti originaliai ir poetiškai. Tiesa, poetiškumas netradicinis, primenantis slemą ir Marijaus Povilo Elijo Martynenko kūrybą.

Miesto-valstybės geležinkelio stotis – „(...) nebaigtos statyti, artilerijos sviedinių suniokotos metalinės konstrukcijos, bėgiai ir lokomotyvai, kurie į atmintį vis grąžina Stenlio tiestą geležinkelio liniją, manijokų laukai, pigūs viešbučiai, skurdžios užkandinės, viešnamiai, sekmininkų bažnyčios, duonos parduotuvėlės, visas tas susispietusių žmonių, įvairiausių kartų ir tautybių mišinio klegesys“ (p. 9). Čia bėgdamas nuo savo praeities iš Šalies Užpakalio atvyksta pagrindinis veikėjas Lusjenas. Jį autorius konstruoja kaip priešpriešą visam aplink vykstančiam veiksmui: Liusjenas – atvykėlis, turistas, einantis namo rašyti, kai kiti dar tik ruošiasi nakčiai, atsisako miegoti su moterimis, net kai jos pačios siūlosi. Vietiniai nesupranta, kodėl vyras atsisako darbo, dėl kurio kiti galėtų net nužudyti. Miesto-valstybės įvaizdį įkvėpė Kongo Demokratinėje Respublikoje esantis Lubumbašis. F. M. Mujilos vaizduojamas miestas atsidūręs ant karo ribos, jam vadovauja dėl sekso pamišęs Generolas. Romane miestas-valstybė tampa atskiru veikėju, o jo kosmopolitinė atmosfera kartais primena Centrinės Afrikos Šanchajų ar Kasablanką. Taigi, nors pagrindinis naratyvas – Lusjeno pastangos išleisti knygą apie kolektyvinę Afrikos atmintį, iš tiesų romanas pasakoja apie tamsią, siurrealistinę vietą ir jos protėvius. Iš pirmo žvilgsnio tai komiškas neokolonialistinis pasakojimas. Užtrunka šiek tiek laiko, kol energingas romanas įtraukia, tačiau įsitraukus atsiplėšti sunku.

Traukiniai romane – pagrindinė dievybė: stotis nebaigta statyti, todėl traukiniai jei ir važiuoja, tai nereguliariai. Pasidalyti svajonėmis ir fantazijomis apie išvykimą iš miesto visi susirenka siautulingajame „Tram 83“. Baro lankytojai „inventorizuojami“ vienu svaiginančiai ilgu sakiniu: „Ar tai būtų muzikantai per neapsižiūrėjimą, ar nusenusios prostitutės, ar fokusininkai, ar sekmininkų bažnyčios pastoriai, ar studentai su mechanikų povyza, ar naktiniuose klubuose diagnozuojantys medikai, ar jauni žurnalistai, jau išsiųsti į pensiją, ar transvestitai, ar pigios avalynės pardavėjai, ar pornofilmų mėgėjai, (...) – visokio plauko liaudis plūdo į klubą „Tram 83“ trokšdami sučiupti pigią laimę“ (p. 15–16). Šiame bare Lusjenas susitinka su šveicarų leidėju Malenžo. Nors humanistinės rašytojo idėjos išjuokiamos, nes neaktualios šaliai, kuriai reikia gydytojų, mechanikų, dailidžių ir šiukšlių surinkėjų, vis dėlto leidėjas Lusjeno kūriniu susidomi.

„Ar turite minutę?“ – kertinis romano sakinys. Jį nuolatos su aiškia potekste kartoja klientų ieškančios įvairaus plauko prostitutės, vadinamos antytėmis ir motulėmis. Iš pradžių atrodęs atgrasus, pertraukiantis pokalbius sakinys įgyja ir kitą prasmę – ar šiame pasaulyje dar egzistuoja laikas? Ar jis turi vertę?

Romanas „Tram 83“ yra hedonistiškas, regis, aprašantis kurį nors Dante’s pragaro ratą. Tekstas primena haliucinacijų srautą, kalba labai ritmiška, pulsuojanti, galima sakyti, ji tampa veikėju kartu su Miestu-valstybe. Stilius apima platų registrą nuo poe­tiško („naktis nešiojo jos maudymosi kostiumėlį ir marškinėlius, kuriuos ji pamiršo nugręžti“, p. 40) iki žemojo („Rašė apie smarvę, sklindančią nuo žemrausių, trokštančių pasitvatinimo iš užpakalio“, p. 24). Autorius meistriškai jungia skirtingus registrus, jais žongliruoja, kuria atskirą kalbinį pasaulį. Klubas „Tram 83“ kiek primena Babelio bokštą – nors veikėjai kalba viena kalba, žodžiai paskęsta garsų jūroje, jie vienas kito negirdi.

Atmosferiška knyga, vaizduojanti Afrikos pakraštyje esantį korumpuotos visuomenės mechanizmą – nelengvas iššūkis, o kartu pats tikriausias kalbinis lobis.

 

Charles Bukowski. „Dailiausia moteris mieste“

 

Pirmoji lietuvių kalba išleista Ch. Bukowskio trumposios prozos knyga, be abejo, kelia susidomėjimą. „Gražiausios moters mieste“ pagrindas – fizinė simuliacija. Visi kūniški išgyvenimai pateikiami be egzaltacijos, paverčiami paprasčiausia mechanika, o veikėjai primena baruose sutinkamus personažus. Dauguma istorijų pasakojamos pirmuoju asmeniu, gausu dialogų. Kalbama būtuoju laiku, naratoriumi tampa pats autorius. Priešingai nei kituose savo darbuose, jis nesislepia po alter ego Henriu Činaskiu. Kai istorijos pasakojamos anonimiškai, Ch. Bukowskis save pateikia kaip personažą, profesionalų rašytoją, formuojantį veikėjų pokalbių temas.

Ch. Bukowskis beveik visuomet rašo apie savo gyvenimą, kuriame daugybė alkoholio, sekso ir smurto. Rašo jis be gėdos ir nesistengia nenatūraliai šokiruoti. Istorijose apie labiausiai apgailėtiną elgesį – pedofiliją, nekrofiliją, homofobinę pirmojo laipsnio žmogžudystę – nuotolis tarp autoriaus ir personažų didėja. Apskritai nors Ch. Bukowskio pagrindinis veikėjas nemėgsta sekso su vyrais, tačiau yra tolerantiškas kitų atžvilgiu.

Gyvena pasakotojas su viena ar keliomis moterimis, vengia nuolatinio darbo, dažniausiai imasi trumpalaikių, tokių kaip mėsos pakuotojas, daržovių rinkėjas, laikraščių išnešiotojas. Bet ir juos dirba tik esant būtinybei turėti pajamų šaltinį. Jei pasirenka nuolatinį darbą – šis turi būti lengvas, pavyzdžiui, laivybos sekretorius, indų plovėjas. Kai turi pinigų, mėgsta statyti arklių lenktynėse, nes tiki, kad žino sistemą, padedančią laimėti.

Keliose istorijose Ch. Bukowskis vaizduoja savo, kaip autoriaus, gyvenimą. Kartais vadina save geriausiu Kalifornijos rašytoju, kartais panikuoja ir abejoja, ar apskritai turi kokį nors apčiuopiamą talentą.

Kaip ir kitose autoriaus knygose, seksas yra viena pagrindinių temų. Jis kokia nors forma paminėtas kiekviename pasakojime: vienur patiekiamos tik nuorodos, kitur tai pagrindinė istorijos ašis. Ch. Bukowskis ir jo alter ego – moralinių klausimų nekeliantys, seksas jiems – įprasta gyvenimo dalis. Kaip ir F. M. Mujilos romane, čia daug prostitučių. Jos dirba, kad pragyventų, rūpinasi savo fizine sveikata nesaugiame pasaulyje ir yra laimingos, galėdamos pamaloninti.

Nors daugelis istorijų gali šokiruoti nuogumu ir šiurkštumu, verta pamatyti giluminį klodą. Ch. Bukowskio novelės kiek primena „Klubo „Tram 83“ atmosferą – chaotišką, persunktą alkoholio ir geismo. Kaip ir Kongo autoriaus romane, šiuose trumpuose pasakojimuose atskleidžiamas ne tik nerūpestingas šėlsmas, bet ir tamsiausios žmonių savybės ir baimės.

Ch. Bukowskis lieka ištikimas šiurkščiam stiliui: „...tuo metu likimas man ir vėl buvo atsukęs užpakalį, maža to, nuo besaikio vyno maukimo jaučiausi gerokai sudirgęs“ (p. 21); „tad gal tiesiog tarkim, kad vieną naktį aš išdulkinau tris moteris, o gal ir jos mane išdulkino“ (p. 101). Leksika stipresnė už A. Tereškino, gašlesnė. A. Tereškinas visai neblogai aprašo sekso scenas nevartodamas jokių necenzūrinių žodžių, o Ch. Bukowskis – visiškai kitos stilistikos ekspertas, išsiugdęs braižą, kurį sunku su kuo nors supainioti.

Lengvai įtraukiančios novelės meistriškumu smarkiai atsilieka nuo romanų. Jau pirmojoje „Dailiausia moteris mieste“ glūdi banalybė – dailiausia moteris sutinka bjauriausiai atrodantį vyriškį mieste. Tačiau tai siužeto trūkumai. Sintaksė tokia, kokios ir tikimės iš šio autoriaus, – sakinys sklandus, yra grakščių pasažų, kuriuose atskleidžiamos liūdnos gyvenimo tiesos: „...išėjęs iš viešbučio pasukau į kairę, tai yra į rytų pusę, landynių rajono link, ir kojoms iš lėto ten nešant vis stebėjausi, kodėl žmonės meluoja“ (p. 101). Vis dėlto dauguma siužetinių situacijų – neįpareigojančios, o dialogai – buitiški.