Lina Ožeraitytė. Vidutinės knygos

                   „Beprotybėje yra vilties, vidutinybėje – jokios.“
                                      R. V. Emersonas

Knygoms, patenkančioms į vidutinių kategoriją, sunku rasti tinkamų žodžių. Tai tekstu užpildyti puslapiai, nepaliekantys įspūdžio, nesukeliantys pykčio. Nesukeliantys ir simpatijų. Kaip vidutiniška kava – gerti galima, tačiau neteikia jokios palaimos.


Tan Twan Eng. „Vakaro Miglų sodas“

Išgyvenusiojo kaltė yra savigailos forma, ženklinanti katastrofas patyrusiųjų likimus. Gyvenimo palaima tampa prakeiksmu. Tano Twano Engo protagonistė – vadovėlinis tokio sielvarto pavyzdys. Jun Ling ir jos sesuo buvo įkalintos vienoje iš japonų įkurtų stovyk­lų. Prieš karą okupantai stovyklų kalinius brutaliai nužudė. Išgyveno tik Jun Ling.

Svarbiausių romano įvykių laikas – 1952 metai. Į pensiją išėjusi teisėja Jun Ling pasakoja apie liguistą japonų elgesį su belaisviais. Kadaise ji dirbo britų karo nusikaltimų tribunolo, įkurto išvadavus Malaiziją, tyrėja, todėl galėjo pasimėgauti kerštu padėdama nuteisti nemažai Japonijos pareigūnų, susijusių su jos šalies civilių gyventojų kankinimais ir žudymu. Moteris praranda stimulą kerštauti, nes negali rasti stovyk­los, kurioje buvo nužudyta sesuo. Todėl, ieškodama vidinės ramybės, pasiryžta jos atminimui sukurti sodą. Ironiška, tačiau sesers Jun Hong mylėtus sodus želdina tik nekenčiami japonai. Jun Ling Malajoje ieško japonų sodininko Aritomo, galinčio padėti sukurti tobulą memorialą.

Nors Antrojo pasaulinio žarijos jau gęsta, tačiau Malajoje ima rusenti naujas karas. Tuo metu, kai Jun Ling keliauja susitikti su Aritomo, komunistų maištininkai, siautėję 1948–1960 m., rengia naujas žudynes. Dauguma komunistų, vadinamų KT, yra kinai. Jun Ling vienai keliauti pavojinga, nes dėl savo kilmės ji – puikus taikinys KT, kurie nužudo net britų gubernatorių.

Tan Twan Eng. „Vakaro Miglų sodas“. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudinikienė. – V: „Baltos lankos“, 2018.
Tan Twan Eng. „Vakaro Miglų sodas“. Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudinikienė. – V: „Baltos lankos“, 2018.

Lietuvą ir Malaiziją skiria ne tik tūkstančiai kilometrų, bet ir kultūriniai bei istoriniai ypatumai. Nepaisant to, Malaizijos istorija rezonuoja su mūsų šalies skausmingais įvykiais: lietuvių trėmimais, Holokaustu, partizaniniu karu, komunizmu. Tačiau, kitaip nei, pavyzdžiui, J. Fainas, memuaruose „Berniukas su smuiku“ apie savo išgyvenimus gebantis kalbėti šviesiai, T. T. Engo protagonistė kupina paniekos ir pagiežos, nuolat prisimena ir kitiems primena, kad išgyveno baisumus ir serga protą temdančia nepagydoma neurologine liga („Man progresyvi sensomotorinė afazija. Sukelta nervų sistemos demielinizacijos“, p. 163). Su tokia protagoniste nepavyksta nei tapatintis, nei jos gailėti. Simpatijos nekelia ir Jung Ling egocentrizmas: „Aš atsisėdu ant stalo krašto ir sukryžiuoju kojas vieną ant kitos. Jos vis dar atrodo nepriekaištingai, tos mano kojos“ (p. 151).

Romane daug malajų, kinų, japonų kalbų žodžių: lah – malajiečių šnekamojoje kalboje dažai vartojamas pertaras įspūdžiui, raginimui sustiprinti; puan hakim – teisėja (malaj.); kyudo – ka – lankininkas; kiudo – šaulys (jap.); qipao – prigludusi kiniško stiliaus suknelė (kin.). Nors šie žodžiai teikia autentikos, tačiau apsunkina skaitymą – tenka juos mokytis arba ieškoti paaiškinimų ankstesniuose puslapiuose. Šią problemą išspręstų žodynėlis knygos gale.

T. T. Engas siekia perteikti Azijos estetiką, tačiau balansuoja ant literatūrinių klišių ribos. Knyga neabejotinai patiks jautrių ir dramatiškų istorijų mėgėjams, kuriuos jaudina pamąstymai apie gyvenimą: „Net blyškiausias rašalas išlieka ilgiau nei žmogaus atmintis“ (p. 152); „Kad galėtum ką nors pamiršti, pirma turi tai atsiminti“ (p. 57); „Kaip du to paties medžio lapai“ (p. 176).

Stiprioji romano dalis – subtilus ir paprastas pasakojimas apie mums svetimą šalį. Pagrindinės romano temos: istorija, tradicija, tapatybės problema. Nereikia išmanyti Malajos ar Kamerūno istorijos, kad suprastum „Vakaro Miglų sodą“. Deja, istorinio konteksto nepakanka.

Apie gimtosios šalies įvykius ir karo padarinius T. T. Engas pasakojo ir pirmajame romane „Lietaus dovana“, kuris taip pat buvo nominuotas „Man Booker“ premijai. Noras kalbėti apie tai suprantamas – per okupaciją žuvo daugiau nei 100 000 žmonių. Nors daugelis mano, kad Perl Harboro ataka yra Ramiojo vandenyno karo pradžia, iš tiesų Japonija įsiveržė į Malają likus 90 minučių iki atakos Havajuose. Užėmę teritoriją japonai su etniniais kinais, tokiais kaip knygos protagonistė Jun Ling, elgėsi itin žiauriai.

Aritomo ir Jun Ling bendradarbiavimas galėjo turėti labai stiprų psichologinį užtaisą, tačiau abiejų charakteriai liko neatskleisti, trūksta psichologinės gelmės. Aritomo moko egzistencialistinių sodininkystės konceptų, pavyzdžiui, shakkei (skolintas peizažas) aiškina, kad sodas yra dvasinių būsenų išraiška. Tačiau romano autoriui svarbesni ne žmonės, o aplinka – ypač gyvi gamtos aprašymai. Smulk­meniškai aprašoma, kaip Fudziano provincijoje esančioje šventykloje auginama ir surenkama arbata: „Kad išsaugotų arbatos skaistumą (...), jos lapus buvo leidžiama skinti tik vienuoliams, dar neįžengusiems į paauglystę. Be to, mėnesį prieš pradedant skinti šiems berniukams buvo draudžiama valgyti aitriuosius pipirus, raugintus kopūstus, česnakus ir svogūnus. Jiems į burną neturėjo patekti nė lašo sojų padažo, kad kvėpuodami nesuterštų lapelių. Berniukai skindavo arbatlapius tekant saulei, panašiu metu kaip dabar. Dirbo mūvėdami pirštines, kad nesugadintų skonio savo prakaitu“ (p. 101).

Knygos struktūra apgalvota, tačiau neįgyvendinta, nuolat pernelyg staigiai šokinėjama tarp praeities ir dabarties, todėl pasakojimas primena prastokai sukurptą sąmonės srautą: „Gerklės buvo perrėžtos. Mergaitė sukliko ir man teko delnu užčiaupti jai burną. Ji spurdėjo ir lyg patrakusi mataravo rankomis, bet aš nepaleidau. Musės ūžtelėjo nuo kūnų ir susispietė po šiaudiniu stogu, šis nuo jų pajuodavo, tarsi apėjęs pelėsiu.

Artėjant prie virtuvės plūstelėjo maisto kvapas. Frederikas ir Emilė sėdėjo prie stalo. Kai įėjau su mergaite, baugščiai dirsčiojančia iš nugaros, juodu nutilo ir įsmeigė į mus akis“ (p. 105–106).

Todėl, nepaisant aprašomų sukrečiančių istorinių įvykių, „Vakaro Miglų sodas“ – tik dar vienas average romanas.


Haruki Murakami. „Aklas gluosnis, mieganti moteris“

Naujausia Haruki’o Murakami’o knyga – 24 apsakymų rinkinys „Aklas gluosnis, mieganti moteris“. Skaitę nors vieną japono kūrinį žino, ko tikėtis. Temų pasirinkimu niekuo nestebina ir šioji: antgamtiški įvykiai, sudėtingi santykiai, mirtis keistomis aplinkybėmis, nepasiekiama meilė, savižudybė, muzika, maistas. Nestebina ir tie patys, iš knygos į knygą keliaujantys personažai, įvaizdžiai – dvynukės, zoologijos sodas, katės, paukščiai, narvuose įkalinti gyvūnai. Mano manymu, H. Murakami’ui geriau sekasi rašyti romanus – apsakymuose vos išsivysčiusi intriga pernelyg staigiai nutraukiama, jie labai schematiški. Dauguma parašyti naudojant tą pačią struktūrą: pasakojimas pradedamas neutraliu tonu, įvedami veikėjai, tuomet nutinka kažkas paranormalaus, sukeliama intriga ir apsakymas baigiasi. Skiriasi veikėjų ir vietų pavadinimai, tačiau seka vienoda (kitokia struktūra išsiskyrė „Pasakojimas apie vargšę tetulę“).

Haruki Murakami. „Aklas gluosnis, mieganti moteris“. Iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė ir Jurgita Ignotienė. – V: „Baltos lankos“, 2018.
Haruki Murakami. „Aklas gluosnis, mieganti moteris“. Iš japonų kalbos vertė Gabija Čepulionytė ir Jurgita Ignotienė. – V: „Baltos lankos“, 2018.

Leksikos lygmenyje akį badė pasikartojimai: „Atviroje jūroje vienas greta kiro plūduriuoja du dideli plūdurai. Nuo kranto iki plūdurų krauliu penkiasdešimt yrių, o tarp plūdurų – trisdešimt yrių, – geras atstumas plaukti. Plūdurai kvadratiniai (...)“ (p. 115). Kai tame pačiame puslapyje žodis „plūduras“ pakartojamas dar 4 kartus, prieš akis iškyla mokykliniai rašiniai su didžiule K raide paraštėje, reiškiančia pernelyg dažną žodžio kartojimą.

Smulkmeniški, nieko tekstui nesuteikiantys aprašymai būdingesni pradedančiojo rašytojo, o ne daugelį knygų išleidusio ir šlovės sulaukusio meistro tekstui. Jei būtų rašoma pirmuoju asmeniu, primintų maisto valgymo ir fizinio aktyvumo dienoraščius. Arba prastus slemo tekstus: „Dvi savaites be paliovos jis vėmė, ir skambėjo telefonas. Penkioliktą dieną nusprendė, kad jau gana. Atidėjęs darbus, išsikraustė į viešbutį, kur galėjo pabėgti bent jau nuo skambučių, ištisą dieną skaityti knygas ir žiūrėti televizorių. Iš pradžių atrodė, kad aplinkos pakeitimas išėjo į naudą. Pavyko suvirškinti pietums valgytą keptos jautienos sumuštinį su šparagų salotomis. Pusę keturių viešbučio kavinėje susitikęs su draugo mergina, pasiuntė į skrandį vyšnių pyrago ir juodos kavos. Vėl viskas ramiai nugulė skrandyje. Paskui permiegojo su draugo mergina. Seksas irgi buvo sklandus. Išlydėjęs merginą, vienas pavakarieniavo. Restoranėlyje šalia viešbučio suvalgė Kioto stiliumi keptą skumb­rę su tofu ir marinuotomis daržovėmis, miso sriubą ir dubenėlį ryžių. Kaip jau įpratęs, alkoholio negėrė nei lašelio. Buvo pusė septynių“ (p. 210). Kitaip nei „Vakaro Miglų sode“, H. Murakami’o knygoje datos fiksuojamos tiksliai: „Taigi, kai birželio 4-osios ryto 8 valandą išvertė skrandžio turinį į klozetą, sveikas protas nesakė, kad tai kažkoks nenatūralus įvykis“ (p. 207); „Kai trečią valandą dvidešimt minučių suskambo telefonas, gulėjau ant grindų ir spoksojau į lubas“ (p. 241). Tai tik keli blankaus aprašymo pavyzdžiai – knygoje tokių fragmentų daugybė. Be to, net dvi redaktorės neapsaugojo nuo klaidos iš didžiųjų kalbos klaidų sąrašo: „Tą vakarą jam išpuolė kalbėti pačiam paskutiniam“ (p. 221).

Manau, stipriausias apsakymas – „Jubiliatė“. Tai istorija apie merginą, priverstą dirbti per savo 20-ąjį gimtadienį. Netikėtai jai suteikiama proga sugalvoti vieną norą. Jis išsipildo, o H. Murakami dirgina skaitytojo fantaziją kalbėdamas apie merginos noro neįprastumą, tačiau jo taip ir neatskleidžia. Nors struktūra panaši į daugelio kitų apsakymų, neatskleista intriga gelbsti situaciją, nėra perteklinės informacijos, sakinių dėstymas sklandus. Šis tekstas parodo H. Murakami’o meistriškumą. Specifinis jo prozos ypatumas – apie šokiruojančius ir tragiškus įvykius pasakojama labai kasdieniškai: „Sausiui per šiltą sekmadienio popietę metalo dirbinių krautuvėlėje nusipirko VFR gamybos skustuvą – su tokiu ir drambliui galėjai ausis nurėžti – ir dvi pakuotes skutimosi kremo, grįžo namo, prisileido vonią karšto vandens. Paskui iš šaldytuvo išsiėmė ledukų, ištuštino škotiško viskio butelį, vonioje persipjovė riešus ir mirė“ (p. 54); „Ji buvo mirtinai sutraiškyta tragiškoje (sykiu ir itin kasdieniškoje) erdvėje, atsiradusioje tarp stulpo ir alaus įmonės sunkvežimio vakare prieš Kalėdas, iš dangaus krintant šaltam lietui“ (p. 55). Mirtis praranda savo reikšmę, tai ne lemtingas, o kasdienis įvykis.

Nors H. Murakami’o istorijos konstruojamos neišradingai, monotoniškai, gelbsti netikėti įvaizdžiai: „Per tą laiką pirštais apvedžiau krūtinėje užsilikusią žmogaus formos tuštumą“ (p. 181); „Kaip bangos mane prausė dešimčių tūkstančių žmonių žingsniai“ (p. 200). Prozininko stiprybė – gretinti nesugretinama. Mirtis, komizmas, netikėti palyginimai susipina su pačiais buitiškiausiais žodžiais ir kuria vientisą, „plaukiantį“ stilių: „Bet esama įvairių būdų išnykti. Pirmasis, kai vardas pradingsta vos numirus. Šitas paprastas. „Upės išseko, žuvys išgaišo“ arba „Mišką apsiautė ugnis, paukščiai sudegė“... Mes gedime jiems mirus. Kitas tipas – pasenusio televizoriaus: po mirties ekrane dar klaidžioja balta švieselė, o paskui vieną dieną staiga ima ir užgęsta. Šitas irgi neblogas. Primena pasiklydusio indiško dramblio pėdsaką, bet, sutikite, tai nėra blogai. Ir dar vienas būdas, paskutinis – kai vardas pradingsta, dar prieš numirštant, tai yra vargšės tetulės“ (p. 183).


Sarah Perry. „Esekso slibinas“

Iš trijų apžvalgoje aptariamų knygų „Esekso slibinas“ paliko geriausią įspūdį. Kūrinys stiprus tiek siužeto, tiek kalbos, stiliaus prasme.

Romano veiksmas plėtojamas 1890-ųjų Esekse. Centrinės figūros: iš turtingos šeimos kilusi, neseniai našle tapusi Kora Syborn ir Vilas Ransomas – mažos parapijos Esekse vikaras. Po vyro mirties Kora kartu su kompanione Marta ir sūnumi Fransiu persikelia į Aldvinterio parapiją. Esekse Kora sutinka vikarą ir jo šeimą. Korą su Vilu supažindina bendras draugas. Nepaisant jų skirtumų, draugystė lengvai užsimezga: „Abu kalbame apie apšviestą pasaulį, bet mudviejų šviesos šaltiniai skiriasi“ (p. 133). Koros šviesos šaltinis – mokslas, o Vilo – religija. Konfliktas tarp religijos ir mokslo – viena pagrindinių daugiasluoksnio romano temų.

Sarah Perry. „Esekso slibinas“. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. – V.: „Baltos lankos“, 2018.
Sarah Perry. „Esekso slibinas“. Iš anglų kalbos vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė. – V.: „Baltos lankos“, 2018.

Išsivadavusi nuo despotiško vyro Kora gali domėtis moderniais to meto mokslais. Ypač ją intriguoja paleontologija. „Esekso slibinas“ – vietinė liaudies legenda, Lochneso pabaisos prototipas. Prasidėjus keistiems įvykiams, parapijos gyventojai ją prisimena. Vikaras legendą laiko pramanu, o Kora tikisi išgarsėti atradusi priešistorinį gyvūną.

Gausu antro plano veikėjų, įdomiausias iš jų – Koros sūnus Fransis. Pasaulyje, kuriame neegzistuoja psichiniai sutrikimai, Francis apibūdinamas kaip keistas vaikas, mėgstantis skaičiuoti ir rinkti daiktus. Viktorijos laikais autizmas nebuvo žinomas, todėl Fransio nemokėjimas adekvačiai, emociškai reaguoti ir fizinio kontakto vengimas laikomi keistumo apraiškomis. Berniuko nesugebėjimas jausti žmogiškų emocijų koreliuoja su sąmoningu Koros ir Vilo emocijų slopinimu. Marta jausmų raiška kiek panaši į Fransį, jos meilė skirta masėms, o ne asmeniui. Tiesa, išimtis yra platoniška meilė Korai.

Sarah Perry romane kalba apie daugybę meilės rūšių: meilę tarp vyro ir moters, tarp sutuoktinių, platonišką meilę tarp dviejų vyrų ar moterų, meilę tarp vaikų, meilę darbui, kaimui, namams, Dievui, gyvenimui. Autorė tekste demonstruoja ir meilę kalbai. Jos aprašymai – gana įspūdingi, nekeliantys abejonių, kodėl „Esekso slibinas“ tapo Didžiosios Britanijos metų knyga. Dėmesio vertas Viktorijos laikų moterų aprangos aprašymas: „Per devynioliktąjį gimtadienį paukščių giesmes ji iškeitė į plunksnų vėduokles, svirplius aukštoje žolėje – į švarkelį, nusagstytą vabalų sparneliais; buvo supančiota banginio ūsais, perverta dramblio kaulu, jos plaukai susmeigti vėžlio kiautu“ (p. 26).

Nors knyga nauja (parašyta 2016 m.), ją galima dėti į klasikos lentyną greta Jane Austen ar Charlotte Brontë’s. Romane gvildenamos problemos aktualios ir dabar: namų ieškojimas, medicinos mokslų proveržis, psichinių ligų stigmatizacija. Kita vertus, atskleidžiamas specifinis Viktorijos laikų visuomenės požiūris į moterį: ji negali domėtis mokslu, turi būti graži, užsiimti moteriškais reikalais, paklusti vyrui: „Motina, nusivylusi beveik visais gyvenimo aspektais, ją perspėjo, kad nesitikėtų per daug laimės: vyras iš jos tikriausiai reikalausiąs nemalonių dalykų, kuriuos ji turinti narsiai ištverti dėl vaikų; ji jam greitai atsibosianti, bet tuomet ir pati tuo džiaugsis (...)“ (p. 121). O Kora – maištininkė, feministė, neatitinkanti savojo laikotarpio normų. Dar viena svarbi knygoje narpliojama problema – distopinė realybė, kai nemąstantys žmonės tampa patogiu visuomenės sraigteliu: „Algą gaunančio vergo funkcija nėra mąstyti. Merginos „Bryant and May“, vaikinai kasyklose – manai, jie turi laiko mąstyti, regzti sąmokslus, kelti revoliuciją? Tai ir yra jų didysis nusikaltimas: kad nieko nė nereikia sukaustyti grandinėmis, nes jų pačių protai ir taip juos kausto. Anksčiau manydavau, kad mes ne geresni už arklius, pakinkytus prie arklo, bet mums daug blogiau: mes tik judančios jų mašinų detalės – tik varžteliai ant rato, o ašis vis sukasi ir sukasi!“ (p. 327) Individai įsukami į skurdo ratą, vienintelis tikslas – pragyventi, o ne domėtis politika.

„Esekso slibiną“ galima skaityti keliais lygmenimis: kaip iš suvaržymų išsilaisvinti siekiančios moters istoriją; feministinį pareiškimą; vyro tikėjimo pasakojimą; moters tikėjimo atsisakymo dramą. Nors romanas nestebina ypatinga išmone ar originalumu, tai ne average kategorijos skaitinys, o gražiai ir talentingai parašyta daugiaplanė istorija.

Draugai