Magiškasis poezijos vanduo

DEIMANTĖ DAUGINTYTĖ

Molytė-Lukauskienė D. BALTOJO KIRO GIESMYNAI.
– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Vėlyvas Daivos Molytės-Lukauskienės debiutas įvertintas Z. Gaidamavičiaus-Gėlės premija, antrosios knygos „Baltas kvadratas juodame fone“ tekstai – ryškūs, užaštrinti, pasikliaujama kontrastais ir šokiravimo estetika. 2007 metais Klaipėdoje pristatyta trečioji dailininkės ir poetės dvikalbė knyga (su vertimais į rusų kalbą). Autorė, išleidusi ketvirtą knygą, vis dar lieka atokiau nuo paradinio literatūros gyvenimo.

D. Molytė-Lukauskienė nebando desperatiškai įsiveržti į literatūros erdvę, gyvendama ir dirbdama Klaipėdoje lieka ištikima savo vidiniam „aš“. Po gana temperamentingų, dramatiškų knygos „Baltas kvadratas juodame fone“ tekstų naujausiame rinkinyje galima perskaityti lengvos magijos gaubiamus marinistinius, vaizdingus eilėraščius. Jie jungiami į odisėjišką klajonę, kurios tikslas – suvokti savo grynąją prasmę. Eilėraščių veikiančioji, atsitraukdama nuo žmonių, siekia nusišalinti nuo negatyvių patirčių – išdavystės, nesusikalbėjimo. Jausdamasi vieniša ji išgyvena kasdienybės nuobodulį ir nykumo jausmą. Vien laimingos vaikystės reminiscencijos ir tiesioginis santykis su aplinka suteikia pilnatvę. Polinkis į melancholiją yra natūralus užsiimantiesiems savistaba, M. Heideggerio leksika tariant – gyvenantiems autentišką būtį.

3390 1601Dabartinis D. Molytės-Lukauskienės teks­tas – perregimas, be ryškesnių kontūrų, valdomas vizualumo, dreifuojantis atviroje žodžių jūroje. Kai kurie tekstai nusėda seklesnėje vietoje. Pastarųjų – mažuma, džiugina ir autorės savikontrolė, asmeninė cenzūra (knygą redagavo pati poetė), išvengiama klišių, tuščio eksperimentavimo. Šia knyga autorė tarsi nusibrėžia kelionės žemėlapį: „aš esu šiame krante / o krantas yra manyje / manyje yra krantas o / krante esu aš / aš esu krantas“ („aš esu šiame krante...“, p. 8). Kelionė iš savęs ir į save –­ tokia pat didinga kaip Odisėjo. D. Molytės-Lukauskienės tekstai dvelkia jūra: tokį įspūdį sudaro ne tik gausūs marinistiniai elementai, bet ir emocinis kismas, vidinis bangavimas. Šioje knygoje autorė atsisako perdėto dramatiškumo, emocijų amplitudė susiaurinama, bet ištįsta į plotį: siekiama jausmą išnaudoti iki galo, ieškoti grynumo, apsistoti ties konkrečiu vaizdu. Iš čia –­ ne stagnacijos ar sūkuriuojančio šėlsmo, o dreifavimo metaforos.

Skaitant autorės tekstus juntama pajūrio atmosfera, šio įspūdžio nebandoma retušuoti ar poetizuoti. Savęs stebėjimas toje aplinkoje iškyla kaip šio santykio realizacija. Kalbančioji nesiekia perkurti šiurkštoko gamtovaizdžio: „[š]arvojo vandenys kūną: / Marių nasruose, / Tarp žuvų ir dumblių, / Nieks negirdėjo, neregėjo. / Kai raudojo, / Vėjas užkimšo ausis, / Tinklais užpynė akis“ („Šarvojo vandenys kūną“, p. 62). Čia vanduo pasirodo kaip Stikso ar Acherono upė, pasiimanti tai, kas jai skirta. Panašia logika, atrodo, kliaujasi ir poetė, rašydama tekstą: nesiekia apversti pasaulio tiesų, destruktyviai elgtis. Pasaulio duotybė priimama ir stebima kaip harmonizuojanti jėga, todėl elegiškas, estetiškas bekontūrio vaizdo plevenimas veikia apvalomai.

Šių metų Nobelio literatūros premijos laureato Tomo Tranströmerio kūryba (lietuvių skaitytojams pažįstama iš vertimų knygos „Prisiminimai regi mane“ (iš švedų kalbos vertė Z. Mažeikaitė, M. Martinaitis, 1997 m.)) laisva tekstų forma, skandinaviškais įvaizdžiais artima lietuvių autorės poetikai. Švedų rašytojas ištikimas vienam pasaulio sąrangos modeliui – gamta pralenkia žmogiškąją sąmonę. Aplinkos daiktas, reiškinys visada išmintingesnis, sakralesnis už individą. D. Molytei-Lukauskienei įdomesnės žmogiškosios aistros ir patirtys. Gamta jos eilėraščiuose dažniau atlieka kordebaleto vaidmenį.

Kita galimybių pusė – miestas, namai, kuriuose kalbančioji jaučiasi viešnia, laukianti galimybės sugrįžti į gamtiškąją ramybę arba įsikurdinti paralelinio pasaulio rėmuose – paveiksle. Uždaroje erdvėje jaučiamasi nejaukiai, pažymimas svetimumas: „[u]žlieja veidą pilnatis ir / nemigos vaiduokliai sugrįžta į sceną, // Į seną sostinės butą Tilto gatvėje“ („svečiuose“, p. 80). Puikiai sudėliotame tekste brandinama idėja, kad žmogus turi grįžti į namus bent kaip svečias, kad įrašytų save erdvėje, laike: „[i]r nuo rašomojo stalo nubyra atminties / kaligrafiški rankraščiai. // Mėnulio šviesa mįslingai pasklinda / aliejiniais dažais nutapytame portrete“ („svečiuose“, p. 80).

Lengvai išlietame D. Molytės-Lukauskienės eilėraštyje visai nedera tarptautinių žodžių rikiuotės, pavyzdžiui: „iš stiklinio / atvaizdo / vizualinių koncepcijų / konstruojamas / kūno / paviršius / gyvos odos / išnara / faktūra / kas kartą / ryškesniais akcentais nubarsto / veidrodį“ („žemėlapis“, p. 13). Vizualiai skaidrų tekstą apsunkina akademiškas tonas, nyksta vientisumas. Išskirtinesnis atvejis šiuolaikinėje lietuvių literatūroje būtų Eugenijaus Ališankos logiškai pasverta poezija. Jo matematiškai tikslus kalbėjimas nulemia sunkiasvorių žodžių, abstrakcijų vyravimą tekstuose, taip įrašomas savotiškas žaidybiškumo variantas. Naujadarai, intertekstai, tarptautiniai žodžiai – tiksliai apskaičiuoto ir neklystančio E. Ališankos eilėraščio pagrindas. D. Molytės-Lukauskienės poezijoje dažniau pasitikima įspūdžiu ir patirtimi nei išankstine logika, todėl apsunkintas žodžių tinklas darko teksto audinį. Siekis įvardijimu praplėsti erdvės plotį sugriauna sėkmingai užmegztą eilėraštį („juodvarnė“, „visados išvaryta“). Tokį pasirinkimą galima apibūdinti kaip įtampos kūrimą lygioje vietoje – skubus objektų įvardijimas blaško kalbančiosios žvilgsnį po erdvę, aštrindamas skaitytojo jusles. Bet buities daiktai savaime nekuria poetinio vaizdo, reikia autoriaus rankos, t. y. įvesti apvertimo arba sukeistinimo principą. Atsisakius ryžtingesnio eilėraščio posūkio, skaitomas srautas, buities aprašinėjimas: „nėra karalienės / tik pėstininkai / tik žirgai / šuoliuojantys per / kambarius / baruosi / su savimi / garsiau už ventiliatorių“ („su savimi...“, p. 24).

Žaidžiančių modernistų poezijoje (keturvėjininkų, P. Morkūno, K. Jurgelionio) apvertimo, sukeistinimo etc. principai veikia kaip esminė eilėraščio ašis. Todėl objektų įvardijimas, šokinėjimas nuo veiksmų prie daiktų yra natūralus paneigtos, deformuotos ir galiausiai atnaujintos poezijos kūrimo būdas. Kita vertus, kad eilėraštis įvyktų, tai nėra būtina. Grįžtant prie ankstesnės kartos autorių, pavyzdžiui, Nijolės Miliauskaitės, reikia pastebėti, kad kūryba patvirtina, jog pakanka atidaus įsižiūrėjimo į daiktą, išorinė mistifikacija nėra reikalinga. Tiesa, autorė taip pat neišvengė poetinių klystkelių: paskutiniuose eilėraščių cikluose pereinama į atvirą vardijimą be refleksijos, nebelieka to, kas J. Joyce’o kūryboje apibūdinama kaip epifanija –­ daikto atsivertimas, estetinis mistinės patirties atitikmuo.

N. Miliauskaitės poetika artima D. Molytės-Lukauskienės kuriamam eilėraščiui, nors pastaroji autorė priklausytų vėlesnei kartai (A. Žagrakalytės, R. Stankevičiaus, G. Bleizgio, M. Buroko ir kt.). Žinoma, toks priskyrimas labai sąlyginis dėl vėlyvo autorės debiuto ir atsitolinimo nuo literatūrinio gyvenimo. Šios kartos autoriai linkę į primityvizmo ar ekspresionizmo poetiką (N. Abrutytė, A. Ališauskas), eksperimentinę kūrybą (B. Januševičius, V. Dekšnys). D. Molytei-Lukauskienei artimesnės poetės savo laikysenomis būtų E. Drungytė, iš dalies – S. Paliulytė.

Labai estetiškai, subtiliai išleistoje knygoje, deja, neišvengta primityvumo, suvulgarinimo. Autorė pasiduoda impulsui ir leidžia tekstui visiškai apsinuoginti: „[i]šnešamos kartu su šiukšlėmis, / bulvių lupenomis, kiaušinių / lukštais <...>, vienkartiniais / gyvenimais, įklotais, sirpusiais tarp kojų...“ („apsivalymas“, p. 99) arba: „galėjo garsiai girgždėti / medinėse kurorto lovose / dainuojančiuose marmuro / klozetuose // galėjo / bet ne“ („nusiraitė raudonu dviračių taku...“, p. 41). Tokie rupūs tekstai, kuriais bandoma ironizuoti ar išbandyti sarkazmą, atrodo, autorei nepavyko, jie lieka kitapus gerų eilėraščių. Vyraujančią šviesią, skaidrią emociją dažnai nužemina desperatiški tonai, nuobodulio nuotaikos. Autorė neturėtų šalintis emocijų spektro, bet, bandydama įvaldyti agresyvesnį toną, dažnai suklumpa. Kasdienė buitis tekstuose suintensyvėja ir tampa rutinos sinonimu: „bandau šypsotis tau / kreivu veidu / bandau būti gera / ir kepu / bulvinius blynus / <...> viskas dega / ir limpa / prie skardinio dugno: / gramdau ir skutu / įkyriai monotoniškai“ („užsisklendžiau“, p. 72). Desperatiškos namų šeimininkės portretas glumina skaitytoją, ypač po puikių tekstų. Bet kartu autorė save reabilituoja keliais ironijos purslais, adresuotais sau pačiai: „[e]su menininkė ir galiu sukurti / tobulą portretą. // Menininkė. / Me-me-meee...“ („kasdieniškos apeigos prie veidrodžio“, p. 95). Žaismingas nusiteikimas sergsti nuo buities nuobodulio.

Skaitant D. Molytės-Lukauskienės knygą „Baltojo kiro giesmynai“, girdima užkalbėjimo intonacija, sakralumo atgarsiai: „pasakyk nesakyk / mano du veidrodžiai / du skirtingi atspindžių / atvaizdai / kalbantys apie teisingus ir neteisingus / bruožus proporcijas“ („stebuklingas“, p. 15). Knygos pavadinimas taip pat asociatyviai nuveda prie pirmapradžių tekstų, kalbėjimo formų. Eilėraščiuose vengiama dirbtinės mistifikacijos, skaitomas vien vidinis kodas, ramaus sakymo, santykio su pasauliu refleksija, laukiant, kol nušvis daiktų kūnai. Šiuo aspektu autorė yra šalia ankstesnės kartos poetės N. Miliauskaitės, kuri įtekstino stebėjimą –­ savęs vyksmą per kitus. Šiaurietiška, pajūrio kraštovaizdžio detalių prisodrinta autorės poezija susitinka su T. Tranströmerio verlibrais. D. Molytės-Lukauskienės variacijos skandinaviška tema:


dienos plaukia
pilkas miesto dangus
užtiestas
ant mano žalių akių
gal tai ir yra šalčiausias rytas
šį ramų pavasarį
sukurk sidabro kamuolį
įžūliausią papuošalą
velniškai gražų kūrinį
prisegtą prie pilko
dangaus

„norvegiška saulė“, p. 37

 

Būdama atokiau nuo literatūrinio gyvenimo, D. Molytė-Lukauskienė sergsti save nuo abejotinų įtakų, aklai neperima kitų poetikų, nesijaučia kieno nors mokine. Ketvirtojoje knygoje autorė nieko nebeišduoda ir atrodo aprimusi, atrandanti savo poziciją.

Skaitant knygą neapleido mintis, kad autorė intensyviai galvoja, koks tekstas bus. Taip žodžiuose atsiranda įtampa. Vidinė neatitiktis nedera su lengva eilėraščio struktūra, vizualiu jo pavidalu. Bet esama tekstų, kurie per daug ažūriški, sklandantys ore – jie tiesiog praeina be ryškesnio judesio skaitančiojo sąmonėje. Atsisakius išankstinių nuostatų, įsivyrautų vidinis nusiraminimas.

Bene labiausiai autorės balsui dera neapsunkinta, šiek tiek vizionieriška intonacija: „[t]amsa po užuolaidom paslepia žvilgsnį. / Ir sugirgžda medinė kėdė, // Ir nuo rašomojo stalo nubyra atminties / kaligrafiški rankraščiai“ („svečiuose“, p. 80), nurodanti į plevenantį ar palengva dreifuojantį eilėraštį.

Draugai