Landsbergis V. V. ERELIO SAKMĖ. Iliustravo Kepežinskas R. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2012.

Naujoji rašytojo Vytauto V. Landsbergio knyga – apie Lietuvos senovę, žilus, legendinius jos laikus bei įvykius. Skirta ji jaunesniems skaitytojams, bet ir suaugusiems bus įdomi ir žavinti.
Knygos pavadinimas – „Erelio sakmė“ –­ nusako viską: ir kad pasakojimas skamba sakmės gaida, ir kad pagrindinis personažas – Erelis. Sužinome šio paukščio bei jo šeimininko – medžiotojo Mažono – istorijas... Pamažu istorinis laukas ir geografija plečiasi: regime visą senovinį Anykščių kaimą, su jo Senoliu, Šventosios upe, laumėmis, Šventosios žinyčia, Kernavės pilį ir miškus, kuriuose medžioja karalius Butvydas su sūnumis. Atpažįstame vardus: kunigaikštį Gediminą, žynį Lizdeiką ir jųdviejų istoriją, tapusią mūsų tautine savastimi.
Sakmės siužetas tarsi atpažįstamas – tačiau lyg smiltys, išbyrančios iš smėlio laikrodžio... Tačiau literatūrinio kūrinio pras­mę sukuria žymiai daugiau komponentų nei pati sakmiškoji istorija.
Vytautas V. Landsbergis gražiai įpina senovišką baltiškąją išmintį į sekamą sakmę. Senolis, Krivių Krivaitis, Lizdeika, Erelis yra grynosios tiesos, šviesiųjų minčių skleidėjai. Girdime Senolio maldą, skirtą deivei Gabijai, Krivių Krivaičio stebuklingus žodžius dėl vaikelio ateities, moterų giedamą gyvatos sutartinę, Erelio ar nakties vėjo dainuojamą Lopšinę vaikeliui – tai autentiški tekstai, atėję ir baltiškųjų laikų.
Erelis kojos nagu žemėje nupiešia paslaptingą ženklą. „Tai pilis, kurios kuorai kyla į dangų... Pilis ši žemėj dar nepastatyta... Erelis dovanoja tau, karaliau, šį apsauginį, dieviškąjį burtą – išsiuvinėk jį savo vėliavoj! Tada apsaugota bus Lietuva ir joj gyvenantys.“ Ir šis Erelio nagu išpieštas dievoženklis įgyja savo vardą: „Tai Gedimino stulpai, jie jungia tavo širdį su dangaus galia.“ Karalius įsimena piešinio formą – ir įkūnys ją grįžęs pilin... Graži ir jaudinanti šioji – tautos dievoženklio etimologinė sakmelė.
Tad visa Sakmė tarsi sudaryta iš mažų sakmelių – lyg upeliukai sutekantys į vieną srovę: sakmelė apie Anykščių kaimo gynimą, apie vaikelio suradimą, apie Erelį, auginantį kūdikį, apie Gerąjį lokį, apie Lizdeikos ir Gedimino draugystę, apie Gedimino mirtį, apie Lizdeikos ne-mirtį bei jo valdovo darbų įamžinimą...
Autorius visame kūrinyje išlaiko sakmės sekimo melodiką. Ji liejasi lyg rami, lygi upės tėkmė... O klausytis / skaityti nepaprastai įdomu ir dėl vaizdingos, išraiškingos, meniškos kalbos: jos vertingumą sustiprina tiek senoviniai žodžiai (žinyčia, vilyčia, arėjai, Mainulis, monas, krivulė) bei senosios žodžių formos (krantan, pilin, liepsnosna, židinin, kardelė), tiek rašytojo sudaryti žodžiai, tarsi skirte skirti šiai Sakmei (kaimugaly, būdrautojas, sparnamostis, maistkrepšis, paukščiažmogis, dievoženklis). Lengva suvokti: koksai kalbinis lobynas ši knyga bus jaunam skaitytojui, dar neturinčiam didelės kalbinės patirties –­ tiek kalbėti, tiek rašyti... Tikra „žodžių žinyčia“: pamatyti gimtos kalbos grožį bei jo mokytis...
Lyg gyvas personažas keliauja vienas žalvarinis daiktas – kryžaltis: žalčio kryžius. Jo kelionė taip pat sudaro savąją sakmelę: nuo vienos krūtinės ant kitos... –­ Genties dievų ženklas – saugantis, laiminantis („jame gyvena mūsų protėvio Žalčio dvasia“, „esame dievų-žalčių palikuonys“). Sakmėje ne kartą yra ištariama, kad kryžaltis gyvas. Jo šiluma-drungnuma-šaltis yra daug išpranašaujanti būsena. Šis dievoženklis atsiranda tik ant vertųjų, dievų išrinktųjų krūtinės.
Gyvybės sklidina yra visa gamta – ne vien fiziškosios gyvybės, bet ir mentalinės, sakraliosios. Rūkas yra vietos gyventojų, anykštėnų, pirmasis sąjungininkas, užpuolus priešui. Padeda upė (su laumėmis); žolelės gydo sužeistųjų žaizdas; voverė atneša riešutų į lizdą žmogaus mažyliui; lokys prisimena gerąjį medžiotoją Mažoną –­ kuris visada laikėsi visų medžioklės etikos taisyklių, todėl jį ir slaugo savo guolyje, vandens burnoje atnešdamas... Dvi upės, tarsi herojai, sutinkamos Sakmėje: Šventoji ir Neris; dvi pilys: Anykščių ir Kernavės. Ąžuolo gilę, pakėlęs nuo žemės, paduoda krivis Lizdeika karaliui Gediminui, prieš sakydamas didžios svarbos kalbą apie gimtą žemę: „Kiekviena ąžuolo gilė – šventa... mums ši žemė – Šventa... ne žemė priklauso žmogui, o žmogus priklauso žemei... Kas atsitinka žemei, tas atsitinka ir jos vaikams...“
Gamtos ir žmogaus vienovę liudija ir pagrindinis personažas Erelis – išminties, įžvalgų, nuojautų įsikūnijimas, turintis vieną sąmonę su kriviu Lizdeika, kaip ir su gimta Lietuva, su visa jos gamta ir žeme.
Trečioje kūrinio dalyje randame du dokumentinius istorinius tekstus – Gedimino laiškus. Šioje Sakmėje jie suskamba dar stipriau, dar aiškiau, nes emociškai bei meniškai esame įvesti į jų atsiradimo aplinkybes. Karaliaus Gedimino gyvenimo bei valdymo istorija be šių laiškų nebūtų pilna ir tikra. Trečiasis laiškas Sakmėje –­ tai pasiuntinių laiškas popiežiui: skundas apie pagonis bei jų valdovus, negeidžiančius krikštytis.
Lizdeika išpranašavo, kad iš šios žemės pasitrauks dievai ir kad jie grįš ne anksčiau negu po septynių šimtų metų. Kol jų nebus, žmonės patys turės viską spręsti – su kuo jie, už ką, kaip – ir nešti ant savo pečių sprendimų vaisius... Lizdeika sakė: „Stebėkite Saulę – ji praneš, kad dievai grįžta. Ji ir išvalys jiems kelią!“ O prisiminus paprastą aritmetiką – tie septyni šimtai metų jau greitai baigsis... Nuo kiekvieno lietuvio žmogaus priklauso – ar dievai sugrįš ir kada...
Daugiasluoksnė, daugiaprasmė „Erelio sakmė“ – tarsi pati alsuojanti tautos atmintyje bei istorijoje, iš jų išnyranti ir tik užrašyta imlios sielos menininko. Skirtingos patirties skaitytojai skirtingas lentynėles Sakmėje suras. Bet jos visos kiekvienam žmogui nepaprastai turtingos ir būtinos – tiek žemutinės, tiek aukštutinės lentynėlės... ir tai – kas virš jų...
Iš baltiškųjų tiesų, iš senovės aidų, iš gamtos šnabždesių, iš istorinių sagelių rašytojo Vytauto V. Landsbergio sukurtas išmintingas, taurus, jautrus literatūrinis sakmiškas paveikslas. Primenantis, budinantis, kviečiantis susimąstyti, išmokti pajausti pasaulį, žvelgiantis ateitin... į ją vedantis...