Mūsų amžiuje fantastinė literatūra nėra vien nuotykis, vien skrydis į mėnulį ant patrankos sviedinio. Fantastika atsiplėšė nuo ateities technologijų prognozavimo, kosmoso užkariavimo vizijų ar gąsdinimo ateivių invazija. Fantastika nūnai kalba apie mūsų laiką, kai kartais atrodo, kad patys jau gyvename disneilende ar mažų mažiausiai simuliakre. Tik to nepastebime, nes nuožmūs „Matricos“ agentai kruopščiai lopo sistemos spragas: Amerikos banko analitikai, remdamiesi mokslininkų ir filosofų įžvalgomis, nustatė iki 50 proc. tikimybę, kad gyvename susimuliuotoje kompiuterinėje realybėje. Kas lieka tokioj keblioj situacijoj? Skaityti fantastinę literatūrą! Kuri gali tapti patikimesnė realybės liudytoja nei iš medijų duženų rankiojamas takiosios modernybės atspindys –­ tik atspindys, jau nebe visuminis vaizdas. Grožinė literatūra šiuo atveju leidžia susidaryti patikimesnį rea­lybės vaizdą, nes kūrinio pasaulis, kitaip nei bekraštis internetas, yra bent jau baigtinis.

Kai Donaldas Trumpas ant nosies, o Lietuvoje valdžią paėmė nenuspėjama Ramūno Karbauskio naujokų partija, Michelio Houellebecqo pranašaujamas musulmonų atėjimas į valdžią Europoje neatrodo iš piršto laužta beprotiška fantazija, nes jeigu gali Trumpas ir Karbauskis, kodėl tada negali arabas? Tad pažvelkime į socialinės fantastikos knygas, per metus išėjusias lietuviškai, kurios pasakoja apie rytoj ir skatina atidžiau pažvelgti į dabar.

Michel Houellebecq. „Pasidavimas“. Iš prancūzų kalbos vertė Goda Bulybenko. – V.: „Kitos knygos“, 2015.

Pernai spalį išėjusią Houellebecqo distopiją perskaitė kas tik galėjo: nuo madingo jaunimo iki universitetų profesūros, gal net tautininkai. „Pasidavimas“ yra tikrai išmoningiau sukurtas romanas už ankstesnį, Gon­court’ais įvertintą, „Žemėlapį ir teritoriją“ („Kitos knygos“, 2013). Nors naujos politinės realybės įsigalėjimą autorius vaizduoja įtikinamai ir skaitytoją sėkmingai suvedžioja, vis dėlto žaibiško musulmonų „perversmo“ Europoje logika nepasiduoda politologiniam išprusimui. Taip galvojau skaitydamas knygą praėjusią žiemą, kai Lenkijoje dar tik buvo prasidėję protestai prieš Jarosławo Kaczyńskio politines sutemas, o už Atlanto tik kaupėsi tamsus Trumpo ciklonas. Dabar manau, kad romane nėra nieko politologiškai nepagrįsto ir netikslaus, nes politinė realybė gali pranokti net lakiausią pakvaišusio prozininko vaizduotę.

Stipriausia Houellebecqo teksto meninė savybė, manding, yra tokia figūra, kurią pavadinčiau atitolinimu per abejingumą. Vienoje scenoje aprašomas akademinės bendruomenės furšetas, kurį sutrikdo netoliese pasigirdę šūviai. Du dėstytojai, lauke laukdami atsitinkant kažką negera, įsijungė savo išmaniuosius ir keistai juos laikė, tarsi burtininko lazdelę, horizontaliai pasuktais ekranais, bet taip nieko ir neįvyko, numanomi teroristai liko užkulisiuose. Houellebecqas neįveda į pirmą planą mirtininko, o pasiūlo vien nuojautą ir neapibrėžtą situaciją, kurią veikėja Alisė apibendrina konstatuodama: Na, manau, tuo mūsų vakarėlis ir baigsis. Toks tad didžiausias apsnūdusio vakariečio rūpestis – sujauktas paryžietiškos rutinos ritmas lyg per įprastą streiką. Tiesa, 2015 m. lapkričio 13 d., juodasis penktadienis, paliudijo, kad tikrovė ištinka baisesnė nei meniniame kūrinyje.

Kitur Houellebecqas atitolina per abe­jingumą naudodamas ironiją, kai pasakotojas greitai kintančią ir todėl nepažinią tikrovę bando įvardyti jam artimu ir saugiu žinojimu: ...apie Prancūzijos pietvakarius nežinojau beveik nieko, išskyrus tai, kad šio regiono tradicinis patiekalas – antienos confit; o antienos confit man atrodo sunkiai suderinama su pilietiniu karu.

Knygos pabaigoje autorius dėkoja universiteto profesorei už informaciją apie universitetą, kuriame dėstytojavo pagrindinis romano herojus Fransua. Padėka kelia šypseną, nes universiteto aplinką ir atmosferą Houellebecqas pavaizdavo ganėtinai striukai, kaip, beje, ir kitą topografiją – rašytojas aplinkos aprašymuose (kitaip nei daug lietuvių autorių) neieško dvasinių išgyvenimų, vidinių metamorfozių, reikšmingai bylojančių simbolių. Jis pirmiausia aprašo idėjas, o jo idėja – kad apsnūdusi Europa abejingai krapšto tiksinčią bombą – aštri, iškalbinga, na ir –­ visi sutinka – pranašiška.

Dave Eggers. „Ratas“. Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. – V.: „Tyto alba“, 2016.

Šiam amerikiečių rašytojui nepavyks tapti iškiliu pranašu, nes jis, atidžiai išstudijavęs technologijų dabartį ir ją gerokai paaštrinęs, mūsų jau įvykusią tikrovę pasiūlo kaip galimą ateities scenarijų –­ artėjančią socialinių tinklų dik­tatūrą. Ką gi, variantas.

Kaip George’o Orwello romane „1984-ieji“, taip ir „Rate“ autorius sukuria tiesas, kuriomis remiasi įsigalinti ir žmogaus laisves paveržianti naujoji visuomeninė sankloda: 1. Paslaptys yra melagystės; 2. Dalytis reiškia mylėti; 3. Asmeniška yra vogta. Viešumo prievartos totalitarizmas, į kurį veikėjai metasi savanoriškai, įtikina, bet jis nesužadina juslių, nekelia jausmų, nes, kitaip nei romanas apie Didįjį brolį, Eggerso pasaulis lieka konstatuojamas lyg feisbuko srautas, jis negiliai tepriartėja prie žmogaus prigimties mįslės, būties dilemų. Orwello vaizduojamas veikėjų likimas mus jaudina, o Eggerso sukurtos veikėjos Mėjos išgyvenimų bei pasirinkimų genezė ir baigtis atrodo tokia apgalvota ir dėsninga, kad, sakytum, nieko kito ir negalėjai tikėtis – romano kontekste jau net nesvarbu, ar pagrindinė herojė sukyla prieš sistemą, ar jai pasiduoda. Susidaro įspūdis, jog tinklinė realybė ir prijungtis yra tokia skurdinanti vaizduotę ir susinanti, kad netgi užkrečia grožinį tekstą, kuris suplokštėja ir neįgauna didesnio egzistencinio krūvio.

Todėl turbūt visiškai natūralu, kad romane literatūriškai tirščiausi tie pasažai, kuriuose Mėja vaizduojama ne tinklinėje ar savo biuro, o natūralioje aplinkoje –­ ištrūkusi pasiplaukioti į įlanką: Akimirką jai pasivaideno, kad ji stovi prie vandens telkinio pačiame mėnulyje ir viskas aplink nudažyta keista, išvirkščia spalvų gama. Visa, kas žalia, atrodė pilka, o kas melsva –­ švytėjo sidab­ru. Atrodytų, Eggerso rašymui trūksta gylio vaizduojant prijungtį ir tinklinę tikrovę, kuri ir taip tuščia, nedvasinga, neempatiška, tarytum pati blokuojanti prozinio audinio tankį; autoriui tarytum neužtenka sąmonės „ištek­lių“ kibernetinį pasaulį suliteratūrinti įvedant daugiau nei vieną –­ konstatuojamąjį – sluoksnį.

Todėl „Ratas“, nors šiaip išbaigtas, apgalvoto siužeto, labai aktualus romanas, neįsirašo į iškiliausių distopijų lygą ir priskirtinas paauglių literatūros kategorijai (nors kas sakė, kad paaugliai nenori daugiau). Kategoriją, kurioje, beje, turime visa kuo panašų lietuvišką kibernetinės antiutopijos analogą – Rebekos Unos „Atjunk“. Lietuvių autorės romanas yra „Rato“ brolis dvynys, beveik nenusileidžiantis turiniu bei kitomis genetinėmis savybėmis, specifiniu ateities visuomenės žodynu (translaifas, bionas ir kt.), o vietomis netgi, manyčiau, pranokstantis amerikietiškąjį, ypač idėjiškai. Pavyzdžiui, „Atjunk“ herojai, gabūs vartoti vien smulkiai dozuojamą informaciją, išmoksta „mintyse supjaustyti ilgus tekstus“, kad juos būtų leng­viau suprasti, arba visi žengia tobulo prijungties visuomenės modelio link, kai išmoks „daryti viską vienu metu“.

„Ratas“, kaip ir „Atjunk“, yra puikūs pramoginiai-švietėjiški romanai, pagal ku­riuos dar galima lyg barometru pasitikrinti, kiek kiekvienas asmeniškai jau dabar esame save įkalinę savanoriškame prijungties ir visuotinio viešumo kalėjime.

Emily St. John Mandel. „Vienuolikta stotis“. Iš anglų kalbos vertė Nijolė Regina Chijenienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016.

Dar vienas šių fantastikos „finansinių metų“ vertimas, skaitytojus pasiekęs praėjus lygiai metams po „Pasidavimo“, spalį. Žadantis daug nuotykio ir atradimo, džiaugsmo ir gėrio, pagal anotacijas ir recenzijas brėžiantis aukštą kartelę ir didelius lūkesčius, bet šito pažado vis dėlto neišpildantis. Tad kažkam tenka nedėkingas užsiėmimas atkreipti dėmesį į ydas knygos, kuriai visi pučia pašlovinimo dūdą, įskaitant tris entuziastingus „The Guardian“ knygų apžvalgininkus. Ko trūksta „Vienuoliktai stočiai“, galbūt dvyliktosios, kad susidėtų gražus tuzinas? O gal, sakykim, aliuzijos į Jėzaus nukryžiavimą?.. (Lietuviškame leidime užtat pasigesta atidaus korektoriaus.)

Pažiūrėjus iš aukšto, amerikietės Mandel romane viskas kruopštu ir apgalvota. Romano kompozicija sutraukytos chronologijos: laiko skalė šokinėja nuo apokalipsės išvakarių iki antrojo dešimtmečio po apokalipsės pabaigos, nuo pagrindinių veikėjų vaikystės iki jų mirties nuo Gruzijos gripo akimirkos. Netgi ištąsytos pasakojimo gijos sąmonėje nesivelia, autorės kūrybiškai surištos į tam tikrą filosofinę potekstę: žlugus civilizacijai, išlikusių individų atmintis išsaugo žmogiškumą ir viltį. Puiku.

Tik viena bėda, kad knygoje postapo­kaliptinis pasaulis yra toks trivialus ir lėkštas, jog skaitytojui vargu ar suspaus širdį dėl vaizduojamo 99,99 proc. populiacijos išnykimo. Mandel vaizduotė neveža toliau holivudinės fantastikos scenografijos, knygoje nėra nieko, ko nebūtume matę filmuose „12 beždžionių“ (1995), „Žmonių vaikai“ (1996), „Kelias“ (2009), „Eliziejus“ (2013), „Pašėlęs Maksas: Įtūžio kelias“ (2015) ir t. t. (Kai kurie jų pastatyti pagal romanus.) „Vienuoliktos stoties“ veikėjai po epidemijos pripažįsta prisižiūrėję apokaliptinių filmų apie tai, kaip po katastrofos išlikusius žmones užgriūva grėsmingi priklydėliai, pasiryžę žūtbūtinai kautis dėl paskutinio maisto kąsnio. Tačiau, kaip pastebi veikėjai, šituose filmuose išlikėlius visuomet puldavę zombiai, todėl Mandel vaizduojamas žlugęs pasaulis atseit dar nėra toks blogas.

Šita veikėjų pastaba apibrėžia pačios romanistės vaizduotės rėmelį: tai arba zombiai, arba kitos įprastos katastrofų filmų klišės, kurias dosniai žarsto protagonistas; tai rūdijančios mašinos kiauromis padangomis arba nebekylantys lėktuvai, žmonėms primenantys skrydžio ilgesį, nes neįmanoma įsivaizduoti, kad tokie milžiniški aparatai kadaise pakildavo į orą. Mandel fetišas lėktuvams glumina kaip Karbauskio ambicijos. Kiti reliktai ar atsiminimai net kelia juoką, kad ir šitoks praeities fenomeno pasirodymas postapokaliptinėje sąmonėje: Prisimenate šaldytuvus? DIALO: Jau seniai bemačiau, kad kas naudotų juos kitaip, kaip tik daiktams susidėti. REIMOND: Ir ten viduje buvo ne tik šaltis, bet ir apšvietimas, tiesa? Aš nieko neprisigalvoju? DIALO: Vidus tikrai būdavo apšviestas.

Romano anotacijose išskiriama žavinga po civilizacijos griuvėsius Keliaujančios Simfonijos trupė, kuri sutiktiems gyventojams atlieka Šekspyrą. Deja, vilionę šekspyrišku klodu fantastiniame kūrinyje tenka įvardyti kaip rinkodaros triuką, nes klasiko intertekstų šiame romane – lyg dietinėje koloje cukraus. Pirmajame skyriuje autorė inkorporuoja Šekspyro kiek sočiau, bet daro tai schematiškai: veikėjai, užuot teigę tiesiai, bendrauja žaismingais sakiniais iš „Karaliaus Lyro“, – toks vaikiškas triukas. O ir paskui šmėžuoja tik blausūs dramaturgo atšvaitai – Mandel gerokai labiau įsijaučia, vėlgi kaip Holivudo produkcijoje, plačiai aprašydama veikėjų svaidymąsi peiliais ir šaudymą iš lanko.

Gerokai meniškesnis yra kitas „intertekstas“ – per visą romano naratyvą sudygsniuotas antrinis kūrinys, veikėjos Mirandos sukurtas grafinis romanas (kažkodėl kartais įvardijamas komiksu) „Vienuolikta stotis“. Jis tampa praeities ir niūrios ateities bendru vardikliu, sąsaja tarp abiejų prarastųjų laikų, ganėtinai intriguojančiu kvazidetektyviniu motyvu (Mirandos vyras jos nupieštą grafinį romaną padovanoja karaliaus Lyro dukrelę vaidinusiai mergaitei, kuri po katastrofos saugo kūrinį kaip talismaną, o galiausiai pati atranda antrąją knygos kopiją, kurią skaitė pamišęs pranašas, to paties Mirandos vyro sūnus).

Mirandos, oriai mirštančios nuo gripo tolimosios Malaizijos pakrantėje, charakteris yra bemaž kūrybiškiausiai išplėtotas, jos istorija labiausiai niuansuota. Tačiau moters sutuoktinis trejiems metams, aktorius Arturas, atrodo it nužiūrėtas iš Holivudo paskalų puslapių, kurie vis minimi ir pačiame romane, – toks žmogus be savybių. Jo laiškai jaunystės draugei apmaudžiai banalūs, o aprašytas šios garsenybės interviu žurnalistui toks ir yra – žurnalistinis, ne literatūrinis. Personažą kiek reabilituoja sentimentalūs (ir apokalipsės akivaizdoje pavėluoti) pamąstymai apie svetur gyvenančio sūnaus, vėliau tampančio kuoktelėjusiu antžmogiu, ilgesį, ir proziškai turtingiausias frag­mentas romane, kai jis atsimena savo tėviškę – nedidelę Delano salą Ramiajame vandenyne.

Turtingas ir daugiasluoksnis salos aprašymo pasažas galėjo suteikti romanui antrąjį kvėpavimą, vis dėlto daugumos tolesnių įvykių ir charakterių plėtotė išliko dvimatė. Beje, Mandel pati yra kilusi iš salos, todėl galima daryti prielaidą, kad vaizdingiausią romano vietą ji sukūrė rekonstravusi savo pačios atsiminimus – tai būtų dar vienas įrodymas, kokį impulsą kūrybai turi sąmonę pakreipiantys praeities fenomenai. Tačiau autorės sąmonė, akimirksnį paaštrinta praeities, lengvabūdiškai pasiduoda holivudinio bulvaro hegemonijai. Kurdama apokaliptinę tikrovę, ji vaizduotės nepaleidžia ganytis toliau mums pažįstamo pasaulio – jos fantazijos siaubas nedaug pranoksta kasmetę kelininkų ir vairuotojų „apokalipsę“ prasidėjus pirmajam rimtesniam snygiui...

Lietuvoje įprastai per metus pasirodo bent po vieną puikios antiutopijos gerą vertimą: tai Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“, Davido Mitchello „Debesų atlasas“, pernai – „Pasidavimas“. Šįmet išėję „Ratas“ ir „Vienuolikta stotis“ pataikauja vidutiniškam amerikietiškam skoniui, atitinka amerikiečių kultūros medianą ir yra vertintini kaip pramoginiai romanai, be didesnių pretenzijų į išliekamąją vertę, intelektualinį svorį ir moralinį skaitytojo sukrėtimą, kokį kadaise sukėlė ir naujoms skaitytojų kartoms po septynių dešimtmečių tebekelia Orwello kūryba.