Marijus Gailius. Kai rašymas tampa tinklinių juslių algoritmu

Šiuo metu pasaulyje yra atsiradusi tokia gonorėjos atmaina, kuri visiškai atspari bet kokiems antibiotikams. Bet apskritai vertinant tai nieko nereiškia.

M. P. E. Martynenko. Iš rinkinio „Praeis“

 

Yra toks krūtininis raumuo, kurio žmonės nebenaudoja, nes pradėjo gyventi sėsliai. Ir tik klajokliai (...) judina tą raumenį ir gerai žino, kad nieko nėra pastovaus.

L. L. Švedaitė. Iš rinkinio „Laiškai hipokampui“

 

Socialiniai tinklai stipriai keičia knygos vartotojų įpročius. O kūrėjus? Panašu, kad fundamentaliai. Ir tai reiškia kur kas daugiau nei tviteryje parašytą romaną – tinklas grožinę literatūrą savotiškai transformuoja. Pirmą šios transformacijos bangą pradėjo interneto lyrikai, pagal šabloną kūrę eiliuotus fragmentus vien internetui ir tinkle sulaukę didelio populiarumo. Gali būti, jau prasidėjo antrasis transformacijos etapas, kai tam tikras tinklinis šablonas persimeta į grožinius tekstus – taip vyksta medijų hibridizacija.

Šiuose hibridiniuose tekstuose poststruktūralizmo dūriu andai nudaigotas autorius staiga atgimsta, už pernelyg ankstyvą „mirtį“ atkeršydamas... pasakotojui. Autoriaus triuškinamas pasakotojas prozoje reiškiasi ribas trinančiu subjektu. Tokia autoriaus-pasakotojo-subjekto konversija atkartoja individo elgesį socialiniuose tinkluose savarankiškai aiškinantis ribas tarp „privataus“ ir „viešo“. Tarp eilučių pametus pasakotoją, šitas hibridinis požanris iškrenta iš prozos rėmų, bet net ryškiai išreikšdamas subjektyvų balsą netampa esė – bent jau ne tokia, kaip mes ją tradiciškai suprantame. Netampa jis ir egodokumentu, nes bylojantis subjektas vis tiek apsimeta pasakotoju. Anot medijų teoretiko Marchallo McLuhano, medija „keičia patirtį ir ją perteikia kitu pavidalu“.

Ši hibridinė literatūra, primenu, formuojasi tokiomis sąlygomis: XX a. 8 dešimtmetyje apie 60 proc. vyresniųjų klasių moksleivių kasdien atsiversdavo knygą, žurnalą arba laikraštį, o 2016 m. tokių liko vos 16 proc. Tai parodė pernai paskelbtas Amerikos psichologų asociacijos tyrimas, kuriame apklausta 50 tūkst. moksleivių.

Todėl, natūralu, tinklo karta kuria ir kitokį pasakojimą – laikinai pavadinkime jį tinklektūra.


Marius Povilas Elijas Martynenko. „Praeis“

Jaunosios kartos žvaigždė Marius Povilas Elijas Martynenko literatūrinį kapitalą susikrovė aktyviai slemindamas. Jo rašymas skirtas scenai ir kartu yra tarytum sceninės laikysenos tęsinys. Pirmoje autoriaus poezijos knygoje „Be penkių pasaulio pradžia“ iš asmeninių patirčių ir vikipedinės informacijos asociatyviai sukombinuoti tekstai maždaug įgijo egzistencinį matmenį, o antroje tas pats metodas (tik pritaikytas kitam – esė – žanrui) pereina į lyg tiesmuko, brutalaus pamokslo funkciją. Neringa But­noriūtė, vertindama pirmąją knygą, pastebėjo, kad joje rašymas „artimas adaptuotam pamokslo žanrui ir rodo pretenziją asmeniškumą versti visuotinumu“. Kitaip sakant, autoriaus rašymas tarytum grąžina ten, iš kur prasideda, – ant tribūnos. Autentišką patirtį bylojantis balsas, net perėjęs į rašytinę mediją, vis tiek lieka tuo atviru asmeninės patirties liudijimu.

Mesianizmui artimas savo kančios, savo skausmo, savo tiesos liudijimas daugumą žavi, nes poreikį kalbėti autentišku, nesuvaidintu balsu, nusiplėšus kaukes ir kartu atmetus tradicines raiškos priemones, provokuoja socialinių tinklų erdvės veikiama kultūra. Dabar daug tokių balsų, vis daugiau – vien save liudijančių, ištirpstančių auditorijos burbulų recepcijose ir receptoriuose, nesusieinančių. Tačiau šiame diskurse bandymas papasakoti kitą, pavyzdžiui, M. P. E. Martynenko aprašyta striptizo šokėjos (tai yra kito asmens) istorija lieka tiesiog žurnalistika, ne literatūra.

 

Marius Povilas Elijas Martynenko. „Praeis“. – V.: „Tyto alba“, 2019.
Marius Povilas Elijas Martynenko. „Praeis“. – V.: „Tyto alba“, 2019.

 

Pagrindinė rinkinio „Praeis“ tekstų savybė, arba formulė, kurią N. Butnoriūtė recenzijoje „Skaitymo metuose“ įvardija kaip principą, pabrėžtinai atskirdama jį nuo autorinio balso ir kūrybinės vaizduotės, – tai minties plėtotė pagal naršymo tinkle logiką, kai atsitiktinai atrastas ir suvokėją sudominęs faktas nukreipia į kokį nors kitą kontekstą. Pavyzdžiui, portale perskaitai, kad mirė asmuo X. Tu apie tą asmenį iki šiol nieko nebuvai girdėjęs, todėl patikrini jo biografiją „Google“. Ten randi, kad jis gimė tą pačią dieną kaip tu – ir šis tinklinis sutapimas tampa tuo tiesos impulsu, kai supranti ką nors reikšminga apie pasaulį.

Ryškus tokio teksto audimo pavyzdys – mažiau nei dviejų puslapių (p. 77–78) „Nusireikšminimas“. Jame autorius įvardija 11 vienas su kitu nesusijusių faktų arba prielaidų, o kiekvienoje pastraipoje vis labiau tolsta nuo fakto ir artėja prie fantazijos. Tarsi litanijoje jis užbaigia pastraipas teze, kad tai „nieko nereiškia“, kol galiausiai prieina išvadą, kad niekas „visiškai nieko nereiškia“. Tai pati sau pakankama struktūra, artima naršymo internete semantikai. Ji būdinga daugumai kitų rinkinio tekstų. Nenuostabu, kad jie pirmiausia ir buvo sukurti internetui – kaip tinklaraščio įrašai.


Laura Lina Švedaitė. „Laiškai hipokampui“

Kitaip nei išraiškingai šiurkštaus M. P. E. Martynenko, Lauros Linos Švedaitės rinkinio nuotaika melancholiška, pereinanti į jaunatvišką egzaltaciją. Dalis autorės tekstų irgi kombinuojami atsitiktinio gretinimo principu, knygoje prikaišiota aforizmų, miniatiūrų, poetinės formos fragmentų. Iš žodžių bižuterijos tarsi plastmasiniais perlais ant plonyčio siūlelio suneriama rinkinio reikšmė.

Knygoje kiek nuoseklesnius pasakojimus atskiedžia atsitiktinės žodžių atplaišos, todėl susidaro struktūros nebuvimo, amorfiškumo įspūdis. „Laiškų hipokampui“ skaitymo pojūtis yra tolygus naršymui internete, kai judesį iš vienos svetainės į kitą, nesąmoningą perėjimą nuo lango prie kito ar krytį feisbuko kriokliu permuša įvairios reklamos, iššokančios žinutės.

 

Laura Lina Švedaitė. „Laiškai hipokampui“. – V.: „Balto“, 2018.
Laura Lina Švedaitė. „Laiškai hipokampui“. – V.: „Balto“, 2018.

 

Pati autorė nurodo, kad knygą sudaro 8 skyriai. Suskaičiavau, kad juos sudaro 80 poskyrių, iš kurių 10 pagal formą, t. y. minties skaidymą į eilutes, sąlygiškai galėtų būti priskiriami eilėraščiams. Šalia kiekvieno naujo skyriaus iliustracijų dar įterpta 12 didesniu šriftu išskirtų citatų (pavyzdžiui, vieną jų sudaro du žodžiai „Fuck it“ (p. 113), kitur parašyti penki žodžiai ir jų vertimas į arabų kalbą).

Kad autorė sąmoningai renkasi nelinijinio rašymo formą, galima nuspėti iš, pavyzdžiui, norvegų sociologo Thomo Hyllando Erikseno citatos, pasirodančios kaip fragmento „Apie siužetą“ epigrafas: „(...)ar nėra taip, kad gyvenimas neišvengiamai darosi vis panašesnis į koliažą ir jį veikiau valdo pavieniai dramatiški įvykiai, idėjos ir atsitiktinumai“ (p. 119). Šiuo epigrafu pažymėtas poskyris, vaizduojantis jauną mamą su kūdikiu, kitaip negu dauguma kitų knygos epizodų, turi juntamą siužetą, pagal formą atitinka klasikinę novelę ir baigiasi netikėtai.

Tiek „Laiškuose hipokampui“, tiek rinkinyje „Praeis“ esama klasikinės istorijos pėdsakų ir linijinio pasakojimo likučių, bet vis dėlto knygos žymi slinktį iš vientiso pasakojimo į prasmę kuriantį išorinį padrikumą. Nors abu rinkinius jungia savotiškas nihilizmas ir sykiu poreikis pamokslauti, abu subjektai siekia to paties – atsakymų, prasmės, pilnatvės; tiek jis: „kai visas šukes bandysi suklijuot į savo gyvenimą“ (p. 17), tiek ji: „jam / jai žūtbūt reikia surasti save.“

Tiesa, aštri ironija, brutalūs įvaizdžiai, ryški auto­biografija ir absurdo apologetika M. P. E. Martynenko kūrybą daro gerokai paveikesnę už patetišką pozityvizmą skelbiančią L. L. Švedaitę.


Virginija Kulvinskaitė. „Kai aš buvau malalietka“

Formaliai Virginijos Kulvinskaitės tekstas skiriasi nuo M. P. E. Martynenko eseistikos / publicistikos bei L. L. Švedaitės miniatiūrų: „Malalietką...“ sąlygiškai galime vadinti eseistine apysaka, vaizduojančia bent vieną maždaug vientisą veikėją – autorės alter ego. Vis dėlto teksto komponavimo principai labai artimi anksčiau aptartiesiems. Skyriuose išlaikomas laiko vektorius nuo veikėjos paauglystės iki brandos, tačiau jie nesujungti į vientisą siužetą – tekstas padalytas pagal temas (tėvų ir vyrų, baleto ir akademijos, kitas). Regis, komponuoti tekstą nuosekliai, ieškoti prasminių jungčių tarp skirtingų dalių, plėtoti kitus, savarankiškus personažus ir nesistengta – fragmentuotą konstravimą tarytum patvirtina pati pasakotoja: „tingiu kurti, todėl tiesiog traukiu iš atminties fragmentus“ (p. 152).

Bet... Ar tikrai tik iš atminties? Analizuojant pasakojimą į akis krinta detalių gausa, dažniausiai (galbūt tyčia) nesistengiant pažvelgti giliau už daiktų ir sub­jektų. Susidaro plokštokas dviejų dimensijų vaizdas. Tekstas regisi lyg išrašytas iš nuotraukų (kaip paveiksluose pamatai, kad tapyta ne iš natūros). Jau gan anksti pasakotoja pakiša raktą, iš dalies patvirtinantį tokią prielaidą: „yra net nuotrauka, kur suaugusieji pilsto šampę į taures prie mašinos“ (p. 21). Nuotrauką, kaip ypatingą mediją, autorė pabrėžia ir knygos viršelyje, kuriame regime pačią autorę paauglystėje, ir knygos komunikacijoje socialiniuose tinkluose. Lieka klausimas, kokiu lygmeniu vizualinės medijos pereina į autorės vaizduotės sferą, t. y. ar galėjo asmeninės fotografijos tapti ir naracijos medžiaga?

Skyriaus „kelionės po salą“ pasakojimas kuriamas perrašant archyvines nuotraukas (naratyvine vaizdų rekonstrukcija). Kadangi ši grožinė knyga iš dalies apsimeta autobiografija (kaip garsusis Karlo Ove’s Knausgårdo šešiatomis „Mano kova“), labai tikėtina, kad šiame skyriuje atpasakojamos nuotraukos yra tikri egodokumentai ar bent jų parafrazės, o ne vien vaizduotėje subrandintas, t. y. tikrovėje neturintis jokio pagrindo fikcinis archyvas.

 

Virginija Kulvinskaitė. „Kai aš buvau malalietka“. – V.: „Kitos knygos“, 2019.
Virginija Kulvinskaitė. „Kai aš buvau malalietka“. – V.: „Kitos knygos“, 2019.

 

Kad pasakotojai svarbi vizualinė medija, kaip raiškos pagalbininkė, patvirtinama viename epizode: vaikystėje paprašyta nupiešti arklį veikėja sukūrė voverės ir vilkšunio hibridą, nes „greta ant sienos kabėjo kažkokios vaiko nupieštas šuns paveikslas, ir aš nevalingai pradėjau jį kopijuoti“ (p. 125). Vis dėlto gerokai dažniau pasakotoja ištrūksta iš fotografijos diktuojamo dvimačio vaizdo ir įsismelkia giliau daiktų paviršiaus, jos žvilgsnis tampa skvarbus. Vienas toks ypač ryškus fragmentas iškyla veikėjai atsibudus po anestezijos: tamsūs medžių šešėliai ir žalios sienos palatoje staiga suintensyvina pasakotojos sąmonę, nukreipiančią į gilesnius vidinės tikrovės klodus; veikėjos stebimi formos ir spalvos fenomenai iškelia mokyklos ir nuomojamo buto atminties erdves, kurios galiausiai „atsimuša“ į vaizdingą baseino dugno įvaizdį. Daugiasluoksnės prozinės faktūros svoris taip pat auga paskutiniuosiuose knygos skyriuose, kai autorė pasakojimą paremia kultūriniais kontekstais.

Mano vertinimu, trys aptarti kūriniai yra įgiję tinklinės metakalbos požymių: M. P. E. Martynenko tekstai artimi paieškos valdiklio „Google“ veikimo logikai, L. L. Švedaitės – feisbuko srauto sistemai, V. Kulvinskaitės pasakojimas, pagal fotografijos medijos svarbą, primena instagramo, kur nuotrauka yra vyraujanti, koncepciją. Daugiau kaip dešimtmetį Lietuvoje veikiančių tinklų medijos, kurių veikiami brendo šie autoriai, daro reikšmingą įtaką jų literatūrinei kūrybai, arba, prisimenat M. McLuhaną, ši internetinė technologija „nuosekliai, be pasipriešinimo pakeičia juslių santykį ir suvokimo būdus“. Todėl tokie šiuolaikiški tekstai atitinka laikotarpio reikalavimus ir yra patrauklūs įsitinklinusiai skaitytojų auditorijai.

Draugai