Lietuvoje noriai skaitomo olandų rašytojo Hermano Kocho, apsilankiusio šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje, naujausią į lietuvių kalbą išverstą romaną „Griovys“ (2018) dauguma skaitytojų laiko silpniausiu palyginti su kitais dviem: „Vakariene“ (2015) ir „Vasarnamiu su baseinu“ (2017). Visus juos į lietuvių kalbą išvertė Aušra Gudavičiūtė. Vis dėlto iš pirmo žvilgsnio neypatingas tekstas siūlo ir kitokią perskaitymo galimybę.

Vienas socialinio tinklo „Goodreads“ vartotojas – H. Kochą lietuviškai leidžiančios leidyklos darbuotojas Dmitrijus Andrušanecas – apžvalgoje užduoda klausimą: „Galbūt tai mano neakylas skaitymas, bet toks jausmas, kad daugybė detalių yra, tačiau jos nepaaiškintos. Jos svarbios, įvardintos, tačiau neapibrėžtos. Kas netvarkoje?“ Pabandykime išsiaiškinti naudodami paties olandų autoriaus taikomą instrumentą – detektyvinę rekonstrukciją.

Mano manymu, „Griovyje“ vaizduodamas pavydų ir sąmokslo teorijas kuriantį vyrą – pasakotojo balsu bylojantį pagrindinį veikėją – H. Kochas atskleidžia ne tik klasikinio manipuliatoriaus psichologiją, bet, panardinęs į prozines manipuliacijas, vedžioja už nosies ir patį skaitytoją. Pasakotojo nepatikimumą sugestijuoja ir ankstesniuose romanuose veikiantis manipuliatorius, tik ten jis atskleidžia savo kortas. Užtat „Griovyje“ tikrovė lieka lyg užkasta po pirmuoju siužetiniu planu.

Prieštaringas daugialypumas gali būti „Griovio“ perskaitymo raktas. Anot vokiečių literatūrologo Ansgaro Nünningo, pasakotojo nepatikimumą apibūdina plati apibrėžiamų signalų gama, nagrinėjama išvengiant kūrinio vertinimo pagal skaitytojų moralines, vertybines nuostatas ar literatūrinį skonį. Šioje analizėje remsiuosi trimis A. Nünningo siūlomomis priemonėmis pasakotojo nepatikimui nustatyti: vidiniais teksto ženklais (prieštaravimai, atminties sutrikimai, melagystės), išoriniais teksto ženklais (priešprieša bendram išprusimui, sveikam protui) ir kontekstine informacija, kitaip sakant, ankstesniais dviem H. Kocho romanais, kuriuose veikia panašus manipuliuojantis pasakotojas.

Jeigu dar neskaitėte „Griovio“, bet ketinate tai padaryti, siūlyčiau tučtuojau versti kitą žurnalo pub­likaciją. Trumpai apie siužetą: Amsterdamo meras Robertas Valteris, išvydęs savo žmoną Silviją, koketuojančią su mero pavaduotoju, ima ją įtarinėti neištikimybe ir sukuria sąmokslo teoriją. Liguistą pasakotojo vaizduotę užkuria viena scena: „Mano žmona kaip tik atmetė galvą ir nusijuokė, mero pavaduotojas buvo suėmęs jos alkūnę ir kažką šnabždėjo į ausį“ (p. 18). Robertas negauna jokių tiesioginių neištikimybės įrodymų ir jų net neieško: įvairius scenarijus kuria tik savo galvoje. Žmona sutuoktiniui atsainiai paaiškina, kad tą vakarą ją prajuokino pavaduotojo papasakotas linksmas atsitikimas apie naminius triušius. Robertas lieka prie triušių klausimo kaip vieno svariausių įrodymų mėgindamas išsiaiškinti, ar kolega juos iš tikrųjų augina, ar žmona tik sukurpė šią istoriją. Kai baigiantis romanui (p. 287) Robertas pastebi triušių narvą mero pavaduotojo namuose, subliūkšta net ši trapi netiesioginė neištikimybės prielaida.

Herman Koch. „Griovys“. – V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2018.

Uždangą kiek praskleidžia šalutinis romano siužetas – garbaus amžiaus, bet dar sveikų mero tėvų sprendimas atlikti eutanaziją. Teksto medžiaga ganėtinai aiškiai atskleidžia, kad tėtušis norėjo ne kartu su mylima moterimi baigti gyvenimą, o klastingai ją nužudyti. Tikruosius tėvo kėslus skaitytojui išduoda gebėjimas simuliuoti ir nuo žmonos nuslėpti brangūs daiktai – telefonas ir sportinis automobilis, kurie liudija jo, 95-erių vyro, troškimą dar pasimėgauti gyvenimu vienam. Vis dėlto svarbiausia nuoroda į žmogžudystę matyti pasakotojo pastebėjime. Apmąstydamas tėvų žinutę, jis nesuprato, kad motina, neleidusi sau ir sutuoktiniui naudoti išmaniųjų telefonų, žinutės atsiųsti jau negalėjo – nebent išmanųjį būtų įsigijusi vien pranešti apie eutanaziją: „Nežinojau, kad mano tėvas (arba motina) naudojasi „WhatsApp“. (...) jų abiejų mobilieji telefonai nebuvo išmanieji – senieji „Nokia“, kuriais galėjai rašyti nebent trumpąsias žinutes“ (p. 208).

Vadinasi, Roberto tėvas sugebėjo nuo sūnaus, įtarinėjančio kiekvieną žmonos poelgį, tai nuslėpti! Mero neapdairumą ir patiklumą sunku paaiškinti. Tėvas sėkmingai nuslepia nuo kitų veikėjų tikrą žmogžudystę, o sūnus prisipažįsta dėl tos, kurios neįvykdė: „Tai iš tiesų aš“ (p. 171). Pasakotojo motyvacija, esą jis, sugriaudamas politinę karjerą ir užsitraukdamas teisingumo rūstybę, norėtų sulaukti žmonos gailesčio ir taip susigrąžinti ją iš meilužio, kurio net nėra, neįtikina.

Be aplinkybių painiavos, veikėjų lūpomis nuolat pasigirsta ir užuominų, padedančių mulkinamam skaitytojui atskleisti nuslėptą įvykių prasmę: „Kuo mažiau bus pasakyta, tuo mažiau laikui bėgant bus įvykę“ (p. 301); „ir čia turiu būti atsargus, pernelyg konkreti nuoroda pakištų koją“ (p. 301) ir pan.

Kaip matome, romano pasakotojas nuolat laido užuominas apie nutylėjimą, paslaptį. Pažiūrėkime, ar pavyks prie jos priartėti aiškinantis tikruosius pagrindinių veikėjų – Roberto, jo tėvo, artimo draugo Bernardo, mero pavaduotojo ir svainio – vaidmenis. Visi jie skirtingomis aplinkybėmis tampa tarytum vienas kito atspindžiu, kai net ima atrodyti, jog „apsimetęs“ kitais veikėjais veikia tas pats asmuo – Didysis Manipuliatorius.

Paskutiniame skyriuje Robertas vaizduojamas nebe kaip meras, o kaip karjeros atsisakęs sutuoktinis, prieš penkerius metus su žmona atsikraustęs gyventi į jos tėviškę. Tokio šeimos sprendimo motyvai nutylėti. Tačiau šiame skyriuje tarytum netyčia įterpiama gausybė laiko ir erdvės aplinkybių, vaizdų, nurodančių praeities įvykius.

Žiūrint į paskutiniame skyriuje įvardijamą laiką du bičiuliai, Robertas ir Bernardas, Roberto būsimąją žmoną sutiko turistinėje kelionėje prieš 33 metus (p. 295). Tačiau vestuvės, pasakotojo teigimu, įvyko netgi anksčiau, negu jiedu susitiko, – prieš 34 metus. Kita reikšminga Roberto kelionė įvyko prieš 20 metų. Tačiau neaišku, su kuo iš tikro į JAV keliavo Robertas – su savo žmona („prieš gerus dvidešimt metų“, p. 187) ar draugu Bernardu („kiek metų praėjo, dvidešimt?“, p. 149). Paskutiniajame skyriuje nurodomas kelionės laikas yra „prieš aštuoniolika metų“ (p. 296), todėl suderinus pagal pagrindinį pasakojimo laiką, t. y. atmetus penkerius metus, išeitų, jog abu draugai Amerikoje lankėsi ne prieš 20 metų, o vos prieš trylika (sutikite, tai nemažas skirtumas).

Abu kelionės į JAV variantai maždaug sutampa ne tik pagal laiką, bet ir pagal teritoriją: Robertas ir su Silvija (Las Vegase, p. 188), ir su Bernardu (Mirties slėnyje, p. 149) lankėsi apytikriai tose pačiose Kalifornijos ir Nevados vietovėse, mat minimas vietas skiria vos dvi valandos automobiliu.

Kita ypatinga erdvė – griovys, nes taip pavadintas ir pats romanas. Vienaip ar kitaip griovyje atsiranda dauguma veikėjų: Robertas pasitraukia į griovį pirmąją vestuvių naktį, vėliau, pasakojimo pabaigoje, iš kitapus griovio stebi savo šeimos namus; griovyje (kalnų tarpeklyje Prancūzijoje: „(...) toks lyg mažo miestelio Didysis Kanjonas“, p. 262), savižudybę planuoja jo tėvas, nors nuo Didžiojo Kanjono nušoka Bernardas (p. 297). Pasakotojas vieną kartą pamini griovyje šalia žmonos gimtųjų namų seniai nužudytus jos senelius, kurie „gulėjo vienas greta kito griovyje, taikūs, ramūs, lyg būtų trumpam prigulę pokaičio miego“ (p. 302). Tai asociatyviai susiję su kita senukų pora – galėjusiais nusižudyti Roberto tėvais. Net mero pavaduotojas vos ne mirtinai sužeidžiamas į griovį panašioje vietoje – požeminėje perėjoje.

Kai kurie ryškūs įvaizdžiai romane kiek primena maginį pasakojimą. Pavyzdžiui, Robertas atsitiktinai susitinka su nepažįstamu kaimynu prie konteinerių kaip tik tuo metu, kai ketino skambinti mamai ir, kaip galima numanyti, ketino su ja iš esmės pasikalbėti – žmogiškai atsisveikinti arba bent sužinoti suplanuotos savižudybės motyvus. Jam nepavyksta, nes kalbus kaimynas užgožia mintis, lyg šiaip ištardamas: „Žmonai mirus ilgiau pamiegu“ (p. 183). Kaip tik tuo metu Robertui puola skambinėti Bernardas, kaip vėliau paaiškėja, norėjęs pranešti apie savo savižudybę.

Išvardytos sąsajos per laiko, erdvės ir vaizdų ar figūrų panašumus – ne vienintelės romane. Būtina paminėti nuolatines pasakotojo ir veikėjų vizijas apie paralelinio pasaulio galimybę ir pomirtinę būseną. Robertas prisipažino regintis „to paties filmo kitą versiją“ (p. 129), o Bernardas, kaip garsus fizikas, svarstė mokslines teorijas apie pomirtinį gyvenimą ir „draugystę, įveikiančią mirtį“ (p. 232).

Šio romano branduolys yra ne vyro pavydas, o vyrų kuriamo manipuliavimo tikrove pragaras. Nusižudžiusiam Bernardui atseit patvirtinus savo mokslines hipotezes apie „mūsų planetą be gyvybės“, galima sakyti, kad „Griovys“ yra žmoniškumo trūkumo alegorija (p. 288).

Romane nepatikimo pasakotojo valia paklaidina ne vien skaitytoją, bet ir rašytoją (per interviu „Literatūrai ir menui“ H. Kochas pripažino, kad ne viena skaitytojo kaip gudrybė perskaitoma aplinkybė galėjusi paprasčiausiai būti faktinė klaida). Veikėjai nuolat nurodo konkretų laiką, kartais minučių tikslumu. Tačiau tai nepasiteisina: H. Kochas vis dėlto nesuveda visų fabulos galų ir pats pakliūva į savo kuriamo nepatikimo pasakotojo pinkles. Tokia dviprasmiška situacija parodo arba pasakotojo klastingumo jėgą, arba rašytojo atidumo stoką.

Bernardas sako: „Jeigu žmogaus gyvenimas yra apsirikimas, tai gyvenimas po mirties turėtų būti dar didesnis apsirikimas“ (p. 245). Perfrazuojant šitą mintį pagal „Griovį“: jeigu autorius tyčia prigalvoja tiek apsirikimų, tai jų užrašymas gali būti dar didesnis apsirikimas.