Kokiu būdu nykštukinei tik šiais metais veiklą pradėjusiai leidyklai „Parnidžio kopa" pavyko vos per du mėnesius nuo Nobelio literatūros premijos paskelbimo išleisti keturis šiųmečio laureato prancūzų autoriaus Patricko Modiano romanus, tikriausiai liks neįkandama mįslė net išradingiausių rinkodarinių triukų prieš Kalėdas prasimanančiai leidybos ir prekybos grupei „Alma littera". Po teisybei, šis „Parnidžio kopos" manevras kalėdinėms dovanoms pasiūlyti dar tų pačių metų Nobelį savo viražais ir kontroversijom pranoksta net kai kuriuos detektyvinius paties nobelininko Modiano siužetus, ir pirmiausia didžiausią nuostabą, net pelnytą pasipiktinimą gali sukelti faktas, kad čia žodis žodin, išlaikant netgi tokią pat puslapių numeraciją, perleistos tos pačios knygos, kurios lietuvių skaitytoją buvo pasiekusios jau anksčiau, perleistos neaiškiomis priemonėmis (tikėkimės, ne kriminalinėmis), apeinant leidyklų ir vertėjų autorines teises, – žodžiu, mistika. Sklinda gandai, kad „Parnidžio kopos" leidyklą įkūrė vos į ketvirtąją dešimtį įkopęs vokietis, kiekvieną vasarą atvykstantis į Nidą ir savo anksti pasimirusio turtingo tėvo palikimą leidžiantis lietuvių rašytojams mecenuoti ir knygoms lietuvių kalba leisti; jis beviltiškai įsimylėjęs (nepabijokim šio žodžio) Thomą Manną ir jo kūrybą ir vieną tykią rudens dieną kažkur pušyne Nidoje ištikimoje „Juozapo ir jo brolių" draugijoje apsisprendė tęsti savo branginamo rašytojo veiklą: tik, žinoma, ne pats rašydamas, o iš tėvo sukaupto turto remdamas tuos, kurie rašo, ir kas jau parašyta.

Kalbama, kad būtent dėl šio incognito leidėjo geranoriškumo pragyvena ne vienas mūsų šiuo metu dantis į klaviatūrą atkandęs nacionalinės premijos laureatas. Tada gal ir neverta stebėtis, jei leidėjams užtenka trumpo šio įtakingo žmogaus skambučio, kad jie be didesnių atsikalbinėjimų laikinai „paskolintų" jam autorines teises. Tikriausiai šitaip susitarus rekordiniu greičiu iš spaustuvės ir išsirito naujausi keturių Modiano romanų leidimai, puikios poligrafinės kokybės, įkainoti po 17 litų už knygą. Tiesa, jos parduodamos tik kalėdiškai įrištoje pakuotėje visos keturios, vadinasi, komp­lekto vertė sudaro 68 litus (arba 20 eurų).

Bet išpakavę prancūziško romano rinkinį skaitytojai gaus daugiau nei Modiano, ir tai suglumins dar labiau nei pats leidybinis precedentas. Jau iš pat pradžių į akis krinta šių knygų storis – jos gerokai didesnės apimties nei daugmaž šimto puslapių Modiano romanai. Pasirodo, „Povestuvinė kelionė", „Iš užmaršties gelmių", „Tamsių krautuvių gatvė" ir „Horizontas" išleisti su papildomu turiniu – greta prikergtomis alternatyviomis istorijomis, kurių autorius lieka nežinomas, ir nepanašu, jog tai būtų pats Modiano. Keturių tomų rinkinyje kas antras puslapis yra blausus, obscure, vos permatomas, kitokio nei pagrindinis pasakojimas šrifto, regis, „Liberation", kuriuose dėstoma panaši į originalą istorija, lyg tai būtų Modiano siužetų aidas, vietomis praplečianti ir papildanti savo pirmtaką, iš kurio pati išaugo. Kodėl „Parnidžio kopai" prisireikė tarytum perrašyti šių metų Nobelio laureatą, niekur nepaaiškinama nė vienu sakiniu ar kokia užuomina, bet skaitytojas, versdamas puslapį po puslapio ir lygindamas tikrąjį Modiano su jo atšvaitu, pamažu ima nujausti, koks viso to tikslas, kokia čia literatūrinė avantiūra, kodėl visą skaitymo reikalą nutarta neva pagerinti šiomis obscure įklijomis...

Patrick Modiano. „Povestuvinė kelionė". Iš prancūzų kalbos vertė Aurelija Leonavičienė. – Nida: „Parnidžio kopa", 2014.

Kokie sakiniai! Trumpi. Sausučiai. Puslapis po puslapio. Sakinys po. Sakinio. Taip verti verti, skaitai ir nebeturi abejonių, kad Nobelis autoriui atiteko ne už kalbą. Tada už ką? Kaip paaiškino Švedijos akademija, už kažką labiausiai „ungraspable" žmonių likimuose, neapčiuopiamo. Jei neapčiuopiamo, kaip komitetui tada pavyko užčiuopti? Ir jeigu premijos skyrėjai užčiuopė, turbūt galime ir mes. Bent pamėginti.

Su ta viltim ir čiuopkim. Čiuopiau čiuopiau, sekiau personažo pastangą pabėgti nuo savęs ir nuo savo praeities, bet dar iki finalo jau pačiam knietėjo kuo greičiau pabėgti nuo šio romano, kol baigėsi plonytė knyga banaliu moralu paskutinėje pastraipoje. Ė, rimtai, aš supratau ir pagavau, aš užčiuopiau, kad pagrindinis knygos veikėjas nutarė dingti iš savo artimiausios aplinkos dėl tam tikrų tamsių praeities verpetų ir sietuvų, į kurias pasakotojas mus vis nardino, grąžino į prarastą laiką, bet kas iš to, taip ir liko miglota, kur čia ta žmogiškoji drama, psichologinė pokario trauma, ça ne tient pas debout! Jeigu kokiam japonui į rankas pakliūtų vien ši Modiano knyga, jis galėtų į Stokholmą išsiųsti pagrįstą skundą, kodėl vėl pasirinktas ne Haruki Murakami. „Povestuvinėje kelionėje" klasikinės prancūziškos prozos gavau paragauti bene vieninteliame fragmente, beje, taip prustiškai fenomenologiškame, kad verta pacituoti:

„Nuo kada gyvenime vasaros staiga ėmė atrodyti kitokios? Sunku pasakyti. Aš neprisimenu aiškios ribos. O gal nuo tos vasaros, kai Milane nusižudė Ingrida? Bet ji man niekuo nesiskyrė nuo kitų. Dabar prisiminus saulėtas tuščias gatves ir tvankybę geltoname taksi, man darosi lygiai taip pat sunku kaip šiandieną liepos mėnesį Pary­žiuje.

Jau seniai vasara man žadina tuštumos, trūkumo pojūtį ir grąžina į praeitį, tik šį kartą tai jaučiu dar labiau nei paprastai. Gal dėl visko kalta per stipri šviesa, gatvių tyla, o gal vakarais Su bulvaro namų fasadais šmėsčiojančių šešėlių ir saulėlydžio šviesos kontrastai? Praeitis ir dabartis mano galvoje susipina į vieną keistą raizginį" (p. 18).

Ir praktiškai viskas. Vienas visoje knygoje tikrai stiprus prozos gabalėlis, kuriame jaučiame ir vidinę veikėjo refleksiją. Šitame pasaže net Paryžius vaizdingesnis, asmeniškas, išjaustas, visur kitur šis miestas – tik nuorodos, adresai, objektai, atributai ir kavinių pavadinimai: „Ji išlipo ne Semplone, kaip paprastai, bet stotelėje Barbesas-Rošešuaras. Buvo pusė šešių. Iki viešbučio jai norėjosi paėjėti gryname ore (...). Ji patraukia tolyn per devintąją apygardą, kairiu Rošešuaro bulvaro šaligatviu" (p. 82).

Premijos paaiškinime minima neapčiuopiamybė lieka kažkur anapus knygos, todėl į pagalbą ateina antrinis pasakotojas iš matinių obscure puslapių ir perrašydamas Modiano istoriją papildo: „Barbès-Rochechouart, skamba kaip eilutė iš himno, išėjusi į gryną orą –­ na, Paryžiuje jo grynumas sąlygiškas ir net abejotinas, bet kuriuo atveju, grynesnis nei metro šachtoje – svajingai galvoja Svetlana, nutarusi čia išlipti būtent per patį piką, išplasnoti savo lengva suknele, kad ištirptų minioje ir nebūtų grobstoma neturinčių ką veikti barbesininkų alkanų akių, daugiausia afrikiečių, taip – jų, su sportiniu azartu ir neretai lyg imtynių ringe reikalaujančių jos dėmesio dėl kontrasto, priešingybių traukos – juk jie tamsaus gymio, o ji blyškios odos ir dar šviesiaplaukė. Rochechouart, ištaria pusbalsiu sukdama į Barbeso bulvarą, revoliucionieriaus Barbeso, perskaitė savo rusiškame gide po Paryžių, o Rochechouart, Marguerite, buvusi vienuolė – kokia prakilni pavardė moteriai, o dar Dievo tarnaitei, vis sau po lūpa pakartodama šią pavardę galvoja turistė iš Rostovo ir galiausiai dėl smagumo netgi išskiemenuoja ją surusintą: Margaryta Rošešuarska... Ir taip jai prasižiojus, it pavojingą burtažodį neatsargiai ištarus, nuo telefonų krautuvėlės pasigirsta gražbyliaujantis ir primygtinai kviečiantis atsigręžti tas pats iki koktumo nusaldintas (kelintas jau šiandien, kelintas? ar tik ne trisdešimtas, keturiasdešimtas? o dar liko visas vakaras!) kreipinys: mademoiselle, mademoiselle, excusez-moi, mademoiselle!.." (p. LXXXII)

Patrick Modiano. „Iš užmaršties gelmių". Iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė. – Nida: „Parnidžio kopa", 2014.

Ir vėl tas pats, ir jokio skirtumo, kad šį romaną išvertė kita vertėja – iš sauso sakinio savito sintaksinio skambesio neišgausi. Apie tris tuzinus romanų išleidęs Modiano tarytum rašo tą pačią knygą: čia personažas vis panyra į praeities šulinį ir išnyra, ir panyra vėl. Analogiška persipynusių laikų kompozicija, ir skaitytojui įsisąmoninus jos veikimo principą tenka pripažinti, jog išties nusisekusi, nes fabuloje dabarties laikas dirbtinai neatitrūksta nuo praėjusio, laikai čia organiškai persidengiantys, susiję.

Šitoje knygoje Modiano pagaliau atsidėkoja mums už kantrybę, pačioje jos pabaigoje, dar blankiai leptelėjęs, kaip „tinko baltumas ir pievučių žaluma žadino ramybės, saugumo pojūtį" (p. 182), pagaliau pasireikšdamas kaip Nobelio vertas Prozininkas, kurio pasakojimas sutirštėja kalbiniu požiūriu. Pasipila net palyginimų ir vaizdingesnių nei „metro žiotys" metaforų (mat autoriui metro išėjimas visose aptariamose verstinėse knygose primena nebent žiotis), vykusių detalių: „Paskui jis grįžo namo pėstute, tuščiomis anos vasaros gatvėmis, kur tyloje aidėjo krištoliniai dviračių skambučiai" (p. 187).

Romano atomazga leidžia tikėtis, kad kitos dvi į lietuvių kalbą išverstos knygos bus dar geresnės, kad jose pagaliau išryškės personažų psichologiniai kontūrai, ne vien jų likiminė neapčiuopiamybė. Nors Paryžius šioj vėlgi toks pat paviršutiniškas lyg žemėlapis iš linijų ir nuorodų: „Jau seniai nebuvau matęs Italijos aikštės: išdygę dangoraižiai labai ją pakeitė" (p. 185). „Atsikimšęs mėlyną skardinę „1664-ojo" įsispitrijau į place d'Italie esančio komercinio centro fligelį, ant kurio kerojo skulptūra iš šešių metalinių įstrižainių ir trijų stačiakampių gretasienių, ir įsivaizdavau, kad šiąnakt bus man ji kaip sargybos bokštas su viduje tūnančiu budriu sargybiniu. Apsižvalgiau apie išjungtą fontaną, rodėsi ramu, tik kitapus betoninio apskritimo ant suolelio į miegmaišį rangėsi toks pat kaip aš blausus šešėlis, Paryžiuje likęs be stogo virš galvos, ir man sulig paskutiniu gurkšniu dingtelėjo: gal irgi bastūnas iš Lietuvos, o gal Lenkijos, nelaimėlis iš artimų kraštų?.." (p. CLXXXV)

Patrick Modiano. „Tamsių krautuvių gatvė". Iš prancūzų kalbos vertė Pranas Bieliauskas. – Nida: „Parnidžio kopa", 2014.

Nors šis romanas daugiau kaip dešimtmečiu anksčiau parašytas, išmoningumu ir stiliumi pranoksta aptartuosius du. 1978 m. išleistoje istorijoje, pelniusioje Goncourt'ų premiją, jau regime ir plėtojamus charakterius, sutinkame originalių personažų (valgių vertintojo, slidinėjimo instruktoriaus). Fabulą sudaro pagrindinio veikėjo, sergančio amnezija, kelionė į praeitį ieškant savo tapatybės – nūdien Holivudas šį motyvą jau nuvalkiojęs, bet anuomet jis, ko gero, buvęs novatoriškas.

Autorius jau neapsiriboja glausta ištartimi apie objektyvų kokio nors miesto elemento egzistavimą, o padeda skaitytojui įsivaizduoti, kad, pavyzdžiui, „Eifelio bokštas, papras­tai toks savimi pasitikintis, dabar panašėjo į apdegusios geležies krūvą" (p. 37). „Tamsių krautuvių gatvėje" jau daugiau klasikinio skaitinio negu neapčiuopiamų nuojautų tarp eilučių, kai anksčiau apžvelgtuosiuose „tas kažkas buvo toks neužčiuopiamas kaip mėnesienos spindis ant daiktų" (p. 35).

Modiano sau įprastu stiliumi tęsia geografinę pažintį su Paryžiumi: „Šiuo metu judėjimas čia buvo mažesnis, platanų lapija skliautu dengė Austerlico krantinę. Pati stotis, stovinti tolėliau, panašėjo į kokio nors pietvakarių miesto stotį" (p. 71). „Kiekvieną kartą atvykęs į gare d'Austerlitz pasijusdavau lyg patekęs į stiklinį laivą, apvirtusį ir susmegusį į užmaršties dugną, nuo laiko apmusijusiomis sijomis ir paukščių išmatomis, per ilgus dešimtmečius sustingusiomis į cementą, nutaškytais stiklais. Žvelgiau dabar į stotį pro nuogą Aleksandros petį, ji neatsisakė taurės vyno pakviesta į kavinę šalimais Botanikos sodo, ir vis dar nebuvau tikras, ar paskutinis vakaras, paskutinė naktis prieš jai išvažiuojant iš to užmaršties perono, įtvirtins mūsų naują pažintį kūniška sutartimi. Vyno taurei tuštėjant, miglotomis užuominomis pildėsi jos dėl prieblandos iš rudų į juodas virtusios atviros akys, ir man pasisiūlius palydėti iki viešbučio, tas tamsus žvilgsnis įgavo aiškų sutikimo ir nuolankumo atspalvį, ir aš vos galėjau nuslėpti džiaugsmą mums patyrus, kad naktinės parduotuvės dar vienam buteliui vyno šiame rajone neberasime, kad liko vienas kelias – viešbutin, ir aš jau neatsimenu, ar pats taktiškai įsiprašiau, ar ji mane pakvietė užeiti – pakvietė į savo mažą paskutinės nakties kambarėlį trijų žvaigždučių „Comfort", kur mes dar neatsidūrę lovoje kibome vienas kitam į lūpas, kur nuo lūpų linijos per kaklo estakadą aš nuslydau tiesiai ant nuogo jos peties, o dar po akimirkos išvadavęs nekantrų jauną kūną iš juodos suknelės dantimis jau taikiausi apkramtyti žvynus ir sparnus apie Aleksandros bambą ištatuiruotam drakonui..." (p. LXXI)

Patrick Modiano. „Horizontas". Iš prancūzų kalbos vertė Vilius Litvinavičius. – Nida: „Parnidžio kopa", 2014.

Romanas „Horizontas" parašytas vos prieš ketverius metus jau brandžiojo Modiano. Tokia literatūra, pagaliau galime teigti, yra brandi, tad lietuvių skaitytojui „Horizonto" turbūt užtektų pirmajai pažinčiai su prancūzų autoriumi, skirtingais romanais rašančiu vieną knygą. Tema ta pati: atminties archeologijos. Užtat čia išvystame jaudinančių scenų, įtaiga prilygstančių romano „Iš užmaršties gelmių" finalui, kaip antai 105 puslapyje vaizduojamas neadekvataus vyriškio Bojavalio smūgis moteriai į veidą.

Per vieną savaitę skaitydamas ketvirtąjį romanisto kūrinį, per vieną savaitę jau, regis, įaugini odon siūlomą pasakojimo braižą ir tą neapčiuopiamybę tvirtai laikai rankose it atverstos knygos sparnus, bet čia pat nuo vienišo klajūno, maklinėjančio savo atminties užkaboriais, kartotės gerklėje randasi kartumo – visas tas Modiano nostalgiškas rausimasis į praeitį per išskydusią dabartį ima rodytis patetiškas. Nors sugebėjimo suplakti skirtingus laikus į logišką vientisą kompoziciją iš šio rašytojo, žinoma, jau neatimsi. Bet tada vis tiek, kodėl iš trijų pasakojime vaizduojamų vyrų, kurių vardai, beje, prasideda B raide, įtaigiausiai išplėtotas tik vieno – jaunystėje niekšingai gyvenusio ir pagrindinę pasakojimo figūrą – aplinkybių blaškomą moterį –­ terorizavusio Bojavalio portretas? Tokiomis asmenybinėmis ypatybėmis ir detalėmis, kaip pomėgiu ant stalo badyti peiliu į išskėstų pirštų tarpus, Modiano kitų vyrų tarsi neapdovanoja. Todėl niekšelis skaitytojui rodosi simpatingiausias ar bent įdomiausias –­ vien dėl to, kad literatūrinėmis priemonėmis išsamiausiai išpildytas.

Kai autoriui didžiausią rūpestį kelia kelionės laiku, pritrūksta dėmesio ir personažų plėtotei, ir sakinio stiliui, ir vėlgi tam pačiam Paryžiui, striukai topografiniam, lyg ištartam bejausmio GPS navigacinio imtuvo balso: „Iš Otejo jie atvažiavo metro iki Monparnaso Bjenveniu. Pakelyje vėl užklupo piko valanda. Todėl likusį atstumą jiedu nusprendė įveikti pėsčiomis. Jie dar turėjo marias laiko iki sutartos valandos" (p. 46).

O čia savo ruožtu nežinomas antrinis pasakotojas iš obscure įklijos tęsia: „Jis siūlė iki susitikimo su Valdu Papieviu užsukti į barą, bet ji kaip mat nutraukė: į kapines. Kapines? Ko ten nematęs, nusistebėjo. O tu nebijok, užeikim, čia visai prie pat, miglotai šypsodama per primerktas akis ramino ir lyg lakštutė teiravosi, ar girdėjęs tokį Sartrą, ar girdėjęs Beketą, o gal kurį net skaitęs, ir įsikibusi į parankę jau suko už rūdžių spalvos Monparnaso dangoraižio kam­po..." (p. XLVI)

Konceptuali Modiano kūryba neabejotinai svarbi prancūzų kultūroje, bet esu tikras, kad Švedijos karališkoji akademija Europos žemyno ruože nuo Estijos iki Bulgarijos atrastų meninių pasakojimų, ne prasčiau restauruojančių karo ir pokario atmintį ir čiuopiančių jautriausią kiekvieno skaitytojo, nepaisant jo kilmės, nervą, tik kad didžioji šių istorijų dalis turbūt nėra išversta į didžiąsias Europos kalbas ir liks skaitoma palyginti mažose literatūrinėse salelėse be didesnės vilties į pasaulinį pripažinimą. Tačiau ir nebūtina, ar neužtenka mums žinoti, jog savo kultūros raštijoje turime gal net meistriškesnių kalbakalių už Modiano.

Na, o kol kas vos šimto egzempliorių tiražu išleistą Modiano kūrybos komplektą galima įsigyti tik „Mint Vinetu" knygyne Vilniuje. Jei neberasite lentynoje, teiraukitės Zigmo, ar neturi dar paslėpęs keleto šventiškai įrištų paketų spintelėje virš kavos aparato.

Post Scriptum

„Tamsių krautuvių gatvė" (Vaga, 1993), „Povestuvinė kelionė". „Iš užmaršties gelmių" (Alma littera, 1999), „Horizontas" (Baltos lankos, 2012).