Marijus Gailius. Neregimieji semantiniai trūkumai ir įtrūkimai

P. Mikėnaitei

Skaitytojų vienbalsiai liaupsinamas Roy’aus Jacobseno romanas „Neregimieji“ pasirodė ilgajame pra­ėjusių metų geriausių verstinių knygų sąraše, tačiau į pagrindinį penketuką nepateko. Kaip ir daugumą, mane sudomino knygoje vaizduojamas atšiaurus jūros ir salų gyventojų charakteris, tačiau intuityviai pajutus vertimo spragas toliau skaityti nebekilo ranka. Noros Strikauskaitės vertime į lietuvių kalbą, manyčiau, neliko svarbių semantinių niuansų ir vietomis – vidinio teksto ritmo, autorinio balso tėkmės.

Pasidarė smalsu, kas konkrečiai sukėlė atmetimo reakciją. Bet norvegiškai nemoku. Gal padės danų kalbos žinios? „Google“ knygyne susirandu vertimo į danų kalbą „De usynlige“ ištrauką, papildomai į pagalbą pasitelkiu ir kelis puslapius iš vertimo į anglų kalbą „The Unseen“. Tiek turėtų užtekti aiškinantis bent tas vietas, kurios badyte bado akis.

Skaitydamas lietuviškai mėginu suvokti, kas iš tikrųjų slypi už šitokios sąsajos: „Horizontas turbūt yra svarbiausia, ką jie čia turi, virpantis regos nervas sapne, net jei jo beveik nepastebi ir nemėgina įvardyti. Niekas to nesumanys, kol šalis netaps tokia turtinga, kad bus beišnykstanti“ (p. 28). Išsyk kyla du klausimai: kas čia ko nesumanys ir kodėl išvis šalis, tapusi turtinga, turėtų išnykti? Ar turtas kaip tik neturėtų užtikrinti valstybės gyvybingumo? Svarstau: gal autorius turėjo minty visai ne šalį, o kraštą, žemę? Tuomet išeitų, kad išnyks vis dėlto ne pati šalis, o tik horizontas, stebėtojui pasitraukus į krašto gilumą. Verčiame: „Niekas nesumanys to padaryti, kol žemė netaps tokia plati, kad jis [horizontas] bus beišnykstantis.“ Tampa aišku, kad saliečiams horizontą norisi įvardyti nebent tada, kai jo nebemato savo regos lauke. Vadinasi, Norvegija tikrai neprapuls dėl to, kad taps turtinga.

 

Ray Jacobsen. „Neregimieji“. Iš norvegų kalbos vertė Nora Strikauskaitė. Dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.
Ray Jacobsen. „Neregimieji“. Iš norvegų kalbos vertė Nora Strikauskaitė. Dailininkė Milena Liutkutė-Grigaitienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

 

Viename įspūdingame epizode, kur irkluojantis tėvas iš valties pasvirimo jaučia, kuo užsiima jo dukra, veikėjų judėjimo dinamika iškraipyta. Vertime išnyksta subtilus semantinis atspalvis, kad veikėja ne dar kartą trumpam persisveria per valties bortą, o lieka tokios padėties ilgesnį laiką – suprask, ji užsisvajojusi. Todėl fragmentą „iš valties pasvirimo jaučia, kad ji persiveria per kraštą, norėdama paišyti vingius vandenyje, taigi jis irkluoja namo pakrypusią valtį“ (p. 15) tiksliau būtų suformuluoti: „(...) iš valties pasvirimo jaučia, kad ji vis dar persivėrusi per kraštą paišydama vingius vandenyje, taigi jis irkluoja namo pakrypusią valtį“ (kursyvas mano, – M. G.). Atidžiau pasirinkęs žodžius pamatai, kad ir aprašomas valties pasvirimas koreliuoja su teksto bangavimu: santykis tarp vaizduojamo objekto ir jam pavaizduoti vartojamos kalbos nukreiptas žmonių ryšiams atskleisti. Panašiai ir aprašomo vaiko protas turbūt neturi ne „įtrūkimų“, o „trūkumų“. Lietuviškame tekste kalbos galimybių atspalviai nukenčia, jau nekalbant apie tai, kad ištrauką iš pirmo karto net sunku suprasti (tačiau angliška versija sklandi).

Sakinys, kuriame asmens būsena lyginama su sala, iš pirmo žvilgsnio atrodo ne tik miglotas, bet ir gremėzdiškos sintaksės: „Ji yra salos filosofė, matanti kitokiu kampu, nes kilusi iš kitos salos ir turinti su kuo lyginti, tai galima vadinti patirtimi, net išmintimi, bet taip pat tai gali sukelti asmenybės skilimą, priklausytų nuo to, ar salos labai skirtingos“ (p. 25). Atsižvelgiant sakinio struktūrą galima pamanyti, kad „asmenybės skilimą“ sukelia pati „salos filosofė“, tačiau sveika nuojauta siūlo, kad vidinę būseną vis dėlto lemia ne pats subjektas (sakinyje – veiksnys), o jos patirtis (sakinyje einanti papildiniu). Tad tenka pačiam mintyse pasitvarkyti sintaksę į sklandesnę.

Dar daugiau semantinių rūpesčių kelia cituojamos minties įvaizdžiai. Daniškai skæve blik reiškia ne „kitokiu kampu“, o „kreivu žvilgsniu“. Vertime į anglų kalbą pasirodo žodis, kuris irgi atitinka kreivumą – oblique. Ar toks būdvardis nesuponuoja kitokios veikėjos charakterio savybės? Matyt, kreivai žiūrinti veikėja turbūt yra ne tiek smalsi, kiek įtari. Tuomet prie „kreivo žvilgsnio“ labiau pritinka ir vėliau minimas asmenybės skilimas.

O kaip asmenybės skilimas gali priklausyti nuo salų skirtingumo? Pasirodo, autorius sužaidė dviprasmybe, turėdamas mintyje vis dėlto ne „salas“, o „akis“. Pasitikrinu ir atrandu, kad salų ir akių (øyer ir øyne) nesusipratimas įprastas norvegų kalboje: patys norvegai kartais lepteli turintys „rudas salas“ arba negalintys „patikėti savo salomis“ – tiesiog vartojant tam tikras gramatines formas šie žodžiai tampa homonimais. Štai kur šuo pakastas. Darosi aiškiau, kodėl „kreivu žvilgsniu“ žiūrinčios salos filosofės būsena priklauso nuo jos akių skirtingumo – tai labai subtili, iš gimtosios kalbos jausmo išaugusi metafora. Be to, metafora dviguba: autorius būseną vis dėlto sąmoningai sieja ir su geografija, t. y. kitomis salomis, ir vertėjas į anglų kalbą perkando šitą dviprasmybę, vieną norvegų kalbos daiktavardį pakeisdamas dviem angliškais: „(...) it depends on how different the eyes or the islands are (...)“ (kursyvas mano, – M. G.).

Kai kurie semantiniai liapsusai jau ir prajuokina: apibūdinant baltas veikėjos rankas ant jos pirštų atsiranda „gedulo juostelės“ (p. 7), nors būtų užtekę „juodų panagių“. Perskaitęs, kad „žmogus nesidalija į dvi atskiras puses, net jei jis ir linksta į priekį“ (p. 27), aš jau visai susikrimtęs ir kone nusikramtęs nagus iki giliausių gedulo juostelių padedu knygą į šalį, atsistoju ir, ketindamas savo kūnu vizualizuoti perskaitytą mintį, pasilenkiu tarsi darydamas mankštą. Ar tai turėčiau dabar perlūžti perpus? Turbūt būtų užtekę tiesiog pasakyti: „(...) žmogus neskyla (neplyšta) per pusę net pasilenkęs į priekį (...).“

Mano vertinimu, R. Jacobseno romano kalba yra tokia subtili ir poetiška, kad tekste svarbios visos semantinės smulkmenos, o lietuviškame tekste jos išplautos. Vos kelių fragmentų palyginimas su vertimais į kitas kalbas rodo, kad leidyklai derėjo sudaryti sąlygas vertėjai pasilenkus prie teksto pasėdėti ilgiau, net jei dėl to būtų reikėję persiplėšti per pusę.