Spalvingi sutapimai sieja trijų aptariamų knygų gyvenimus. Ribinį tautos laikotarpį – laisvės kovas – vaizduojantys tekstai patyrė rimtų metaliteratūrinių išbandymų. Kokie politiniai išskaičiavimai lėmė, kad Valdo Papievio romanas „Brydė“ pradūlėjo stalčiuje tris dešimtmečius? Kodėl Romo Treinio romanas „Dziedas“, prieš 10 metų pasiklydęs leidykloje, išleistas tik po autoriaus mirties? Vienintelio romano rankraštį R. Treinys leidykloms siūlė dukart, antrą kartą – jau kaip testamentą ateities kartoms. Prieš 16 metų pasirodęs Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Žali“ istorinės atminties kaladėles sujaukė taip, kaip politinę darbotvarkę – netrukus įvykęs Rolando Pakso skrydis į Daukanto aikštę. Tačiau dėmesį antrajam „Žalių“ leidimui nustelbė žurnalistės Rūtos Vanagaitės ir klaipėdiečio politiko Viačeslavo Titovo liapsusai apie partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Ko gero, partizanų istorija dar nei užrašyta, nei perskaityta. Kaip tokiame įelektrintame kontekste įsiterpia išleistieji romanai apie pokario rezistenciją?

Valdas Papievis. „Brydė“

Valdas Papievis.„Brydė“. –V.: „Odilė“,2018.

Kurdamas pirmiausia būsenas, o ne nuoseklų istorijų siužetą, V. Papievis ir pokario rezistenciją pavaizdavo kaip klampią ir universalią būseną. Sakytum, savo stiliumi rašytojas atrakino pokario kolektyvinės sąmonės kodą, sukūrė specifinę rezistencijos dalyvių psichologinę spektrogramą.

Autorius iš autentiškų kraštiečių liudijimų rekonst­ravo pokario nuotaikas ir išmoningai jas sulipdė į vieną emociškai intensyvų ir nuoseklų tekstą, kuriame pasakotojas įvykius ir veikėjus apgaubia empatija ir rūpesčiu. Emocinis grumėjimas juntamas menkiausiame žmogaus ar gamtos judesyje. Visas tekstas – lyg be perstojo virpanti kontraboso styga. Šis efektas pasiektas skaitytojams jau pažįstamais komponavimo manevrais: tarinio kėlimu į sakinio pabaigą, motyvuota sakinio parceliacija, taktiškai apgalvotu tašku arba nauju paragrafu ir kt.

Gana tradicinis lietuvių lyrinės prozos instrumentas – laisvės kovotojų kolektyvinė sąmonė atskleidžiama fiksuojant gamtos reiškinių poveikį veikėjams. Individą ir aplinką siejanti paslaptinga jėga tampa teksto rišamąja medžiaga, pagrindiniu egzistenciniu argumentu: „(...) tie gaivalai – ne gamtos, o mūsų pačių pagimdyti, ir mūsų įsivaizduojamas pragaras – ne kas kita, o atspindys šio pasaulio. Pragaras – pačiuose mumyse“ (p. 13). Tikrovės aiškinimas per glaudžias sąsajas tarp paskirų žmonių ir žmonių gamtoje (žmonių gamtos) įgyja titulinį brydės simbolio pavidalą: „Brydė per sniegą – tarsi bežodė litanija, kuriai nėra pabaigos“ (p. 270). Brydė, išbrista vieta lauke – tai gamtos fenomenas, sukurtas žmogaus. V. Papievis savo brydę į laisvės kovų sąmonę brenda per išplėtotą mitinį krūvį turinčią simboliką, leidžiančią užčiuopti to laikotarpio pulsą, gyvą kraują. Pasipriešinimo karo sąlygomis gyvenančių „žmonių sielų kalba – bežodė, bebalsė“ (p. 263), leidžiama prabilti medžiui, dangui ar brydei. Taip sukuriama galimybė prikelti užgniaužtą išžudytų miško brolių balsą – ištraukti jį tarytum pasitelkus antgamtines jėgas iš priplėkusio (greičiau – išsprogdinto) pogrindinio bunkerio. Kitas svarbus teksto klodas – pasikartojimai. Tų pačių ypatybių ar veiksmų aidas veikėjus suartina, padaro universaliais pokario tipažais: „abiem rankom grumdė molį“ (p. 30), it „nagais ji ėmė dirvą draskyti“ (p. 36). Įtampą išlaiko ir tolygiai paskirsto tų pačių, tik kito laipsnio įvaizdžių vartojimas: „Visi jie – vieni kitų įkaitai“ (p. 207), „Prievarta duoto įžado kaliniai“ (p. 209). Atkreipiu dėmesį, kad „įkaitais“ autorius apibūdina laisvės kovų dalyvius, o „kaliniais“ vadinami į Atgimimo mitingą Katedros aikštėje 1988 m. susirinkę gyventojai.

Pamažu išryškėja, kad tai, kas liko užgniaužta pokario rezistencijoje, kitu pavidalu prasiveržia laisvės trokštančių „kalinių“ kartoje, kai praradimas tampa „didžiuoju atradimu“ (p. 326). Kitaip sakant, žmogaus ir aplinkos sąsaja belaikė: „kaliniais“ virtę „įkaitai“, nepaisant individualių charakterių ir laikotarpių skirtumų, vis vien pasiekia laisvę, – tokia būtų mitologinė šio romano potekstė.

Knygoje veikia keli partizanai ir jų artimieji, vaizduojamas ir stribų psichologinis pasaulis, ypač vaikystėje uito Untanioko, – siekdamas keršto ir galios, jis išgyvena moralines dilemas. Kaip įprasta V. Papieviui, siužeto romane – tik užuomazgos, pokario drama vyksta tarytum fabulos rūke. Fabulos galai izoliuojami nesibaigiančiais nutylėjimais: „Šis gaižiai šyptelėjo ir pro kreivai suspaustų lūpų kamputį nukando – aitrus... žinoma, parako dūmas aitrus...“ (p. 149) Ar tai veikėjas čia išmetė granatą? Suprantu, kad proziniu šnabždėjimu siekiama emocinio efekto, bet tai ne visada padeda giliau panerti į proziškai rekonstruotą miško brolių sielą ir sąmonę – neretai V. Papievio stilius tiesiog įkyri. Be to, nuoseklus pasakotojo ritmas taip prilimpa prie visų veikėjų ir įvykių, kad personažai ir nutikimai niveliuojasi.

Romas Treinys. „Dziedas“

Romas Treinys. „Dziedas“. – V.: „Tyto alba“, 2018.

R. Treinio romaną, kitaip nei V. Papievio „Brydę“, varo vien fabulos stūmokliai. „Dziedas“ kupinas intensyvaus veiksmo, ypač kovos aprašymų, todėl žanriškai artėja prie vesterno. Pabūklai, kardai, nusukti sprandai. Kovos vyksta skirtingais laikotarpiais, knygos struktūra sudaryta iš trijų atšakų, plėtojamų tarytum atsitiktinės mozaikos principu ir niekur nepersidengiančių. Galima tik nujausti, kas sieja struktūros banginius. Trys pagrindiniai herojai – škotų kilmės XVII a. lietuvių karvedys, plėšikas ir didikas Edgaras Ramsay’us, Napoleono pusėje kariavusi Kėdainių bajorų atžala Tomas Ramza ir apsukrusis pokario rezistentas Plunksnelė, kuris šalutinėje, ketvirtojoje – dabarties – linijoje pasirodo kaip brandus, tvirtas ir paslaptingas senolis, vadinamas dziedu. Tokia kompanija, kad be špagų neapsieisi!

Kartu su didžiavyriais keliaudamas per gerai žinomos ir beveik netyrinėtos Lietuvos istorijos puslapius skaitytojas patiria daugybę nuotykių (meilės – irgi). Ne kalbos gyvumas, ne metaforų ryškumas, ne retorinių figūrų ir kitų meninių priemonių arsenalas šio romano stiprybė, o detalių gausa ir romantiškas autoriaus požiūris į savo veikėjus bei kraštą. Tokia nuotaika galiausiai apsikrečia ir skaitytojas – negali nemylėt šių šaunuolių, lietuviškųjų tomų kruziukų. R. Treinys vyrus idealizuoja, suteikia jiems homeriškų (arba holivudiškų) savybių. Deja, šaunūs ir apsukrūs veikėjai stokoja kitų psichologinių ypatybių, todėl gyvenimiškos ar egzistencinės scenos suplokštėja, tampa net schematiškos. Tai išduoda ir striuka konstatuojamoji kalba: „Jie aistringai mylėjosi, aistringai kalbėjosi, aistringai valgė naktipiečius“ (p. 137). Tiesa, kai kurie aprašymai, pavyzdžiui, Tomo kelionė iš Rusijos namo, o ypač scena prie Nemuno, detalūs ir vizualūs.

Knygoje apstu istorinių įvairenybių – nežinia, ar remiamasi šaltiniais, bet literatūrinėje tikrovėje įtikina. Štai veikėjas XIX a. linijoje skundžiasi dėl kintančių laikotarpio vertybių: „Šiais laikais niekas taip smulkiai ir išsamiai nebeanalizuoja fechtavimo meno. (...) Taurią dvikovos dvasią pakeitė banalūs pistoletai“ (p. 178). Fragmente apie Merkyje nusišovusius partizanus užsimenama, kad jų „[m]aldaknygė nuplaukė net iki Transyko“ (p. 190). Nė nenumanau, kur yra ši vietovė, bet detalė – maldaknygės maršrutas – scenai suteikia grakštaus vaizdingumo.

Nors svarbiausiojo herojaus – pokario rezistento Plunksnelės – kovos metodai neretai labai žiaurūs, jo paveikslas neprieštarauja nusistovėjusiam tautos didvyrių naratyvui. Jis lieka teigiamu herojumi, iš kurio stribai atėmė netgi brangiąsias gulbes, atstodavusias draugiją sunkioje rezistencijos vienatvėje. Tokia vertybinė laikysena pernelyg romantiška – V. Papievio pokario kovų egzistencinė dvasia gerokai realistiškesnė.

Šio margo romano moto aptikau pačiame tekste: „(...) po savęs paliekam tik draiskalus“ (p. 210). Įdomiai koreliuoja su V. Papievio programine potekste, kad bežodė dvasia lieka net tada, kai nieko nelieka.

Marius Ivaškevičius. „Žali“

Marius Ivaškevičius. „Žali“. – V: „Tyto alba“, 2018.

Skandalingasis romanas „Žali“ šiuo tuo panašus į lyriškąjį V. Papievio tekstą: nėra dirbtinio partizanų heroizavimo, o stribai nedemonizuojami – abi kariaujančios pusės veikia toje pačioje moralinėje skalėje. Be to, abu autoriai taiko nutylėjimo ir klaidinimo taktiką. Bet šie panašumai niekiniai prieš milžiniškus skirtumus. V. Papievis jautrus istorijos pervartose žuvusiems herojams ir antiherojams, o M. Ivaškevičius, sukūręs distanciją tarp pasakotojo ir daugumos veikėjų, empatiją praktiškai nugesino.

Aptariant „Žalius“, neišvengiama poliarizacija tarp turinio, raiškos ir ideologinio-moralinio pagrindo. Manau, netikėtumo efektas ir knygai pasirodžius pirmąkart sukeltas afektas lėmė, kad pro kritikų akis prasprūdo kai kurie literatūriniai, kalbos ir struktūros organizavimo aspektai. Kitaip sakant, nepaisant autoriaus požiūrio į istoriją ir pasakojimo kompozicijos originalumo, kai kurios spragos ir po 16 metų badyte bado akis (arba tiesiog geriau matyti iš laiko perspektyvos).

Pamėginus glaustai atpasakoti „Žalių“ turinį, tektų konstatuoti, jog šis kūrinys ne apie partizaninį pasipriešinimą. Daugiausia dėmesio skiriama Jono Žemaičio santykiams su moterimis: retrospektyviai – su Natali, Salomėja, Elena, o pasakojimo esamajame laike – su seksualiai aktyvia ryšininke, vadinama Pienine. Kovos lauko aprašymų, strateginių peripetijų ir kitų karinių atributų nedaug, dažniausiai vaizduojama ta pati ruošimosi kovai stadija: veikėjai visame pasakojime ketina likviduoti partizanų vado bendrapavardį.

Vietoje tradicinės partizanų rutinos, neskaitant fragmentiškų epizodų bunkeryje ar naudojimosi gink­lais intarpų, autorius rezga klaidinančius vaidmenų žaidimus. Pavyzdžiui, penktame skyriuje veikėjų įsivaizduojamos kovos paveikslai susipina su nujaučiama tikros kovos grėsme. Panašiai nutinka ir stribams – jie vis keliauja likviduoti rezistentų, bet nukeliauja velniai žino kur. Beketiško ar dogviliško absurdo dozė tokia didelė, kad negali atsistebėti, kaip autoriui pavyko struktūros tinklo mazgų nesupainioti į gniutulą. Bet tai dar nereiškia, kad manieringos hipernaracijos pažadas buvo išpildytas. Ir dėl to kalta ne struktūra, klaidinimo triukai ar postmodernistinė romano natūra – M. Ivaškevičiui nepavyko pavaizduoti sumodeliuotos gudrybės, nes vaizduotės siausmą užgniaužė kalbos ribos.

Tipiškas pavyzdys galėtų būti dialogo fragmentas, kuris, nors liudija dramaturginę meistrystę, romano pasakojimui nepadeda, nes yra savitikslis, manieringas, imituoja beketišką šabloną:

– Motina žino? – klausiu.

– Kad ką?

– Kad tą patį.

– Kad kryžių nešiau? Žino. (p. 237)

„Kad ką?“ – ne vien veikėjo, bet ir skaitytojo klausimas. Mums, kaip ir veikėjams, neaišku, apie ką jie patys kalba – pasakotojas apie kryžių užsimena tik dialogui pasibaigus, be to, labai aptakiai. Toks tekstas vargina, nes taip ir lieka neišspręsta literatūrine lygtimi.

Galbūt kalbėti aiškiai neleidžia „postmodernios formos“ principas? Tačiau yra fragmentų, kur pasakotojas, paisydamas linijinės logikos, darniai sukabina vieną mintį su kita, vaizdinį su detale, aprašymą su potekste: „Paskui klausiausi, kaip savo kambaryje ji nusivilko megztinį, suknelę, kojines, atsisegė liemenėlę ir permetė ją per atlošą lakuotos pušinės kėdės. Aš ne kartą ant jos sėdėjau.“ (p. 269)

M. Ivaškevičius ir romano preambulėje, ir tekste kartais užsimena apie išvirkščią pasaulį: „Jie pavargo važinėtis miegančio miesto stogais“ (p. 57). Sukeistų kategorijų principas įtraukia į nesibaigiantį žaidimą dėl žaidimo, kuris kartais pateikia netikėtų, įdomių teiginių, savotiškų aforizmų, pavyzdžiui, pagrindinio veikėjo pastebėjimas prieš pat jo likvidavimą: „Daugelį metų jaučiausi labai pavargęs, o tą rytą, kaip tyčia – ne. Čia turbūt visas mano likęs gyvenimas, taupiai pasiskirstęs save ilgam senatvės laukimui, dabar susiėjo į krūvą“ (p. 328).

Kliūva ir dirbtinis stribų linijos perkėlimas į neva „apklausų protokolus“, nes tai ne protokolai, kaip ir knygos gale – ne laiškų citatos. Antrajame leidime šios dalys išskirtos šriftu, bet stilistiškai tai nieko nekeičia. Juk stribų liudijimai ir epistolika užrašyti beveik tokiu pat stiliumi, kaip pagrindinės linijos tekstas, pasakojamas pirmuoju asmeniu – J. Žemaičio balsu. Taigi trūksta sintaksinės ar leksinės įvairovės, be to, tiek „protokoluose“, tiek „laiškuose“ akivaizdi ta pati pasakotojo strategija klaidinti, panaši nuotaika.

Istorikas Aurimas Švedas, komentuodamas ant­rąjį „Žalių“ leidimą, teigė, kad tai „turbūt labiausiai nesuprastas lietuvių romanas“. Bet ar nepelnytai? Manau, pats autorius pasistengė, kad romanas toks ir liktų – nesuprastas. M. Ivaškevičius dar pirmajame romane „Istorija nuo debesies“ pasakotojo balsu užsiminė, kad jo istorijos interpretacija „duos peno tik literatūros katedrai“ (p. 32). Panašu, kad ir „Žali“ liks įdomiausi profesionalams, kuriems meno kūrinyje aktualus ne tik skaitymo malonumas, atradimo džiaugsmas ar šoko terapija, bet ir įvairiopi literatūros kūrimo ir recepcijos procesai.

Tačiau gal, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, „Žalių“ ambicija ir knygą apgaubęs paraliteratūrinis rūkas suteikė progą rašytojui suformuoti savo stilių ir įsitvirtinti dramaturgijoje, leidžiančioje kiek nori žaisti kalbos galimybėmis. Galbūt „Žalių“ reikėjo kaip pereinamojo brandos etapo, kad būtų sukurtas „Madagaskaras“ ir „Išvarymas“.

Ir kad užaugtų autorius iki Nacionalinės premijos. Tad kiek dar reikės laukti?!