Karlas Ovee Knausgårdas romaną išrado iš naujo. (Plojimai.) Skaitytojams jo šešiatomė „Mano kova“ – skaitymo malonumo šaltinis, o kitiems romanistams tenka lygintis arba lygiuotis. Kodėl kiti to paties nepadarė anksčiau? Arba – gal įmanoma šį fenomeną pakartoti?
„Baltos lankos“ išleido pirmąją egodokumentinį atspalvį turinčio šedevro dalį – „Mirtį šeimoje“. Reikia tikėtis, kad ties ja nesustos. Pats visus šešis romano tomus turėjau galimybę pavartyti 2012-ųjų rugsėjį užsukęs į knygyną Bergene, kai Norvegijoje „Mano kova“ jau tapusi sensacija ir bestseleriu, o Lietuvoje apie ją dar mažai kas žinojo. Atsimenu nuo­stabą ir nežymų pasibjaurėjimą suabejojus, ar galima tikėtis geros literatūros iš: a) smulkmeniškai aprašyto tikro gyvenimo, b) toookios apimties teksto; c) kontroversiško pavadinimo?
Lyginti norvegą su Marceliu Proustu, kaip darė daugelis, – šventvagystė. Taip maniau romano neskaitęs. Šokiravo faktas, kad tekste – nuoga patirtis. Dabar K. O. Knausgårdą laikau vienu artimiausių savo bičiulių (tiesa, jis manęs nepažįsta) ir dėl jo atvirumo man ne gėda. Įdomiausia, kaip autoriui pasisekė išspręsti gerai žinomą paradoksą, kurį literatai dažnai laiko konstanta – neva parašius apie tai, kas iš tikro vyko, niekas nepatikės. O „Mano kova“ ir įtikina, ir sukuria skaitytojui ne vieną prieigą susitapatinti su pasakotoju.

Įkyrus pedantiškumas

Yra įvairių paaiškinimų, kodėl „Mano kova“ – aukštos meninės vertės tekstas. Jėgos turi pasakojimo struktūra: ji ne linijinė, o persiklojanti pagal savitą vidinę logiką – vis persikeliama iš vieno laiko į kitą, peršokama prie šalutinių pasakotojo gyvenimo įvykių, tada grįžtama prie pagrindinės temos ir vėl nuo jos nutolstama. Jėgos turi ir stilių dermė: rašytojas tai nuosekliai aprašinėja buitiškus (ne)atsitikimus, tai linksta į turtingą kultūrologinę esė. Išskirtinis yra ir autorinis balsas, kūrinio nuotaika, kurią trumpai apibūdinčiau kaip atlaidumo sau jauseną, susitaikymo su savo ribotumu ir mirtingumu nuostatą. Žinoma, tema irgi labai svarbi: pirmosios meilės ir pirmosios mirtys, nes pirmasis negyvėlis, kurį pasakotojas pamatė, buvo jo tėvas – centrinė viso romano figūra, varomasis leitmotyvas.
Ne vienas užsienio kritikas atkreipė dėmesį į paradoksą, kad net nuobodžias romano vietas skaityti įdomu. Sakytum, toks gyvenimas. Galbūt susidūręs su itin nuolankiu pasakotoju skaitytojas atleidžia visas banalybes? Pavyzdžiui, tą patį objektą apibūdinančius sakinius autorius kurpia iš pasikartojančių, įkyrių detalių: „Pavalgęs užlipau į savo kambarį, įjungiau garso stiprintuvą, įkišau į jį gitaros laidą ir prisėdau šiek tiek pagroti“ (p. 85); „Atsistojau, atrėmiau gitarą į stovą, išjungiau stiprintuvą ir nulipau į pirmą aukštą, kur mama lygino drabužius“ (p. 97). Kam vardyti tiek atributų, jei jie neturi įtakos veiksmui arba personažo vidinei plėtotei, nekuria reikšmingų psichologinių situacijų? Štai dabar rašau sakinį, jis prasideda didžiąja raide, kuri, beje, yra Š, o dar po kelių žodžių šį sakinį baigsiu padėdamas tašką – tarsi nebūtų savaime aišku. Kam pasakoti tai, kas nieko nelemia? Tačiau būtent pedantiškas detalumas ir sukuria „Mano kovos“ pasakojimo įtampą – smulkmeniškai vartodamas kalbą K. O. Knausgårdas sužadina intuityviąją atmintį. Greičiausiai šis principas ir yra romano raktas, todėl jam skirsiu daugiausia dėmesio.

Fenomenologijos etalonas

Nors elementarieji pasakojimo dėmenys sudaro kūrinio pagrindą, dažnai tarp detalių aplinkos ar veiksmų aprašymų įsiterpia naujos reikšmės galimybė, ypač kai pasakotojas pakeičia žvilgsnio atspirtį, intensyvumą, rakursą. Tai fenomenologiniai grynuoliai. Pavyzdžiui, vienas toks fenomenų židinys prasideda nuo garso, pereinančio į ugnies tylą, kuri užleidžia vietą kvapui, o tas – vėl garsui: „Tėtis svetainėje pakilo nuo fotelio. Subarškėjo degtukų dėžutė; po akimirkos pasigirdo sieros galvutės, braukiamos per dėžutės šoną, čirkštelėjimas ir spragsėjimas jai užsidegus, galiausiai ištirpęs liepsnos tyloje. Kai po kurio laiko į virtuvę atsklido cigaretės dūmo kvapas, Ingvė pasilenkė ir kaip įmanydamas tyliau pravėrė langą. Garsai, pradėję skverbtis iš lauke tvyrančios tamsos, pakeitė virtuvės atmosferą. Netrukus ji susiliejo su kraštovaizdžiu už lango. (...) Pakilęs vėjas privertė mišką garsiau ošti, jo gūsiai šniokšdami ėmė linguoti ant vejos po langais augančius krūmus ir medžius. Nuo sankryžos atsklido vis dar su dviračiais stoviniuojančių ir besišnekučiuojančių vaikų balsai. Į kalvą tilto link kylantis motocik­lininkas perjungė pavarą. O tolumoje, tarsi pakibęs virš visa ko, aidėjo iš sąsiaurio atplaukiančio katerio burzgesys“ (p. 20). Ypatingas pasakotojo atidumas ir koncentracija leidžia fiksuoti subtilų ir kartu aštriai nuskambantį fenomeną – pavaros perjungimą. Kitoje teksto vietoje pasirodęs tas pats fenomenas priverčia ir vėl suklusti: „Garsas pasiekė mane pavėluotai: kad vairuotojas, bandydamas įveikti nedidelę įkalnę, perjungė pavarą, išgirdau tik jam pakilus“ (p. 163).
Aukščiausią reikšmės krūvį rašytojas pasiekia, kai, įveikus ne vieną fasadinio aprašinėjimo pakopą, pavyksta suderinti aplinkos fiksavimą su refleksija, o pamažu išlukštenami fenomenai sužadina sąmonę. Tuomet kalbos vartai atsiveria į platų atminties greitkelį: „...kai apie tai susimąsčiau, senasis pasaulis iškilo man prieš akis su savo garsais, skoniais ir kvapais, kuriems neįmanoma atsispirti, kaip ir viskam, kas buvo prarasta, kas išnyko“ (p. 336). Sąveiką tarp sąmonės ir erdvės pastebi pats pasakotojas, pripažįstantis, jog reikia daug pastangų norint įvardyti, kas vyksta tarp išorinio ir vidinio pasaulių: „Nors kabineto su visomis jo detalėmis vaizdas sąmonėje buvo ryškus ir aiškus, miesto peizažas vėrėsi miglotas ir pilkas, ėjau per jį tik todėl, kad neturėjau kito pasirinkimo. Aš nepradėjau kitaip mąstyti, mano siela išliko tokia pati, vienintelis skirtumas, kad jai dabar reikėjo daugiau erdvės, tad realybė atitolo“ (p. 266). Šis pasažas yra pasakotojo savistaba vaikščiojant po tėviškę, į kurią atvyko laidoti mirusio tėvo. Patirtas išgyvenimas sukelia intensyvią būseną, todėl tenka ieškoti orientyrų savo paties patirtyje ir taip siekti naujos patirties, leisiančios patirti pačią patirtį.
Šis literatūrinis efektas, nusakantis psichikos reak­ciją į stiprų išgyvenimą, ypač ryškiai pavaizduotas pasaže, kur pasakotojas, neseniai sužinojęs apie tėvo mirtį, ruošiasi kilti lėktuvu – jis vyksta į šermenis. Šią ištrauką, kurioje nuolat vyksta vidinių ir išorinių dėmenų apykaita, galima laikyti fenomenologiniu teksto konstravimo etalonu: „Metamintys, kad sėdžiu štai čia, lėktuve, ir skrendu laidoti savo tėvo mąstydamas, kad sėdžiu štai čia, lėktuve, ir skrendu laidoti savo tėvo, netikėtai suintensyvėjo. Paskui viską, ką regėjau: veidus ir kūnus, lėtai einančius per saloną, dedančius bagažą, sėdančius, dedančius bagažą, sėdančius, – driekėsi apmąstymų šešėlis, nepaliaujamai bylojantis, kad štai matau dabar, mąstydamas, jog matau, ir taip toliau, iki absurdo, o tuo pačiu metu jaučiu šių minčių šešėlį, tiksliau tariant, savikritikos atspindį, kad nejaučiu to, ką turėčiau jausti. Tėtis mirė, mąsčiau, jo atvaizdas mirgėjo prieš mano akis, tarsi man reikėtų iliustracijos žodžiui „tėtis“, o aš, sėdintis lėktuve, skrendantis jo palaidoti, esu visai abejingas, mąsčiau, stebėdamas besisėdančias dvi maždaug dešimties metų mergaites ir tikriausiai jų motiną ir tėvą kitoje tako pusėje, mąsčiau, kad mąstau apie savo mąstymą“ (p. 230).

Atminties precizika

Rašytojo rūpestingumas ar pedantiškumas sukuria gilios prasmės prieigą, kitaip sakant, įsigręžia į žmogiškumo šerdį ir pasakojamą istoriją paverčia universalia. Kliautis intuityviąja atmintimi – tai būti atviram sau pačiam, o nuoširdi laikysena suteikia knygai patrauk­lumo. Žinoma, klausimas, ar autorius savęs nepagrąžino, – nebūtinai sąmoningai, – išlieka. Kai kurių neurologų ir psichologų, pavyzdžiui, Elisabeth Loftus, tyrimai rodo, kad žmogus klastoja savo atmintį. Ar K. O. Knausgårdas, pats paliudijęs, jog autobiografiniame romane viskas tikra, tikrai nė karto nesumelavo? Greičiausiai nesumeluoti neįmanoma. Pavyzdžiui, Sigitas Parulskis šią atminties savybę minėjo pokalbiuose su Laimantu Jonušiu ir perteikė savo pasakotojų žodžiais: „...visa prisiminimų mėsa – iš dabarties, tai yra pasakodamas sukuri juos dabar, nedelsiant, arba pasakoji tai, ką kažkada pasakodamas apie praeitį jau buvai sukūręs tuo metu, kai pasakojai“ („Trys sekundės dangaus“, p. 213). Būtų įdomu be pretenzijos į absoliučią tiesą, paisant vien literatūros teksto, panag­rinėti, ar įmanoma taip tiksliai iš atminties rekonst­ruoti senus faktus (prisiminkime kad ir fragmentus su stiprintuvu ir gitara), o ypač – dialogus.
Kaip iliustraciją pasitelkime trumpą nereikšmingą atsitikimą – veikėjo susitikimą su mokyklos laikų pažįstamu degalinėje ruošiantis tėvo laidotuvėms (p. 384–385). Pasakotojas iš atminties ištraukia šiuos faktus:
1. degalinė turėjo stoginę;
2. veikėjas nuėjo į kioską broliui pilant degalus;
3. patalpoje buvo telefonas;
4. trijose dėžėse buvo telefonų knygos, vienoje veikėjas surado adresą;
5. veikėjas nusipirko tabako;
6. veikėjas sutiko pažįstamą ir atsiminė keletą praeities detalių;
7. bendraudamas su pardavėju pažįstamas iškėlė vieną pirštą;
8. per pašnekesį jiedu atsiminė ne vieną pavardę ir faktą;
9. pardavėjas apvyniojo dešrainį servetėle;
10. pardavėjas pasiteiravo: kečupo ar garstyčių;
11. pažįstamas paprašė ir svogūnų;
12. pardavėjas paklausė: žalių ar keptų svogūnų;
13. draugas atsikando dešrainio;
14. jis pardavėjui padavė 50 kronų banknotą;
15. įsipylęs degalų brolis padavė 1000 eurų bank­notą;
Didžioji romano dalis suręsta būtent iš tokių smulkmenų. Tačiau šis prozinis karkasas nėra kiaurai vėjo perpučiamas: autorius jį aplipdo aukšto meninio stiliaus pasažais ir įdomiomis eseistinėmis įžvalgomis (ypač antrosios dalies pradžioje).

Užrašyta, vadinasi, tikra

Vertinant literatūrinį kūrinį visiškai nesvarbu, ar senas draugas degalinėje vis dėlto paprašė ne svogūnų, o agurkėlių ant dešrainio. Tikrovėje tiksli įvykio rekonst­rukcija turbūt neįmanoma – tai ne kartą paliudija ir pats „Mano kovos“ pasakotojas: „...šiandien praeitis mano galvoje liko vos apčiuopiama“ (p. 31). Užtat literatūrinėje tikrovėje iš intuityviosios atminties atkurta biografijos panorama ir moralinė programa kuo tikriausia. Tai lemia, kad grožinis tekstas liudija daugiau tiesos negu pats gyvenimas, nes kas parašyta – tai nebesumeluota.
Disciplina, kurią rašytojas sukūrė eksploatuodamas savo atmintį, neatsirado iš niekur – atitinkamą sąmonės būseną jis pasiekė dėl skaudžių patirčių. Romane atskleista, kaip kartą atmintis skaudžiai apgavo pasakotoją ir sukėlė gėdą, kai šis, užuot užrašęs arba įrašęs interviu su žinomu norvegų rašytoju, pamėgino atkurti pokalbį iš atminties ir tai jam nepavyko. Vartojami epitetai sufleruoja, jog K. O. Knausgårdas profesinę klaidą įvertino kaip didžiulį asmeninį pralaimėjimą: „Aš nesu pakankamai gabus, nesu rašytojas ir niekada juo netapsiu“ (p. 320). Vis dėlto norvegų genijus, parašęs šešiatomį, jaunystės klaidą ištaisė – ir su kaupu.
Svarbu ir tai, jog paauglystėje rašytojas troško „būti ypatingas“ (p. 97). Tam, kad įgyvendintų šią ambiciją, turėjo iš arenos patraukti tėvą, susikurti juos skiriantį atstumą, kad atsiminimais iš naujo užmegztų tokį brangų santykį (kuris tikrovėje buvo trapus ir šaltas). Šiam sąmonės virsmui sąlygas suteikė natūrali mirtis: „...troškau parodyti jam, kad esu geresnis už jį“ (p. 403). Truputį froidiška? Viename iš gausybės interviu jutube K. O. Knausgårdas pripažino, kad rašydamas romaną savo tėvu pasinaudojo ir pats abejojo tokios intencijos moralumu (būtent dėl tėvo paveikslo ryšius su rašytoju nutraukė pusė šeimos).
„Mano kovą“ galima nagrinėti daugybe kitų rakursų: verta palyginti K. O. Knausgårdo ir M. Prousto strategijas – neabejotinai bus gausybė įdomių paralelių; pasvarstyti, kaip rašytojas sukūrė savo biografiją parašydamas autobiografiją – anot Jurijaus Lotmano, „biografija tampa nuoseklios saviugdos, nukreiptos į intelektinį ir dvasinį nušvitimą, aktu“ („Colloquia“, Nr. 32, p. 147).
K. O. Knausgårdas įrodė, kad egodokumentinėje instagramų eroje klasikinė proza gali būti inovatyvi, o jėgos ji semiasi iš tų pačių šiuolaikybės šaltinių – privatumo atsisakymo. Romanas ir vėl gyvas. Interviu Robertui Collinsui autorius teigia: „Kiek knygoje yra manęs paties? Kalba? Ji ne mano: ji egzistavo prieš man gimstant ir gyvuos man numirus. Kas tada – ar mano mąstymas, mano patirtys? Ne, tai irgi yra kitų. Kiekvienas yra buvęs septyniolikos, kiekvienas turi tėvus ir vaikų. Knygoje nėra nieko išskirtinio, išskyrus vieną procentą sudarantį motyvą – stilių. Stilius yra tas pojūtis, kai atsibudęs ryte jautiesi esąs tuo, kas esi. Visa kita glūdi tarpuose. Rašydamas atskleidi, kas driekiasi tarp mūsų. Vienintelis romanisto kelias – perspektyva. Žmonės sako, kad menininkai yra narcizai. O kaipgi: aš toks. Vienintelė priemonė panaikinti atstumą tarp mūsų yra romanas – ne filmai, ne žiniasklaida, tik romanas“ („Youtube“, 2016 01 14).