Lietuvoje yra nedaug miestų, kuriuose važinėja troleibusai. Kaip kiekvienam pažįstami, bet ne visiems lengvai pasiekiami, troleibusai įgyja metafizinę reikšmę lyg Gedimino kalno bokštas. Kiekvienam lietuviui per gyvenimą privalu bent kartą įbristi į jūrą ir įlipti į troleibusą. Suprasdami troleibusų poveikį lietuvio identitetui, debatuose dalyvaujantys kandidatai į merus viešojo transporto temai teikia tokios pat svarbos kaip šildymo kainoms – ir postringauja, reiškia savo rūpestį netgi per nacionalinį eterį!

Tad pelnytai galima nusistebėti, kodėl per 25-erius nepriklausomybės metus šiam elektriniam gatvių gyvuliui nebuvo dedikuotas nė vienas rimtesnis literatūrinis kūrinys, nors atsargių atsitiktinių mėginimų pasitaikydavę, kaip antai Juozo Erlicko odė „Troleibusinė novelė". Ir šit per praėjusią Knygų mugę kultūrinę spragą užlopė dvi leidyklos, išleidusios troleibusines istorijas ir tekstus. Galima paklausti, kodėl būtent dabar, kodėl būtent prieš pirmą kartą rengiamus tiesioginius merų rinkimus, – truputį nejauku pasidarė net vienos iš knygų autoriui Ryčiui Zemkauskui, tad klausimą palikime atvirą. Vis dėlto neeilinį reiškinį, mažne prilygstantį tuo pačiu metu lemputę išradusių Heinricho Göbelio ir Thomo Edisono fenomenui, mes, ištikimoji keleivių orda, viešojo transporto apologetai, Reginos Jokubauskaitės balso gerbėjai, kovotojų su kontrole kontingentas, bet kuriuo atveju sveikiname. Sveikiname ir skaitome.

Tiesa, neatidžiam skaitytojui gali iškilti nuogąstavimų, kodėl jokia leidykla neskyrė deramo dėmesio klaipėdiečiams, kurių viešojo transporto stotelių pranešimus yra įskaitęs pats profesorius Leonidas Donskis. Nerimas be pagrindo. Klaipėdoje juk vėl laimėjo liberalai, o savo tekstų rinkinį pavadinimu „Kita stotelė" klaipėdietis Žydrūnas Drungilas pristatė dar pernai, ką liudija ir jau pasirodžiusios pirmosios apžvalgos spaudoje („Literatūra ir menas", 2014-11-28).

Rytis Zemkauskas. „Tekstai keliaujantiems autobusais ir troleibusais". – V.: „Atviros visuomenės forumas", 2015.

Autorius, kaip paminėta, fiksuoja gausiame knygyne užvaldantį pojūtį, kad didžioji knygų „dalis galėjo nė neatsirasti – niekas nebūtų jų pasigedęs" (p. 7), – blaivus požiūris. Šioji knyga sudaryta iš tokių blaivaus požiūrio tekstų, kokius kartais po darbo atsispausdini iš internetinių portalų ir pasičiumpi į troleibusą kaip palydovą namų link, nes kompiuterio ekrane toks skaityti per ilgas, o tarp stotelių – pats tas. Beje, autorius subtiliai išskleidžia elektroninės medijos spausdinimo fenomeną: „Laiško ji greičiausiai nespausdins. Nebent nutartų paskaityti per pietų pertrauką; tuo atveju pasidėtų ant stalo šalia kavos puodelio, o vėliau, kurį laiką panešiotas rankinėje, spausdintas lapas vis tiek atsidurtų šiukšlių dėžėje, nes, kad ir kaip žiūrėsi, tai tėra laiško kopija, o ne pats laiškas" (p. 107). Todėl gerai, kad vietoje nepatogaus spausdinto A4 formato mums pasiūloma kompaktiška knygelė –­ šitaip kiekvienos kelionės metu galime turėti įdomų draugą. Apimties mėnesiui turėtų užtekti –­ iki kito vilniečio kortelės papildymo. Su pagiringu bendrakeleiviu arba irzlia rusakalbe močiute ant šalimos sėdynės vis tiek kalbos nerasi, o ir šiaip viešasis transportas naujoms pažintims nedėkinga vieta, tad kaip alternatyvą nešnekiajai troleibusų publikai iš kuprinės galima išsitraukti visiems gerai pažįstamą ir turintį ką pasakyti Zemkauską.

Jo pasvarstymų kasdienybės filosofijos ir kultūros temomis rinkinys turi panašią reikšmę kaip Liudviko Jakimavičiaus „Vamzdis" ar Sigito Parulskio „Mano tikėjimo iltys" – tai toks laiko ženklas, bendrų patirčių įspaudas. Bet mums šį kartą labiau rūpi, ar knyga ne vien pagal išleidimo laiką, o ir turiniu pritaikytina savivaldybių tarybų rinkimams ir kandidatų retorikos interpretacijai. Juk geroje literatūroje (kaip turbūt ir publicistikoje) įmanu be rimtesnių literatūrologinių išvedžiojimų ir analizių atrasti kančią ir džiaugsmą, meilę ir netektį, Zuoką ir Šimašių. Šiuo metodologiniu įrankiu Zemkausko knyga pasiduoda narstoma tik iš dalies, nes autoriui kultūrą iškeliant į minties epicentrą, o kandidatams ji rūpi tiek, kiek vegetariškas patiekalas prisiekusiam mėsainių mėgėjui.

Vis dėlto publicisto tekste apie Albert'o Camus „Kaligulą" akimirksniu dešifruotina, pavyzdžiui, Artūro Zuoko likiminė drama: „Jis – idealus modernybės įsikūnijimas, nes kartu yra ir šou kūrėjas, ir to paties šou auka" (p. 185). Arba štai sužinome, kodėl Visvaldui Matijošaičiui užtenka picos ir krabų lazdelių, kad pirmautų mero rinkimuose: „Galimybės saviraiškai šiandien idealios. (...) Šiandien nebūtina žinoti, koks dažų ir aliejaus sudėties receptas. Nebereikia turėti spaustuvės knygai išleisti. Nebereikia išmanyti fotografijos proceso nuotraukai sukurti. Nebereikia kino kameros norint susukti filmą. Ką anksčiau galėjo vienetai, šiandien gali visi. Ir – tai labai svarbu – gali itin greitai. Vos panorėję" (p. 56). Taip ir Kauno verslininkui nebūtina priklausyti tradicinei partijai ir pamažu siekti politinės karjeros, kad taptų meru, o vis dėlto jo galimybės vadovauti miestui net labai realios.

Kol tas pats Zuokas Vilniuje ir Andrius Kupčinskas Kaune labiausiai rūpinasi cent­rine miesto dalimi – stadionais, alėjomis, ermitažais, Šnipiškėmis, Šimašius užsimena apie periferinių miegamųjų rajonų gaivinimą, apie tai rašo ir Zemkauskas: „Juk Vilnius iš esmės tik pačiame centre yra Vilnius. O labiau į šalį – jau Paneriai, jau Jeruzalė, jau Karoliniškės, t. y. miestai ir miesteliai, sujungti su sostine tiltais ir prospektais. Reikia, kad jie nesijaustų atskirti nuo miesto. Taip sumažinsime projektų socialines įtampas" (p. 62).

Zemkauskas taip pat pateikia intuityvų atsakymą, kodėl Kaune svarbiausia rinkimų batalija – gatvių duobių lopymas, o Vilniuje – biudžeto skolos lopymas, esą tai „pats paprasčiausias buities ir medžiagiškumo sureikšminimas. Buitis ir kasdienybė niekada nebūna palanki poetiškam mąstymui" (p. 175). Anot autoriaus, „beviltiškumas (...) yra vienintelis tikras kūrybos priešas" (p. 50), taip ir Zuoko vienvaldystė būtų didžiausias demokratijos priešas. Bet kitaip nei Rusijoje, mūsų rinkimai nėra beviltiški, nes galime laisvai rinktis.

„Troleibuso istorijos". Sud. Laurynas Katkus. – V.: „Kitos knygos", 2014.

Kaip ir Zemkausko knygos atveju, šioji galėjo nė neatsirasti. Kažin ar pats sudarytojas įtikinamai paaiškintų pasirinktą tekstų komplektaciją – kodėl vis dėlto ne kiekviename apsakyme sušmėžuoja troleibusas arba kodėl vieno rašytojo kūriniai įtraukti net du. Atsimenant rinktinės pasirodymo laiką – pačiu agitacijos karštymečiu – ir kiekvieno kandidato Kaune ir Vilniuje kotiruojamą troleibuso motyvą, čia vėl verta paieškoti rinkiminių triukų ir galbūt net juodųjų technologijų.

Zuoko daug esti internetuose ir plakatuose, rinktinės apsakymuose jo taip pat daug. Mariaus Ivaškevičiaus fantastinis apsakymas interpretuotinas kaip Zuoko gigantomanijos alegorija. Politikos diskurse apie tokius sakoma, kad sprendimus priima buldozeriu, o šiame tekste vietoje žemkasės veikia traukinys: „Garvežys tempė du vaiduokliškai baltus keleivinius vagonus ir judėjo nepaprastai greitai", tada jis, „išaugęs keliais šimtais keleivinių vagonų, švilpė į senąjį miestą" (p. 114). Juk čia aiškiausia aliuzija į švaistūniškus metro ir tramvajaus projektus, tad didžiai stebėtina, kaip dar pirmojoje savo knygoje 1996 m. Ivaškevičius numatė šias politines vizijas. Dar labiau šokiruoja Marko Zingerio įžvalga apie tai, kiek kainuoja Zuoko iliuzijos. „Sakysit, milijoną iš Lietuvos banko? Daugiau, bičiuliai, daugiau. Brangiai už jas sumokame, bet jos dažniausiai sudūžta. Kas per prekė! Tačiau iliuzijos nepalieka mūsų net kapuose. Tik dėl jų ir tampame vaiduokliais" (p. 146). Čia ypač atkreiptinas dėmesys į abiejų cituojamų autorių pavartotą įvaizdį – vaiduoklį. Juk prieš dešimtmetį paviešintuose pokalbiuose Zuokas su Andriumi Janukoniu būtent vaiduokliu pravardžiavo užsispyrusį tarybos narį Vilmantą Drėmą, kurį dar taikėsi išplukdyti Nerimi pilvu į viršų! Tai tik liudija mitinę ir archetipinę vaiduoklio koncepto svarbą lietuvių literatūroje.

Nors rinktinėn įtrauktas Jurgos Ivanauskaitės tekstas dirbtinai filologinio stiliaus ir apmaudžiai vangaus siužeto, plėtojamo vien iš tokių neva egzistencinių dialogų, kad didis vargas tokį perskaityti iki pat galo išlaikant rimtą nusiteikimą ir susikaupusį veidą, jis savaip vertingas kaip psichologinė Matijošaičio picvaldystės ir krabalazduizmo studija. Kūrinyje vaizduojama nelaiminga veikėja, kuri nuolat ryja, pila, kemša į burną: milžinišką gabalą biskvito (p. 53), rūgštų vyną, maišytą su degtine ir romu (p. 56), „Asorti" saldainius (p. 58), liumpsintį želė tortą, skaidrią drebutieną (p. 59), traškučius ir lydytą sūrelį (p. 65), cukruotus arachisus (p. 76) ir dar daugiau, juk kuo daugiau vienarūšių sakinių dalių ir sinonimų – rašytojui nepamainomų retorinių figūrų, tuo atseit skaitytoją turėtų labiau įtikinti: „šlamšdavo bandeles, plikytus pyragaičius, kremais tykštančius tortus, kimšdavo sklindžius, cepelinus, kugelius, rydavo visokį sotų ir riebų maistą nė nepajusdama skonio, žiaumodavo kiauras dienas kaip karvė arba triušis..." (p. 54) – kaip matome, sulig kiekvienu sakinio sandu mintis išlaikoma ta pati, užtat tekstas iškart ilgesnis, panašesnis į literatūrą. Tariama gausa atitinka ir Matijošaičio picerijų filosofiją – sukurti pasirinkimo regimybę tarp picos su aitriąja paprika ir picos su alyvuogėmis, sukurti restorano su 66,66 proc. dydžio nekintamomis nuolaidomis iliuziją, o ir receptas Kaunui – iš to paties meniu!

Vartant rinktinę malonu atpažinti, kad Tomo Staniulio, Jurgos Tumasonytės, Ievos Toleikytės debiutiniai tekstai iš „Pirmosios knygos" serijos išraiškingumu beveik prilygsta vyresniųjų kolegų, nors jiems, kaip kandidatams Indrei Kleinaitei ar Mykolui Majauskui, dar truputį trūksta įdirbio išsiveržti į antrąjį turą. Ir turbūt visų įdomiausi yra tie kūriniai, kuriuose žaižaruoja išmonė ir intensyviai plėtojamas siužetas, – tai Gintaro Beresnevičiaus, Ričardo Gavelio, Sauliaus Tomo Kondroto fantastiniai apsakymai. Fantastinis pasaulis literatūroje šnibžda apie išvirkščiąją tikrovės pusę, atsuka neregėtą kasdienio pasaulio briauną, kai politikoje toks pat žanras ne į gera nei biudžeto tvarumui, nei visuomeniniam interesui. O galiausiai vis tiek labiausiai „nusipelniusiems" kandidatams ir jų rubikoniniams draugeliams baigiasi taip pat, kaip Beresnevičiaus vaizduojamam mitinio aitvaro medžiotojui: po laikinos laimės prie kibiro aukso tenka graužti nagus kalėjimo vienutėje (p. 97).