Marjo Isopahkala. Aš ir Ponas Poetika

Poetika II (2009) – antrasis leidyklos „Savukeidas“ esė rinkinys, suteikęs suomių poetams progą laisva forma pasisakyti apie poezijos rašymą. Marjo Isopahkala (g. 1974) – iš Suomijos šiaurės kilusi poetė, vieno seniausių ir didžiausių kultūrinių laikraščių „Voima“ nuolatinė skiltininkė. Išgarsėjo pirmuoju rinkiniu „Beprotiškas aistros mėnuo“ („Intohimon hullu huhtikuu“), kurį 2001 m. išleido drauge su poetu Mika Terho. Trumpą ir audringą meilės romaną vaizduojantis rinkinys prilipdė M. Isopahkalai drąsios, tiesmukos, o kartais ir nepraustaburnės rašytojos etiketę. Rinkiniuose vyrauja temos apie tarpusavio santykius, vienatvę, moters būtį, neišvengiamus lyčių skirtumus. Ir, be abejo, nesibaiminama daiktus vadinti jų tikraisiais vardais. Visa tai atsispindi ir spausdinamuose eilėraščiuose iš rinkinio „Moliūgų karietos“ („Kurpitsavaunut“, 2002).

Urtė Liepuoniūtė


Neapykanta iš pirmo žvilgsnio

Pirmą kartą su Ponu Poetika susidūriau pradedantiesiems poetams skirtame konkurse. Tą kartą nusprendžiau nerizikuoti ir iškepiau du poezijos rinkinius. Visų nuostabai – ne savo – pasiekiau finišo tiesiąją, tačiau džiaugsmingą triumfo akimirką į miltus sumalė vienas komisijos narys, nykokas, senstelėjęs poe­tas. Tai buvo Ponas Poetika. Jis nepatikliai spitrijo į mane pro akinių viršų ir vis vadino mergaite. Buvo baisiai pasipiktinęs, kad mano rašliavos minimos tame pačiame sakinyje su Poezija. Joms, girdi, iki Poe­zijos dar toli. Moterys komisijoje mane gynė, tačiau tai Ponui Poetikai nepadarė įspūdžio. Taigi konkursą laimėjo haiku rinkinys. Ten tai jau poezijos per akis, mąsčiau. Įsižeidžiau dėl tokio elgesio, praradau kruopelytę tikėjimo teisingumu, bet tikruosius jausmus nuslėpiau įžūliai atkišdama vidurinįjį pirštą.


Būti, kuo esi, sakyti, ką nori

Visą gyvenimą neapkenčiau to, kas mokykloje buvo šnekama apie lyriką. Na, apie tą Poeziją. Šiaip skaitydavau visus klasikai priskiriamus veikalus, bet Poezijos privengiau iš tolo. Epitetas jaunoji poetė man visuomet buvo didžiausias keiksmažodis ir dabar yra. Aš gimiau vaizduojamiesiems menams: fotografijai, tapybai, architektūrai. Karpyti ir dėlioti žodžius? Atsibuskit, kam tai įdomu! Taip tęsėsi tol, kol vieną dieną kritau iš aukštai ir labai skausmingai; kaukolė tėškėsi į šaligatvį taip, kad įdubo ir ji, ir asfaltas, kraujas, sumišęs su ašaromis, gatve sruvo greičiau, nei spėjo siurbti kanalizacijos šuliniai. Šiaip ne taip atsikėlusi suvokiau, kad galvoje viskas apvirto aukštyn kojomis, mintys trūkinėjo, žodžiai klydinėjo, teliko tik neaiškus bliovimas ir kosminis kvaitulys. Tada prancūzų impresionistai ir norvegų simbolistai ne ką begalėjo pagelbėti; man reikėjo kaladėlių, iš kurių galėčiau pasistatyti pasaulį, sudėlioti jį iš naujo, mat grįžti į senąjį su šia sutrenkta galva nebebuvo kaip. Į pagalbą atėjo žodžiai, o kur dar jie tokie svarbūs, jeigu ne poezijoje? Duktė palaidūnė ėmė nuolankiai svarstyti apie poe­zijos esmę ir, savo nuostabai, atrado begalinę laisvę taisyklėms, skiemenų skaičiui ir rimui nepavaldžią malonę. Žmoniją, žmogiškumą. Būti, kuo esi, sakyti, ką nori. Ir aš buvau Aš, visų ištroškusiųjų did­vyrė, ir Aš truputį norėjau rėkti. Taigi, galvojau savo susivėlusia galva, čia viskas vėl prasideda.


Ištempus kaklą ir dvokiančiom pažastim

Visa tai gali skambėti gražiai ir puikiai: žmogus klumpa, atsistoja, mokosi, auga. Sena gera „per kančias – į žvaigždes“ istorija. Vis dėlto tai, kas paskui veržėsi man iš burnos, visai nebuvo nei gražu, nei puiku. Naujasis gyvenimas buvo kupinas ardymosi ir siautėjimų, skandalų, spjaudymosi ir klyksmų. Nė iš tolo nepriminė jaunosios poetės (dėkui Dievui). Susidūriau su Ponu Poetika, jis mane mirtinai įžeidė, tad nuo jo ir jo pasaulio troškau laikytis kuo atokiau. Ponas Poetika man atstojo vartų sargybinį, Šventąjį Petrą, visa savo vyriška didybe sprendžiantį, kas pateks į dangų. Aš nepatekau, o ir netroškau patekti. Kai Ponas Poetika grumėjo, neva mano eilės visai nėra Poezija, mąsčiau: tai besmegenis, prakeiktas karosas, paskutiniausias nukarštašiknis – juk jos, velniai rautų, ir neturi būti! Ak, aš, nesuprastoji, oi oi ir vai vai. Mano eilės buvo mažo žmogaus gynybinė kalba, pareiškimas apie būtį.

Mano nuomone, buvau kaip reikiant maištaujanti, atžari ir užknisanti merga. Buvau neteisingos išvaizdos, pigi, nešvanki, problemiška, rėksminga, besispardanti būtybė. O sykį išmokus, kad reikia būti, kas esi, ir sakyti, ką nori, eilės irgi ėmė rėkte rėkti, spjaudytis ir skrepliuotis, net niršti. Mane pradėjo vadinti mizandriste. Netekau žado: juk neleisčiau laiko su vyrais, jeigu jiems jausčiau vien neapykantą. Buvo sakoma, kad esu nevaldomai agresyvi. Na, aš laukiau frontą. Reikalavau tos lygybės, kuria ši šalis garsėjo. Kadangi niekur jos neradau, šūdais lijo visuose vyriškuose frontuose – tiek provincijoje, tiek miestuose. Agresiją pagimdo ir menkesni dalykai.

Dabar geriau pagalvojus, visai nenuostabu, kad Ponas Poetika manimi nesusižavėjo. Mudu skyrė daugybė dešimtmečių ir ištisas pasaulis. Juk norėjau būti marginalė, na, tokia biškį rokas, andergraundas, girta apsisnarglėjusi boba. Aš nepriklausiau Pono Poetikos pasauliui, o jis – manajam. Ponas Poetika gyveno miesto centre, art nouveau stiliaus name, virš durų kabojo jo pavardė. O aš ardžiausi kur papuolė, dvokiančiose medinėse priemiesčio landynėse. Saulė švietė vargšams, mėnuo – bepročiams. Man priklausė potvyniai ir atoslūgiai.

Bulvės, 2013 m. augintos mirusiems poetams atminti, Litmenio redakcijos kiemelyje (Mėsinių g. 4, Vilnius). gyčio norvilo nuotrauka
Bulvės, 2013 m. augintos mirusiems poetams atminti, Litmenio redakcijos kiemelyje (Mėsinių g. 4, Vilnius). gyčio norvilo nuotrauka


Didysis pokytis

Tada įvyko kaži kas keista ir man svetima. Kai kurie galėtų pasakyti, kad užaugau; na, mažų mažiausiai pasenau. Galbūt nuo daugybės sutrenkimų suminkštėjo makaulė. Juk išskėstomis rankomis ir atstatytais speneliais sutikdavau kas antrą problemų su alkoholiu turintį poetą; tai nepraėjo be padarinių. Gana stiklo šukių, krauju aptaškytų durų ir apmyžtų grindlenčių. Ilgėjausi rytų, ne naktų. Nebepajėgiau šaukti. Troškau miegoti švarioje patalynėje. Troškau, kad nebedužtų langai ir pro juos nebeskraidytų televizoriai. Veidas buvo išpurtęs, galvoje vešėjo nemaža cista. Mąsčiau, kad visa tai jau patirta, ir nusprendžiau tapti atsiskyrėle, pagal charakterį – nuo vieno kraštutinumo prie kito. Ne iš piktumo – nuoširdžiai nuobodžiaudama. Susiradau nuošalų seną ūkį. Pirmąkart ėmiau gyventi. Iš triukšmadarės tapau šeimininke – ne itin dosnia, bet vis dėlto. Kepiau bandeles ir baisingai sustorėjau. Per pilvą nebemačiau savo lyties, bet man ir nerūpėjo. Apželdinau sodą ir, didžiam nustebimui, atradau savyje piktžoles raunančią ir krūmelius dailinančią fašistę sodininkę. Net išėjusi į mišką sunkiai išsiversdavau be sodo žirklių. Vis dar atsidaviau aštriu prakaitu, pažastyse žėlė plaukai, teturėjau lauko tualetą ir jokio dušo – na, bent jau buvo šulinys. O miške galėjai prisirinkti malkų pirčiai pakurti. Daugiau nebereikėjo sukapoti namo, kad sušiltum.

Kad būtų linksmiau, įsigijau naminių gyvūnų: katę, šunį ir dvi bjaurias, nešvarias avis. Katę radau daržinėje, šuo buvo benamis mišrūnas, bet ryžtingai išmokiau juodu aukščiausios klasės elgesio. Mano namuose be manęs daugiau niekas nesiautės, aš irgi nedažnai. Miške radau laputę ir varniuką, kurie puikiai pritapo šeimynoje. Laputė šiko kur papuolė, varniukas išlesdavo bandeles, bet jiems, kaip laukiniams gyvūnams, tas buvo leidžiama. Bėgant laikui pas mus užklydo ir daugiau kačių ir šunų, ir net viena didžiulė kiaulė, kurią įsileidau vidun. Gyvūnėliai brovėsi ir į mano eiles, taip pat ir muzika, ėmusi skambėti galvoje nutilus riksmams. Dainavau daug ir nepataikydama į toną, kartais net truputį pašokdavau su didžiąja kiaule. Kurį laiką gyvenimas atrodė neblogas, eilės grojo šlagerius – mišką, laukus ir smėlio kvapą. Skelbiau ramybę ir meilę, poezijos varpos galėjo sau ramiai bręsti, niekas nebenudraskydavo ir nebeišniekindavo šermukšnio uogų. Kartais mano eilės būdavo tokios tylios, kad galėjai išgirsti, kaip ryto miglos gaubiamoje upėje teliūškuoja irklai. Vis dėlto viskas buvo kaži kaip pernelyg gražu ir vienu metu, ko gero, šiek tiek nuobodžiavau.


Kaimynas pragare

Vieną rytą ant vieškelio stovėjo pats Ponas Poetika. Kad tave kur. Nors gyvenimas ir atrodė perdėm nusistovėjęs, vis vien ne tai turėjau galvoje. Negalėjau patikėti savo akimis, jis – taip pat. Buvau kone apskritai pamiršusį tą kriošeną, bet še tau: stovėjo su savo kostiuminėmis kelnėmis, tvarkingai ant rankos kadaravo lietpaltis – daugybės metų patirties nugludintas įprotis. Vieškelyje, vidury mėšlo smarvės. Ponas Poetika išėjo į pensiją ir persikraustė į kaimą – nebesuspėjo koja kojon su pasauliu. Nenoromis tapome kaimynai ir visomis išgalėmis stengėmės nesusitikti. Ponui Poetikai buvo pasakyta, kad kaimynystėje gyvenanti savotiška poetė. Jis džiaugėsi, kol išvydo, apie ką kalbama. Tikrai nebuvau gera kaimynė: kviečiausi draugus į svečius, gerdavom ir triukšmaudavom kieme, išnešdavom lauk kolonėles ir atsukdavom jas į Pono Poetikos namą, kalbėjom apie jį tik bloga. Mūsų nuomone, visiems būtų buvę geriau, jeigu jis numirtų. Vieną kartą paryčiais primyžau prie Pono Poetikos durų ir paraginau savo augintinius padaryti tą patį.


Humaniškas aktas

Vis dėlto, laikui bėgant itin nenoromis pradėjau šiek tiek suprasti Poną Poetiką. Stebėjau, kaip jis žyla, kaip vis lėčiau kiūtina prie pašto dėžutės pasiimti poezijos žurnalų, ir mąsčiau, kad ta senatvė tikrai padaro iš žmogaus paniurėlį. Pačią irgi ėmė traukti prie žemės, lytinės lūpos nukaro taip, kad nuoga sunkiai bepaeidavau, po krūtimis prisikaupdavo purvo. Vieną dieną grynai iš meilės artimajam nusprendžiau aplankyti Poną Poetiką ir pažadinti jame geismą. Pasibeldžiau, bet niekas neatsakė. Užėjau vidun, namas buvo švarutėlis, kaip ir įsivaizdavau. Ponas Poetika gulėjo prietemoje miegamajame ir skaitė knygą; kaulėtos galūnės aiškiai išsišovė po antklode. Toks liesas vyras turbūt dažnai šalo. Atsiguliau greta. Nieko nekalbėjom, nežiūrėjom vienas kitam į akis. Atėjau drąsiai ir nerūpestingai, bet dabar suglumau ir sudvejojau. Ėmiau glostyti Pono Poetikos įnagį. Didžiai nuostabai, manęs nė kiek nesupykino. Buvau nesipraususi, mano apačia bjauriai dvokė, ir Ponas Poetika nekišo ten nagų, o tai buvo visai gerai. Nė vienas nebuvom kaži kaip itin susijaudinę, tačiau neįprastai plonas, gana ilgas Pono Poetikos organas vis dėlto sukietėjo ir mudu atlikome aktą. Apie aistrą negali būti nė kalbos, net ir seksas skamba perdėtai – kad ir kaip būtų, organai susijungė ir davė vaisiui pradžią.


Geriausia – sodinti bulves

Iš pradžių išsigandau. Koks gi hibridas gims iš nykaus sukriošėlio ir nutukusios bjaurios mergos? Mažas šūdžius su krūva asmenybės sutrikimų? Nepakenčiamas, nuolat dėmesio reikalaujantis nususėlis? Ar dar blogiau – gyvenimo bijantis nelaimėlis? Ir kur buvo kontracepcija? Apsiraminusi ėmiau svarstyti, kad vaikas, kita vertus, galėtų paveldėti ir geriausias mudviejų savybes. Juk meilė tradicijoms ir knyginė išmintis nėra visai beverčiai, juk nėra? Nors visuomet šiek tiek didžiavausi savo duobėtu gyvenimo keliu, pats savaime jis nėra jokia vertybė. Iš manęs vaikas paveldės juslingumą, kraują, veržlumą ir aistrą, vedančius žmogų į priekį. Galbūt jis taps mažu, užsispyrusiu kariu, kuris vieną dieną visus priblokš. Tikiuosi. Nežinau nieko blogiau, nei gėdytis nuosavo vaiko, ir užjaučiu savo mamą.

Santykiai tarp mudviejų su Ponu Poetika liko šalti. Gyvenom kaimynystėje, nieko daugiau. Galbūt elgėmės kiek padoriau nei anksčiau. Retkarčiai jis šūktelėdavo virš tvoros paklausti, kaip laikausi, kitais kartais aš nunešdavau jam obuolių ir pyrago. Vaiko globą nusprendėm dalytis: aš prižiūrėsiu darbo dienomis, jis – savaitgaliais. Mano mėgstamiausi žodžiai vis dar buvo šūdas ir subinė, ir kai tik galėsiu, išmokysiu jų vaiką. Laukdama jo gimimo, nusprendžiau pasisodinti bulvių. Mums visiems prireiks daug jėgų.


Iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė
„Poetika II“, „Savukeidas“, 2009.