Milda Baronaitė. Drakonas Sagan ir banginis

Lindžiu savo urve jau trečią parą, senka maisto, arbatų ir knygų atsargos, o pro mažytį plyšelį sienoje, t. y. sieloje, smelkiasi šaltis ir sėlina vienatvė. Ir imu suprasti, kaip atsiranda visos tos drakonų galvos ir banginiai, o kartu su jais – ir lietuviai, ne ką mažiau mitinės būtybės. Viskas iš tos vienatvės, sakau sau šį kiek magišką viduržiemio vakarą, juk reikia susigalvoti draugų, bent kiek panašių į tave patį, nes žmogiškas žmonių žmoniškumas galutinai įgriso, o be to, net jei jų ir norėtum – tai ar gripas, ar nebeužsivedanti mašina, ar užpustyti keliai užspeis į kampą ir paliks tūnoti vieną. Iki šiol manei esąs žmogumi, būtybe kuo paprasčiausia – viena galva, viena širdim, pora ausų ir akių (tokia daugybė tik dėl erdvės suvokimo!), bet štai palikęs kelioms dienoms vienas imi mąstyti daugiabalsiu choru ir ginčytis pats su savimi, kol?, dėkuidie, po ranka pasitaiko visą šią ūmią šizofreniją paaiškinantis Gintaras Grajauskas.

Gintaras Grajauskas. „Istorijos apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaind­lį“. – Vilnius: „Tyto alba“, 2012.

Harum Harum
Naujoji Gintaro Grajausko knyga – ne šiaip knyga, o visa viduramžiais kvepianti riteriška pasaka. Stebuklinga ši pasaka tuo, kad telpa joje ir viduramžiai, ir XXI a., ir ūkanotasis Albionas, ir Karoliniškės. Ne šiaip telpa, o telpa darniai, elegantiškai. Neprikiši autoriui idėjos nevientisumo ar neišbaigtumo, juoba kad prie bend­ro tono prisideda ir knygos dizainas bei iliustracijos.
Net ir geroje literatūroje aptinkamas dramatizavimas mane begal erzina. Kaip vaistą kartais suvartoju vieną kitą Gintaro Grajausko eilėraštį – jo ironija ne žlugdanti, o sveika ir pilna gyvybinės energijos, tad padeda atsigauti nuo „rimtosios“ literatūros „rimtumo“. Būtent tai ji ir padaro – įdeda visą rimtumą į kabutes. Panašiai elgiasi ir šioji knyga, kurioje drakonas pats iš savęs pasišaipo, pats apie save pamąsto ir pats su savimi pasipyksta. O paskui pasijuokia su savimi, su riteriu ir su mumis. Knyga pilna pasišaipančių, mąslių, drąsinančių, liūdnų šypsnių. Devynios galvos šypsosi, riteris šypsosi, tad ir aš šypsausi.
Harum Harum
Viena smagiųjų knygos pusių – jos sunkiai apibrėžiamas žanras. Pasaka kūrinį galima vadinti tik sąlyginai. „Kartą toli Britanijoje...“ (p. 10) – pradeda rašytojas, bet paskui tiek ir tematyti tos pasakos. Ją gal dar galėtų priminti netiesiogiai pasakytas pabaigos moralas... Bet tai vis dėlto labiau drakono išmintis nei moralas (o ir skamba jis taip: „Esate visiškas, absoliutus kvailys, vėpla ir asilas!“ p. 133) Istorijos –­ gal jau kiek tikslesnis žanro apibūdinimas. Iš tiesų – tai pokalbiuose įrėmintos istorijos. Jei norėčiau pasirodyti protinga filologe, sakyčiau, kad tai jau panašu į klasikinę novelės formą, pvz., Boccaccio. Bet tokiems pareiškimams nuotaika visai ne ta. Daug smagiau aptarti ką kitą.
O tas kitas – tai drakono lytinė tapatybė. Aš vyras, bet aš moteris, – sako jums drakonas. Štai kaip sudėtinga. O jei dar turėsime omenyje, kad drakonas apskritai yra viskas ir niekas: jis atrodo taip, kaip mes jį matome, o gyvena jis visur – praktiškai juo gali būti ir jūsų mama – kas tuomet? Ir aš nežinau. Tik žinau, kad į universitetą daugiau neisiu: „Beje, ar esate pastebėjęs, jog kai kurie žmonės prie savo pavardės vizitinėje kortelėje kartais mėgsta prirašyti dvi raides – Dr.? O dabar pajudinkite smegenis ir pabandykite atspėti, ką gi jos reiškia“ (p. 90).
Itin ambicingiems ir reikliems riteriams šis drakonas pasirodys gal kiek nuobodokas... Ech, tas nuotykių alkis!... Bet galiausiai jis – o kartu ir G. Grajauskas –­ nuostabus tuo, kaip moka pasakojimą pabaigti. Pabaigti taip, kad laiminga sėdu į traukinį ir galvoju, koks tai didis nuotykis –­ sėsti į traukinį, t. y. elektrinį drakoną, ir važiuoti aplankyti mamos, kuri, dabar jau visiškai tuo neabejoju – tikrų tikriausia drakonė. O gal ir aš, o gal ir jūs.
Harum Harum tariame drakonui ir leidžiamės šokti.

Françoise Sagan. „Pasiklydęs veidrodis“. Iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: „Baltos lankos“, 2012.

Apie Françoise neišsiplėsiu. Visokių biblio- ir bio- grafijų galima lengvai prisinaršyti internete ar bibliotekose, aš tik šnipštelsiu, kad tose platybėse taip pat esama ir pora filmuotų jos inerviu. Žiūrėjau juos prieš penketą metų, bet nepamenu nė žodžio, ką ji sakiusi. Ir nereikia. Užtat atmintyje liko išdidi, kiek arogantiška nespalvota moteris griežto kirpimo kostiumėliu, trumpais, šviesiais plaukais, žemu balsu ir be paliovos rūkanti. Sagan irgi drakonas, pridėčiau dabar.
„Graži, iš tikrųjų graži, – tarė jis sau, –­ iš tikrųjų mano“ (p. 126). Pasakojimas apie tai, kaip Fransua, Vyras, turi vieną gražią, o kitą ne tokią gražią, bet brandžią moterį, tačiau galų gale susipainioja ir apsigauna. Ne veltui Fransua. Ne veltui Sagan. O čia juk paskutinis jos romanas... ak! Kaip tik tokiu lengvu, neįpareigojančiu tragizmu ir dvelkia visa jos kūryba.
Man patinka gražios knygos. Galima būtų pasičiupti „Pasiklydusį veidrodį“ vien dėl viršelio. Ir po viršeliu gražu, bet gražu ne iš didžiosios, ne ypatingai meniškai. Truputį nuolaidžiaujant nudailintų paveikslėlių magijai.
Moteris išvažiuoja ir Vyras lieka apleistas, liūdnas, be to, sergantis. Eina susitikti su Meiluže, jos taip nevadindamas ir jokių sąmoningų intencijų neturėdamas – tačiau pasąmoningas intencijas iš nutylėjimo suprantame – taigi eina su ja susitikti, bet paskutinę minutę apsigalvoja ir po vakarienės sprunka namo. Ten drebėdamas guli lovoje ir gailisi savęs – nes sergantis, nes kvailas, nes apleistas, nes nori Meilužės, o gal dar labiau Moters, o gal iš tiesų Mamos. OK. Tai, kelinta diena gulėdama lovoje su trimis antklodėmis, vaistų pakuotėmis, termometrais, arbatomis ir t. t., gal ir galiu suprasti. Tačiau demonstruoti tiek užgniaužto verksmo ir savigailos net man, mergaitei, būtų pernelyg dramatiška, o gal ir komiška. Niekaip nesusivokiu, kaip to nesupranta Meilužė (ne mano –­ Vyro), bet pati Meilužė jaučiasi labiau Motina ir problemos nemato.
Kad ir kaip ten būtų, Fransua, Vyras (o etiketės personažams prilimpa lengvai, tarsi pačios savaime), ganėtinai prancūziškas tipažas – truputį Vyras, truputį Vaikas, neabejotinai Narcizas, dėl to ir gundantis, ir atstumiantis. Jo moterys kiek blankesnės: Sibilė – graži, elegantiška, mylinti ir ištikima moteris, Muna – aistringa, tvirta, tačiau lyg nusivylusi, lyg gyvenanti jau po didžiųjų gyvenimo įvykių. Visi šie apibūdinimai – „aistringa moteris“ ir „didieji gyvenimo įvykiai“ – taip ir dvelkia kažin kokiu pavėluotu romantizmu, ir norisi pasiteisinti, kad ateina jie ne iš manęs, o iš knygos, o dar tiksliau – iš Fransua. Jis kaip stikliukas, kurį vaikas būdamas prisidėdavai prie akies ir žvalgydavaisi į (tuomet jau žalsvą) pasaulį. Taip ir Fransua iš Sibilės ir Munos padaro Moterį ir Meilužę, tipažus erotiškais, ryžių pudra kvepiančiais šiltais ir minkštais kūnais, kuriuos ryte rankos tarsi pačios, be jokių sąmoningų pastangų apsiveja. Visai įmanoma, kad neįkyri antipatija, kurią dėl tam tikro lepšiškumo jaučiau Fransua – autorės sąmoningai sugalvotas ir puikiai įgyvendintas triukas. Juk priversti skaitytoją ką nors jausti knygos veikėjams – didelis darbas! Numanau, kad ir pati autorė ne per labiausiai jį mėgo –­ tik paskaitykit lyg iš melodramų vadovėlio pasiskolintą pabaigą! O ir visa knyga truputį melodramiška, ką čia truputį – labai. Tik kokybiškai, lengvai, bet ne kvailai parašyta, tad nėra ko ir priekaištauti. Galite drąsiai dovanoti ją savo Mamai ar Meilužei (būtų geriau ne Moteriai), o gal greitosiomis ir pats perverskite.

„Banginis prarijo lietuvį. Nepapras­ti lietuvių nuotykiai 1900–1940 metais“. Sudarė Aleksandras Ikamas. –­ Vilnius: „Tyto alba“,  2012.

Nemažai čia bus to Gintaro Grajausko, jei net kito knygą aptardama jį cituosiu, bet kad neatsispiriu: „Kodėl jie geria gryną degtinę vidury vasaros / kodėl jie stūgauja karingas dainas, grūmoja ir ūkčioja / kodėl jie susimuša, o paskui verkia apsikabinę / nes nyku mums šitaip gyventi“ (iš „Eilėraščio apie lietuviškojo identiteto paieškas“). Kažkaip panašiai kalba ir ši knyga –­ traukia lietuviai miškinių-barbarų balsais daugiabalsį, nedarnų kaip turgaus erzelis, tikra kakofonija, kažkas trečioj eilėj mušasi, svetimoteriauja ketvirtoj, o fone vietoj dekoracijų pleška kaimyno tvartas. Bet džiugūs tokie lietuviai, patenkinti savimi ir kaimynu. Pasak knygos sudarytojo Aleksandro Ikamo, XX a. pirmoje pusėje nestokojome humoro, sveikos ironijos, išradingumo. Knygos anotacijoje tarp eilučių įskaitau graudulio gaidelę: o dabar...
Ech... o dabar... paslapčiom nubraukime po ašarėlę ir grauduliui numalšinti atsiverskime knygą kur nors per vidurį, kad iškart aiškiau pasidarytų, su kuo turime reikalą. O reikalas čia toks, kad p. A. Ikamas visai smagiai padirbėjo ir surinko šūsnį humoristinių nutikimų, skelbtų 1900–1940 regioninėje ir nacionalinėje spaudoje. Knyga esą pristato tuometį lietuvio paveikslą, leidžia pasijuokti ir pažinti namudinę, „neistorišką“ istorijos pusę. Idėja graži, girtina, smagi. Spaudos žinutės išties žavios, nors, bijau, reta kuri privers jus kvatotis už pilvo susiėmus. Greičiau šyptelsite iš žioplumo, gyvenimo paradoksų ar kartais skaudžios ironijos. Savito, originalaus skonio prideda ir tuometinė kalba: „VILTIS, 1910 m. liepos 4 d., 3 p., Sarenčionyse ganykloje perkūnas užmušė vienu matu 1 meitėlį, 2 karvi ir 16 avių. Žmonės nežinodami, ar galima perkūno užmuštieji gyvuliai valgyti, užkasė juos žemėsna. Karvės ir meitėlis buvo riebųs. A. V.“ (p. 38). Cha! Kiekgi egzistenciškai lietuviškos širdperšos telpa paskutinėje, tokioje „tarp kitko“ pastaboje, ir kaip gera, kad štai ir aš, ir aš tokia pat, ir aš brolį lietuvį suprantu!.. O ir knygos leidėjai ne kartą primena, kad personažai – neišgalvoti, tikrai gyvenę, sakytum beveik mes. Tai, žinoma, suteikia knygai istoriškumo, autentiškumo aurą, leidžia atpažinti save ar savo pusbrolį (trečią brolį) Joną. Vis dėlto bene ilgiausias „Nelaimėlių“ skyrius (o skyrių knygoje visi 20, ir juose atsiduria tiek policininkai, tiek išradėjai) niekaip manęs neprajuokina, jei laikausi įsikibusi minties, kad čia viskas tikrų tikriausia. Tik distancija ir leidžia mėgautis tokiu kruvinu, „laikraštiniu“ humoru, kuris, neneigsiu, smagus: „ŽEMAIČIŲ PRIETELIUS, 1931 m. lapkričio 26 d., 7 p. Kuturių kaime (Raseinių a. Jurbarko v.) rasta nužudytas savo kambaryje trimis revolverio šūviais ūkininkas P. Blažys. Žmogžudys iš rašomojo stalo paėmė 4.000 litų ir išeidamas sutvarkė lavoną; gale galvos pastatė žvakę ir ją uždegė. Ant. “ (p. 179).