Milda Baronaitė. Dvasios makdonaldai

Paulo Coelho. „Rankraštis, rastas Akroje“. Iš portugalų kalbos vertė Zigmantas Ardickas. – Vilnius: „Vaga“, 2012.

Visi žinome, kad Paulo Coelho knygoms labiausiai tinka epitetai iš š raidės (pvz., „šprotą lavinančios“ ar „šielą atgaivinančios“). Jei kas nors nesutinkate, pasinaudosiu stipriausiu ginklu, kokį tik turiu savo asmeniniame argumentacijos arsenale: taip tiesiog YRA. Jo knyga šios dienos meniu patenka į kategoriją „dvasingumo tyrelė, sukramtytas maistas kūdikiams“. Šioje apžvalgoje į kitokią nuomonę neatsižvelgsiu, tačiau nuoširdžiai išplėtosiu savąją.
Pirmiausia pasiaiškinsiu, kodėl ėmiausi P. Coelho: nors skaudu prisiminti, tačiau, būdama keturiolikos ar penkiolikos, surijau beveik visas tuo metu išleistas jo knygas. Kas baisiausia, tų knygų daugėja ir daugėja, tad dabartiniai keturiolikmečiai skaito jau nebe keturias ar penkias, bet gerokai per dešimt. Dėkuidie (taip pat P. Coelho, jo leidėjams ir komercijai), kad knygos plonutės – kaip vienas mažutis šaukštelis salstelėjusios, aiškaus skonio neturinčios tyrelės, kuria maitinate savo vidinį kūdikį. Beje, pirmą kartą rašydama apžvalgą pasidomėjau ir knygos kaina – štai šią knygyne radau už 29,90 lito. Už tiek galėčiau nusipirkti visas tris (keturias?) bložes. (Ei, gal kas pirktumėte iš manęs „Rankraštį“? Už pusę kainos!..)
Bet gana lieti nuoskaudas, pirmyn skaityti! Knyga pradedama pseudoistorine įžanga apie neva tikrą rankraštį, rastą Akroje, kurį dabar autorius imasi perrašyti. Iki šios vietos viskas, sakykim, gerai. Tonas neerzinantis (t. y. visai ne dvasingas), o mistifikacija, kaip ir turėtų, pridengia takoskyrą tarp istorijos ir fikcijos. Įžangos problema – visai ne ji pati, o tai, kas seka po jos. Skaitydama vis užkliūdavau už neaiškių anachronizmų, nepastebėtų liapsusų: ar patikėtumėte, kad antrojo tūkstantmečio pradžioje (vėliausiai) gyvenęs vietos išminčius minėtų „šią planetą“ ir tai, kaip buvo, „kai gyvenome urvuose“ (p. 83). Koks išsilavinęs, su Naujausiųjų laikų mokslo atradimais susipažinęs išminčius!
Knygos siužetas – kiek jo yra – irgi visai pakenčiamas: miesto, kurį rengiasi užpulti kryžiuočiai, gyventojai paskutinį vakarą prieš neišvengiamą mirtį susirenka į pagrindinę aikštę paklausyti keistuolio išminčiaus. „Neišvengiama mirtis“ –­ be galo dramatiškai skamba, tiesa? Et, tikrai verčia susimąstyti: apie gyvenimą ir mirtį. Apie draugus ir priešus. Eleganciją. Kovą. Meilę. Seksą. Pralaimėjimą. Erzina ne pati koncepcija, kaip istorinė mistifikacija, bet jos netobulumas – tarsi numota ranka tikintis, kad skaitytojas vienaip ar kitaip drebutieną praris. Klausimai – paprasti ir bendražmogiški, atsakymai – itin egzistenciškai svarbūs, pilni gilios amžinosios išminties. O iš tiesų –­ sugromuliuotos, pertrintos visų religijų, sveiko proto ir tūkstantį kartų girdėtų pamokymų išminties. Nieko konkretaus, jokio užsilikusio ir savitą skonį išlaikiusio ingrediento – nieko, tik košė bedantėms mūsų burnoms. Fu fu fu fu. „Vien tas, kuris nuolankiai ir drąsiai priima neįžvelgiamą Dievo planą, žino, kad yra teisingame kelyje“ (p. 62). „Meilė yra dieviška būsena, o vienatvė yra žmogiška būsena. Ir abi dera tiems, kurie supranta gyvenimo stebuklą“ (p. 36).
Nebekomentuosiu. Nebeskaitysiu. Man nebe keturiolika, kodėl turėčiau?

Kahlil Gibran. „Klajūnas“. Iš anglų kalbos vertė Zigmantas Ardickas. – Vilnius: „Vaga“, 2012.

Antrasis patiekalas tebebadaujančiai mano dvasiai. Viršelis, pavadinimas, autoriaus vardas, net vertėjas – viskas taip įtartinai skamba, kad nežiūrėdama knygą mestelčiau į tą pačią krūvą su P. Coelho. O senoliai grūmoja pirštu: nespręsk apie knygą iš viršelio. Na gerai jau, gerai, – nusileidžiu, nesprendžiu, skaitau.
„Klajūnas“ beveik tilptų į kišenę, tad galite jį pasiimti eidami į universitetą, darbovietę ar tualetą. Laisvos minutės kaip tik užtenka vienai istorijai perskaityti: „Klajūnas“ kasdienybės klajonėse. Tokiam skaitymui knyga idealiai tinka –­ nesveria nei kišenės, nei galvos, lengva prisiminti, smagu perpasakot ir paleist istorijas gyventi atskirą, savarankišką gyvenimą jau be autoriaus žinios. O autorius –­ libaniečių kilmės poetas, gyvenęs visai ne prieš tūkstančius metų (būtent taip galima pamanyti dėl alegorinio jo pasakojimo ir turinio glaustumo), o vos prieš gerą šimtmetį.
Knyga neabejotinai patenka į „dvasingųjų“ skiltį. Tačiau vargu ar ant tos pačios lentynos kaip „Rankraštis...“. „Klajūnas“ vis dėlto ne toks apgailėtinas ir niekam tikęs. Istorijomis iš tiesų mėgaujuosi, jos parašytos lengvu, neįmantriu stiliumi, šen bei ten pagardinamu kokia metafora ar stilistiniu niuansu. Be to, jos neturi tokio tipo pasakojimams dažnai būdingo prikišamai aiškaus ir kryptingo moralo. Visas išvadas belieka padaryti (arba nedaryti, tai irgi neblogas variantas) skaitytojui, mat istorijos kartais nutrūksta elegantiškai „nepabaigtos“: autorius pasitenkina nupasakodamas situaciją, persakydamas pokalbį, bet laikosi nuošaly ir nebruka savos interpretacijos, t. y. nevaidina išmintingo kaip kai kas, į ką pirštais nerodome, bet kurio knygą ką tik aptarėme.
Knyga vertinga ir dėl pačių pasakojimų: autorius sugeba rasti dar neeksploatuotų kasdienybės, gyvenimo ir amžinybės paradoksų ir pateikti juos žaismingai (o kartais melancholiškai), per alegorijas atskleisti įdomias įžvalgas: „Mes dėmesingesni menams. Mes ritmiškiau aplojame mėnulį nei mūsų protėviai. Ir žvelgdami į save vandenyje, matome, kad dabar mūsų bruožai aiškesni nei vakarykščiai“, – taip kalba saulutėje besišildantis šunėkas, kol jo ir jo draugų nepradeda vaikytis šungaudžiai: „Dėl Dievo meilės, bėkite kiek įkabindami. Mus vejasi civilizacija“ (p. 29). Vos pradėjusi skaityti sugaudavau save spėliojančią, kaip istorija baigsis ir kokia bus jos esmė. Iš kelių dešimčių pasakojimų įspėjau gal tik vieną ar du, tad visai rimta persvara prieš cinišką skaitytoją laimėjo autoriaus originalumas.
Yra ir tokių istorijų, kurios labiau primena poeziją proza: Kelio Angelas uždėjo rankas ant vargšo Poeto ir turtingo Kvailio pečių, ir šie apsikeitė savo turtais: „Poetas, pažvelgęs į savo saują, nerado nieko, išskyrus sausą lakų smėlį; o Kvailys užsimerkė ir nejautė nieko išskyrus skriejantį debesį širdyje“ (p. 36). Ši knyga dienos meniu atitiktų salotas (taip, McDonalde jų irgi esama!) – turbūt genetiškai modifikuotas, bet traškias ir gaivias. Didžiausia problema – kad tai viso labo du salotos lapai ir morkos gabaliukas, nepavalgysi.

Philip Roth. „Portnojaus skundas“. Iš ang­lų kalbos vertė Marius Burokas. – Kaunas: „Kitos knygos“, 2012.

O tai jau tikras patiekalas. Net ne desertas – nemėgstu salstelėjusių dvasingumo grietinėlės išraitymų. „Portnojaus skundas“ – riebus kepsnys, kurį, net būdama vegetare, kertu pasigardžiuodama. Iš McDonaldo nuėjom pas seną bičiulį, neaišku kodėl užsigeidusį mus karališkai pavalgydinti. Tarkim, čia jo atvirumo valandėlė: vyrukas lieja mums širdį nieko neslėpdamas, pila visą savo siutą, nuoskaudas, apnuogina kompleksų pagražintą sielą lyg koks atsiversti sugalvojęs barbaras per išpažintį. Gražiausia tai, kad nelaimingasis turi nepaprastai puikų humoro jausmą, per kraštus besiliejančią ironiją taiko nuoširdžiai ir iš širdies gelmių, bet pirmiausia sau. Pastebėjau, kad mano aplinkoje ironija dažnai patylomis laikoma gal ir pikto, bet intelektualaus žmogaus bruožu. Ne visuomet su tuo sutikčiau –­ ironija ironijai nelygu. Štai prieš save nukreipta ironija dažnai tampa šleikščia savigaila. Tačiau prieš šį autorių nukeliu kepurę: už sugebėjimą laviruoti tarp intelektualumo, ironijos, komizmo, patyčios ir orumo: „Baikit versti mus būti gerus! Baikit versti būti mielus! Dėl Dievo meilės, palikite mus vienus ramiai tampyti mažus pimpaliukus ir mintyti menkas egoistiškas minteles – pakaks garbinti mūsų rankas, užpakaliukus ir burnas! Šiknon vitaminus ir žuvų taukus! Duokit mėsos kasdienės! Ir atleiskit mūsų nuodėmes, kurių net nuodėmėmis nepavadinsi!“ (p. 103)
Pagrindinis personažas – trisdešimtmetis vyrukas, prisėdęs ant daktaro kušetės ir be paliovos (tačiau kaip meistriškai!) plūstantis savo motiną žydę, tėvą žydą ir save žydą. Jam pačiam jų visų ilgos, ereliškos nosys atrodo kaip paties Dievo velniška išmonė ir prakeiksmas, neišvengiamas ir jo tapatybės ženklas, įsūdytas į jo kūną kartu su nepaliaujamu potraukiu šiksoms – ne žydų kilmės merginoms, – o tai jau asmeninis įžeidimas jo tautai, kilmei, visiems didiems dalykams, kurių didžių didžiausias – mama. Vyrukas visai nuoširdžiai mėgina bent Izraelyje permiegoti nors su viena žydaite – bet visas jo vyriškumas (o gal verčiau sakyti žydiškumas) nė krust. Jo mintis ir fantazijas apsėdusi Beždžionėlė, psichuojanti, lengvai patvirkusi analfabetė („Meloi išveizk gryndis pri vanios“, –­ rašo ji savo kambarinei, p. 172), kuri, be abejo, neturi nei lašo žydiško kraujo ir apskritai yra gyvas, vaikščiojantis, aptemptu užpakaliuku ir trumpu beveik ne sijonu švysčiojantis įžeidimas tradicinėms žydų vertybėms.
O visoje šioje kiek groteskiškoje istorijoje gražiausia tai, kad mūsų herojus –­ be galo žmogiškas, įtikinantis, paveikus personažas, kartais pasirodantis realesnis nei kuo realiausi mano draugai ir artimieji. O toks žmogiškumas, jausmų ambivalentiškumas ir šiaip asmenybės sudėtingumas jam pačiam tik gadina gyvenimą: kur kas paprasčiau būti tipažu, sekso maniaku nei personažu, įsimylėjusiu merginą, pravarde Beždžionėlė.
Autorius, be jokios abejonės, žydų kilmės amerikietis.

Draugai