Milda Baronaitė. Kaip filologas šešėlį vaikės

Katkus L. JUDANTYS ŠEŠĖLIAI. – Vilnius: Tyto alba, 2012.

O karveliai ar skraido žiemą? Kitaip sakant: ar žiemą išsiųsti laiškai tikrai pasiekia adresatus, ar nevirsta tekstais, išleistais pro langą ant sniego, kaip sniegas – kalbėjimo atplaišomis be krypties. Visuomet atrodė, kad laiškai buvo pirmosios knygos, kad laiškuose atsirado pirmieji pasakojimai. Žinoma, ne istoriškai. Bet kam rūpi istorija, jei, percituojant jau daugsyk girdėtą vieno rašytojo pasikalbėjimą, galima sekti istorijas. Arba laidyti karvelius. Pro langą, praeiviams ant galvų.

Karvelis, kuris priekabiauja

Visuomet įdomu sulaukti „pirmųjų“ jau pažįstamų autorių knygų. Pirmųjų kabutėse, mat pirmosios jos tik tam tikru aspektu – štai pirmoji Lauryno Katkaus proza. Eseistas, poetas, vertėjas, dabar jau ir pasakotojas (mat knyga esanti ne romanas, o pasakojimas). Nujaučiu, kad patiems autoriams keisti amplua ne taip ir paprasta, iš jų vis kažko tikimasi. Pavyzdžiui, pribloškiamai gero romano. Gal dėl to L. Katkus iš anksto praneša – romano nebus.
Bet romanas yra – kumščiu trenkiu į stalą ir rimtu veidu, bet ne visai rimtai sakau aš. Gal ne pribloškiamai geras, bet yra. Tačiau autoriaus pasirinkimus gerbti svarbu, tad daugiau šio žodžio iš „r“ raidės nebeminėsiu.
O koks tai pasakojimas? Gražiausia jame tai, kad kiekvieną kartą pasakojimui nutrūkus gauname po laišką. Laiškai, neva labai aiškią kryptį turintis tekstas (adresantas-adresatui), akivaizdžiai parodo tai, kas kitur nuslėpta: kad tiek teksto autorius, tiek skaitytojas slypi pačiame tekste. Žinoma, čia filologiniai išvedžiojimai. Bet, prašyčiau, nesigėdykime, juk esame tarp savų: aš filologė, autorius filologas, jūs, mielasis skaitytojau, greičiausiai irgi, o pagrindinis knygos personažas iš viso paskutinis filologų filologas. Be to, galiu lažintis, kad skaitydamas bent probėgšmiais pagalvosite kažką panašaus į „hmm, o įdomu, kam čia tie laiškai adresuoti? Vytautui? Man? Hmm.. O įdomu, kas juos rašo, kažkoks H. von B., hmm...“. Hmm hmm, o juk autorius tik to ir telaukia.
L. Katkus geba žaisti skirtingais kalbėjimo stiliais ir skaitymą tai daro kur kas malonesnį. Laiškus iš pasakojimo išskiria ne tik germanišką rašyseną imituojantis šriftas, bet ir toks pats, praėjusiu šimtmečiu dvelkiantis kalbėjimas. Gudriai ir gražiai sužaidžiama istoriškumu: koks netikėtas ir mistiškas pasirodo metro traukinys, ne visai keliavimas, ne visai ir teleportacija. O kokie šalti, blyškūs veidai metro požemiuose, kaip nejauku, kad su jais nebedera pažindintis (p. 68). Atgaline data sukalbėta maldelė technikai, atnešiančiai „išganymą mums ir mūsų laikams“ (p. 74), graži savo dvisluoksniškumu – teisėta kaip XX a. pr. žmogaus žodžiai ir ironiška bei nostalgiška XXI a. knygoje.
Kuo dar, be žanro, autorystės ir istorijos, žaidžia autorius? Realybės nerealumu, žinoma. Beveik apmaudu, kad neseniai vėl perverčiau J. Baudrillard’ą. Jei nebūčiau varčiusi – realybės sušešėlinimas ir šešėlio realumas gal ir būtų užkabinę, kaip ir užbrauktas T. S. Elioto epigrafas: „go, go, go, said the bird: human kind / cannot bear very much reality“. Gal net būčiau pritarusi Danutei Kalinauskaitei, knygos nugarėlėje teigiančiai, kad šis (ne)realybės žaidimas „primena Julio Cortazaro magiškojo realizmo „triuką“, atveriantį tikrovės reliatyvumą“ ir kad tai yra kieta. Tiesa, magiškojo realizmo man niekaip niekas čia neprimena, tačiau tikrovės reliatyvumą – be abejo. Kaip ir „Matrica“. Bet „Matrica“ žavėjausi prieš kokius 5 metus, J. Baudrillard’ą geriausia skaityti, kai tau aštuoniolika (nes tada tai jau tikrai tikrai įtikėsi, kad viskas reliatyvu ir reliatyvu, ir reliatyvu x 3), o L. Katkaus šešėliai pasirodė ne originali variacija tikrovės reliatyvumo tema, o tiesiog variacija.

Karvelis, kuris galėjo būti, bet nėra (aka Karvelis Šešėlis)

Lengva psichologizuoti – prisiskaičiau K. G. Jungo epigonų ir šizofrenikų istorijų – tad taip ir norisi čia prikišti Šešėlį (archetipą), vidurio amžiaus krizę, namudiškai papsichologizuoti filologą Vytautą ir kartu – lėtapėdžio humanitaro, intelektualo ir kitaip neįdomaus lepšiško filologo stereotipą. D. Kalinauskaitė jį vadina jaunu intelektualu, reflektuojančiu egzistencines savęs paieškas šiandieniniame pasaulyje. Ot knieti man, kitai jaunai intelektualei, suabejoti tokiu minėto Vytauto šaunumu. Per daug jis čia dramatizuojamas-egzistencializuojamas, iš tiesų tai tik toks jūsų pažįstamas, kuris amžinai užsiknisęs bergždžiuose išvedžiojimuose ir dėl to baisiai, baisiai liūdnas bei linkęs į savigailą. Bandoma jam pridėti spalvų, konfliktiškumo, gylio – pratrūkęs jis aprėkia chamus kaimynus, dėl ko vėliau jo jautrioje sieloje kyla sumaištis ir sutrikimas. Pagyrimas autoriui už pagarbą apgailėtinai tikrovei – nes juk tokius vidinius konfliktus dauguma mūsų ir išgyvena. Šioks toks priekaištėlis dėl rimto požiūrio į šią apgailėtiną tikrovę – rodos, L. Katkus visai rimtai žiūri į Vytautėlio (kaži kodėl norisi jį vadinti mažybiniu vardu) dvasines kančias. Gal ir jūs žiūrėsite rimtai. Dievaži, ir aš bandžiau. „Tobulas frykų klubas“, – štai susijaudinęs tėškia Vytautas, – „nesugebi daryti nieko kito, turi viešumos fobiją, krūvą kompleksų, arba, dar blogiau, – motiną lituanistę, tada tavo vieta literatūroje! Kentėk, inkšk, griežk dantimis ir visa tai pridenk svaičiojimais apie dvasingumą!“ (p. 36). Na jau, na jau, mamas juk reikia mylėti.
O grįžtant prie psichologizavimo – vienas pagrindinių K. G. Jungo išskirtų archetipų yra Šešėlis. Jis atstovauja viskam, ko nenorėjome pripažinti ir ką nugrūdome gilyn į save, pradedant tuo, kad esame šikniai ir šiaip blogi žmonės, baigiant tuo, kad galėjome tapti garsiais tapytojais, lakūnais ar operos solistais, tačiau netapome, nes bijojome pripažinti, kad galime. Tai taip pat visos neišnaudotos galimybės ir visi pasirinkimai, kurių nesirinkome. Šešėlis – kaip baubas po sofa, kuris atsirado todėl, kad kiekvieną kartą tvarkydamiesi kišome ten nereikalingus ar nepageidaujamus daiktus.
Šešėlis, teoriškai, mus veikia nuolat. Tačiau iš palovio baubas išlenda kokiais keturiasdešimtais gyvenimo metais ir pa­rodo viską, ką sukaupęs – štai, imkim ir palyginkim, ką turi tu ir ką turiu aš. Pažiūrėsim, kas čia gudresnis. Taip sako psichologai. Oi, t. y. psichologai sako, kad taip sako baubas-šešėlis. O štai Vytauto baubas jam irgi daug ką sako – kad reikėjo gimti šimtu metų anksčiau ir būti vokiečių poetu. Reikėjo pilotuoti dirižablį ir dalyvauti Pirmajame pasauliniame kare. Arba tiesiog: kad nereikėjo būti lepšiu filologu (aš čia nesipravardžiuoju, čia Vytautas save taip vadina, žr. p. 11), o ryžtingu, savimi pasitikinčiu, intelektualiu ir nutrūktgalviu. Ši vidurio amžiaus krizė Vytautui geruoju nesibaigia. Bet nesigraužkime, juk Vytautas – netikras, o pasak K. G. Jungo šalininkų, Šešėlis gali būti labai naudingas ir atskleisti vidines mūsų galias, kurių neišnaudojome.

Piktas karvelis

„Netikėta pabaiga“ – tvirtina mums knygos nugarėlė.  O aš jau žiojausi tarti, kad tokia pabaiga kaip tik ir buvo viena tikėtiniausių... Nesakau, kad bloga, tik numanoma, literatūriškai „teisinga“, dėl to ir tikėtina.
O štai klausimas iš retorinių-literatūrinių klausimų skyriaus: jei man, skaitytojai, nepatinka „lepšiškas“ personažas, ar galiu dėl to rašytojui priekaištauti? Manau, negaliu. Bėda tik, kad jei toks personažas esti visos knygos draminė ašis, tai ir toji ašis tuomet man nepatinka. Personažas, tiesa, turi savo šešėlinę „kompensaciją“  – tačiau ir toji nėra įtikinanti, pagauli. Kaip apibūdinti tą jausmą, kai lyg ir nieko, lyg ir susiskaito, lyg ir gaila, ir subjektyvu priekaištauti, bet nieko negali padaryti, nes tiesiog – neįdomu? J. L. Borgesas sakęs, kad neverta rašyti romanų, jei galima rašyti santraukas – ne visai ir ne visais atvejais su juo sutinku, tačiau šios konkrečios knygos nugarėlė štai taip (kiek dramatizuojančiai, kaip ir priklauso nugarėlėms) sutraukia kūrinį: „Tai subtilus pasakojimas apie vaizduotės galią ir pavojus, apie vienatvę laukinio kapitalizmo visuomenėje. Jaunas filologas Vytautas praranda darbą, išgyvena krizę, bet mėgina kabintis į gyvenimą.“ Ne taip jau ir labai būtina skaityti visa kita. Gal šiek tiek – dėl įdomios laiškų formos, šiek bei tiek – dėl atpažįstamos filologinės būties / buities, dar truputuką – dėl kartais smagių Heinricho nuotykių, bet šiaip ar taip – ne taip jau ir labai.

Taikos balandis

Autorius, gebantis rašyti, parašė vidutinišką knygą. Vidutiniška – nėra blogai, visai žaliam žmogeliui už tokį kūrinį būtų galima ploti katučių, bet nesinori ploti L. Katkui, kuris nei žalias, nei žmogelis, o rašytojas. Dvigubi standartai, taigi tad.
Puiki pasirodė pabaiga – jokiu būdu ne išrišimas tema „kas čia tikras, o kas čia šešėlio šešėlis“, o pačių pačiausia pabaiga –­ paskutinieji puslapiai, kurie greičiau epilogas, nei istorijos atomazga. Atomazga, kaip minėjau, numatoma, o štai čia – tiesiog gražus, gyvas vaizdas.
Bet negarbinga tiek laiko vienai kalbėti. Štai ką man atrėžia mano taip ir nepamiltas Vytautas: „Kur tas atsparos taškas, į kurį įsirėmęs nebebijotum kitų nuomonės, kritikos? (Ar ne dėl to, kad norėjai aplenkti kitus, ir tapai kritiku – literatūros ir pasaulio kritiku?)“ (p. 159)

Draugai