Mindaugas Kvietkauskas. Tarpininką palydint

Saulėtą praėjusį sekmadienį kultūros ir akademinė bendruomenė atsisveikino su profesoriumi, žymiu lituanistu ir polonistu, literatūrologu ir vertėju Algiu Kalėda. Suklestėjusio pavasario popietę buvo sunku patikėti tuo, kas šią bend­ruomenę surinko į Vilniaus Rokantiškių atšlaitę. Didelė netektis literatūros kraštovaizdyje – ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, buvusios Abiejų Tautų Respublikos kultūros peizaže. Staigus plyšys jos dabartinių žmogiškųjų ryšių audinyje. Praradimas kartu ir jos poezijai, ir politėjai.

Algis Kalėda (1952 10 02 – 2017 05 11). Marijaus Gailiaus nuotrauka

Algis Kalėda – unikalaus išsilavinimo humanitaras. Drauge ir Vilniaus universiteto lituanistikos, ir Krokuvos Jogailos universiteto polonistikos augintinis, juose įgijęs visus tikrajam kultūrų tarpininkui reikalingus raktus. Profesionalus literatūros istorikas ir šiuolaikinių kūrinių kritikas, poetinę klausą turėjęs lingvistas ir subtilaus literatūrinio vertimo meistras, akademinių literatūros institucijų vadovas ir steigėjas, pedagogas, asmenišku dėmesiu nusipelnęs ne vieno studento ar jauno mokslininko likimui. Kultūrinės diplomatijos virtuozas, ne kartą įrodęs, kaip atviras intelektas ir humoras gali laimėti prieš asmeninį egoizmą ar politinį ribotumą. Jis, kaip demokratiškas autoritetas ir bičiuliškas kolega, gebėjo kurti tartum savaiminį ryšių ratą – čia jungėsi Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, kuriam Algis Kalėda ne vienerius metus vadovavo, Vilniaus universiteto Lenkų filologijos katedra, didele dalimi sukurta jo dėka, Varšuvos, Krokuvos, Poznanės, Vroclavo universitetų baltistikos ir polonistikos centrai. Žinią apie Algio netektį jo kolega Krokuvos universiteto profesorius Andrzejus Romanowskis apibūdino savita, sunkiai išverčiama fraze: „...zawsze był moim punktem odniesienia w Wilnie“ („Visada Vilniuje buvo mano ryšių centras“). Pagrindinis tarpininkas, svarbiausių gijų mazgas.

Tarp kertinių profesoriaus darbų – „Lietuvių-lenkų kalbų žodynas“, lietuvių literatūros istorija lenkiškai bei Lietuvos lenkų literatūros istorija lietuviškai, didžiųjų poetų Adomo Mickevičiaus, Czesławo Miłoszo, Wisławos Szymborskos vertimų knygos bei jų kūrybos interpretacijos, šiuolaikinio romano teorija, pagaliau pati naujausia 2016 m. studija apie Kornelijaus Platelio kūrybą ir jos kontekstus – dabarties poezijos bei kultūros tradicijų jungtis. Tarpininkavimo akcentas ir šios paskutinės knygos paantraštėje – „tarp Dioniso ir Apolono“. Daugiašakė, universitetinė ir universali filologija, kokios dabar jau labai reta. Kartu tai ne vien tekstai, bet ir asmeniniai veiksmai, kaip ir dera klasikinei intelektualo laikysenai. Gal svarbiausias tarp jų –­ nuolatinis siekis, kad po visų istorinių konfliktų, atminties traumų lietuvių ir lenkų tautos per abipusį kalbų mokymąsi ir literatūros žinias pažintų viena kitą iš esmės, atsigręžtų veidu į veidą, atsikratytų baimių ir pajustų tikrąjį dialogo džiaugsmą. Tuo Algis Kalėda nuosekliai tęsė ir įgyvendino žymiųjų Vidurio Europos intelektualų – Czesławo Miłoszo, Václavo Havelo, Jerzio Giedroyco – idėjų ir veiklos liniją.

Studijuodami antrame Vilniaus uni­versiteto lietuvių filologijos kurse kartu su bičiuliu kalbininku Jurgiu Pakeriu nusprendėme, kad norime mokytis lenkų kalbos. Impulso pagauti nuėjo­me į Lenkų filologijos katedrą paklausti, kaip galėtume pradėti. Tada katedroje pirmą kartą ir sutikome profesorių Algį. Sėdėjo savo kambarėlyje prie darbo stalo. Išgirdęs paaiškinimą, ko atėjome, iš pradžių tik šiltai nusišypsojo ir nieko nepasakė. Paskui atsistojo ir paprasčiausiai mus abu apkabino.

Toks palydėjimas į kelionę – akademinę ir gyvenimišką – visados išlieka atmintyje. Profesorių Algį, autoritetą ir tarpininką, dabar palydime į amžinąją kelionę – su šilta atmintimi.