Spalio 27–28 d. Liublianoje (Slovėnija) vyko III tarptautinis literatūros kritikos simpoziumas „Kritikos menas“, kurį organizavo slovėnų literatūros ir meno draugija LUD Literatura, Slovėnijos literatūros kritikų sąjunga, „Periskop“ (Berlynas), „Lettrétage“ (Berlynas). Šiųmečio simpoziumo tema – kritiko atsakingumas. Renginio dalyviai atsakė į Laros Paukovič klausimus.

Regis, iš tiesų geras tas kritikas, kuris randa pusiausvyrą tarp nekritiškų, piarinių pagyrų ir negailestingo, dažnai net nepagrįsto knygos ar paties autoriaus draskymo į skutelius. Į ką reikia atkreipti dėmesį, kad akivaizdžiai nenuvingiuotume į vieną ar kitą pusę?

Insa Wilke (Vokietija). Mano požiūris į kritiką kitoks, mane domina pokalbis, diskusija apie literatūrą. Taigi siekiu suprasti, – galbūt tam tikra romantine literatūros teorijos prasme, –­ koks kūrinio pamatas, kokia slapta romano, eilėraščio prasmė ar esmė. Anaiptol nereiškia, jog vengiu vertinti kūrinį, bet darau tai kitaip nei kai kurie kolegos, literatūros kritiką paverčiantys aukščiausiuoju teismu.

Daniela Strigl (Austrija). Man pusiausvyra visų pirma reiškia atskiros knygos, kuri (tikiuosi) yra priskirtina prie meno kūrinių, analizę ir jos konteksto, tiksliau kitų to autoriaus knygų, kitų panašiu stiliumi parašytų kūrinių, politinio aspekto, socialinių santykių ir panašių aspektų nagrinėjimą. Rašydama kokio nors kūrinio kritiką, privalau būti kuo nešališkesnė, drauge atsižvelgti į apimtį ir perspektyvą. Vertinimai turi sietis tarpusavyje. Ir, žinoma, privalu vengti asmeniško autoriaus puolimo.

Dinko Kreho (Kroatija). Šiuo klausimu sąvoka „kritika“ apima tik „rašymą apie knygą“, dažnai kaip tik taip ir nutinka, todėl literatūros kritika yra paradigminis kritikos produktas. Bet reikėtų nepamiršti, kad literatūros kritikos sritis yra gerokai platesnė, ypač socialinių tinklų eroje. Analizės, oficia­lūs ir neoficialūs debatai, žodinės ir rašytinės reakcijos į literatūros lauko įvykius ir pokyčius, taip pat tokių reak­cijų nebuvimas... Kartais tai apima ir sociolingvistinius registrus, kuriuos paprastai vadiname plepalais. Manau, svarbu aptarti literatūriniame kūrinyje kylančias įtampas ir dviprasmybes, taip pat patį tekstą, jo kontekstą ir recepciją. Nebūtinai tai reiškia susilaikymą nuo aštresnės nuomonės. Tačiau nuomonė neturi užslopinti apmąstymo. Jeigu taip nutinka, gauname ne tik prastai parašytą kritikos tekstą, bet ir miglotai išreikštą nuomonę.

Olga Pek (Čekija). Būti teisingu kritiku reiškia vertinti kūrinį pirmiausia remiantis tokiu kontekstu: kiek nag­rinėjamame kūrinyje pavyksta pasiekti išsikeltus tikslus, ir tik paskui vertinti tų tikslų prasmingumą. Šiaip ar taip, atlaidi padėka ir įnirtingi kirčiai tebūna tinkamoje vietoje.

Ar amžius, patirtis, ilgametis literatūrinės erdvės išmanymas yra svarbūs veiksniai, formuojantys gerą kritiką? O gal, tiesą sakant, jauniems kritikams – pirmenybė, nes į šią sritį jie įžengia dar „nesusitepę“ ir apie literatūrą gali spręsti neveikiami ideologinių skrupulų, pažinčių ir panašiai?

I. W. Ne nuo amžiaus priklauso geras ar blogas esi kritikas, o nuo tavo įžvalgumo, kiek suvoki, ką darai, taip pat nuo gebėjimo skaityti. Pastebėjau, kad labai gelbsti, jei praeityje skyrei daugiau laiko knygoms skaityti. Apsiskaitymas suteikia savikliovos, kartu supratingumo rašytojo darbui ir jo egzistencijai. Kai pradėjau rašyti literatūros kritiką, stengiausi nepamiršti to sunkaus triūso, kurį rašytojai įdeda į knygą ir jų įtempto gyvenimo, tad visada bandžiau išlaikyti pagarbą, net ir rašydama neigiamą atsiliepimą. Nuo tų laikų, žinoma, įgijau daugiau patirties bendraudama su autoriais, taip pat skaitydama ir rašydama, ir tai pakeitė mano požiūrį į tam tikrus kūrinius. Svarbu žinoti, kad, laikui bėgant, kinta ir literatūros kritika. Čia svarbu ne tik žinios, bet ir perskaitytų knygų kiekis, ir tavo paties gebėjimas raštu reikšti mintis.

D. S. Kritiko lygis nepriklauso nuo amžiaus. Šiaip ar taip, geram kritikui reikia žinių ir skaitymo patirties. Norint parašyti adekvačią knygos kritiką, tiesą sakant, reikia anksčiau būti perskaičius daug kitų knygų.

D. K. Keli mano kolegos nostalgiškai mena laikus, kai nieko nepažinojo. Tokioje mažoje literatūrinėje erdvėje, kokios yra Kroatijoje ir Slovėnijoje, tuoj pajunti, kaip mąžta tavo laisvė, vos tik pradedi susipažinti su žmonėmis, bend­radarbiauti su jais, megzti kontaktus. Tačiau tai neturi nieko bendra su gražiai skambančiomis ideologijos paženklintomis ar nepaženklintomis sąvokomis, tai tėra, paprastai sakant, savicenzūra. Kai žmogus be perstogės yra veikiamas visokių draugysčių ir bend­radarbiavimų politikos, ypač feisbuko epochoje, kai savo paskyroje esi pasiekiamas 24 valandas per parą, stip­rėja savicenzūros refleksas. Didžiulė pagunda „plaukti pasroviui“ ir prisiimti „spontanišką“ poziciją šiame dinamiškame sūkuryje. Todėl tikiu, kad išmokti susidoroti su šia pagunda ir nuolat pasitikrinti poziciją, įžvelgti įvairiausius paraliteratūrinius ir literatūros užribio veiksnius, kurie galbūt prisideda prie tokios pagundos atsiradimo, yra nepaprastai svarbus kritiko darbo aspektas.

O. P. Patirties niekada nėra per daug, kiekviename amžiaus tarpsnyje savi iššūkiai. Jauni kritikai linkę būti perdėm pagarbūs ar naiviai girti tai, kas, tiesą sakant, seniai nebėra nauja, o jų vyresniems kolegoms dažnai kyla pagunda ne teorizuoti iš pagrindų, o leistis į vingrų naujo fenomeno tyrinėjimą. Mano galva, didžiausias patyrusio kritiko pranašumas yra gilesnis kūrinio supratimas platesniame kontekste.

Kritikai, bent jau Slovėnijoje, skiria labai mažai arba visai neskiria vietos tokiai žanrinei literatūrai kaip detektyvai, meilės romanai, chick-lit ir t. t. Kokia padėtis jūsų šalyse? Kodėl apskritai kritika turėtų vengti populiariosios literatūros? Viena vertus, kritikai skundžiasi, kad rašo atsiliepimus apie kūrinius, kurių žmonės neskaito, kita vertus, sąmoningai ignoruoja masiškai skaitomas knygas. Ar analizuoti ką nors paprasta kritikui „ne lygis“?

I. W. Vokietijoje padėtis kitokia. Apie bestselerius prirašyta daugybė straipsnių. Kartais net vyksta plačios diskusijos apie tokias knygas kaip „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, nes tai – fenomenas, šį tą bylojantis apie mūsų visuomenę. Svarbiausia, ką laikome „populiariąja literatūra“. Esama sudėtingos populiariosios literatūros ir paprastos, ir pastaroji yra įdomi, nes atskleidžia kai ką ypatinga apie mūsų epochą, aplinką, kurioje gyvename. Taigi minėta problema man nėra žinoma, netgi priešingai – man labiau rūpi tai, kad erdvė (taip pat kantrybė ir laikas), skiriama diskusijai apie vadinamąją „sunkesnę“ literatūrą, traukiasi, taip pat nyksta gebėjimas tokią literatūrą skaityti. Štai kokį klausimą reikėtų aptarinėti! Nes visuomenei tik­rai kyla pavojus, jeigu ir profesionalai nebegeba suprasti ir rašyti apie sudėtingesnius kūrinius. Tai kaipgi jie supras sudėtingesnius visuomenėje vykstančius procesus, ką jau kalbėti apie reakciją į juos?!

D. S. Austrijoje, kaip ir Vokietijoje, kritikai kartais aptaria ir populiariąją literatūrą. Kai kurie jų turi specialias skiltis, skirtas detektyvams ir panašiems žanrams. Žinoma, kaip kritikas tokių žanrų kūrinius privalai vertinti vadovaudamasis kitokiais kriterijais. Pagaliau tai gali padėti išgaląsti tavo kritikos įrankius. Man asmeniškai sudirbti išties prastą knygą galėtų būti smagi pramoga, nors nenorėčiau gaišti laiko trivialiems tekstams.

D. K. Kroatijoje yra gan įtakinga akademinė tradicija analizuoti vadinamąją populiarią arba trivialią literatūrą, todėl daugumai kūrinių, kuriuos galėtume apibūdinti kaip žanrinius, skiriamas dėmesys. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad tos knygos išties adekvačiai išanalizuojamos. Manau, pagrindinė kliautis nagrinėjant tokias knygas yra anachronistinis ir ateorinis žanro suvokimas. Man regis, daugelis kolegų žanrą supranta kaip visumą nekintamų šablonų ir konvencijų, kurias tereikia užpildyti kokiu nors turiniu ir voilà – turime detektyvą, meilės romaną, mokslinės fantastikos romaną ir t. t. Lygiai taip pat giliai įsišaknijęs įsitikinimas, kad detektyvas, mokslinės fantastikos romanas ar kuris kitas žanrinis kūrinys iš tiesų tėra matrica, sukurta iš riboto skaičiaus jau egzistuojančių galimybių, ir jeigu visai atsitiktinai jis dar turi kokios nors vertės, individualumo, tiksliau sakant, „dvasios“, tuomet pažymimas kaip „ne tik“ arba „daugiau nei“ detektyvas, mokslinės fantastikos romanas ir t. t.

Šiuolaikiškas suvokimas, jog žanras yra taisyklių visuma, kuriai tenka nuolat lygti su autoriumi, skaitytoju, rinka, institucijomis, tokiai galvosenai svetimas. Juk lengvai sutinkame, kad dauguma žanrinės ar populiariosios literatūros kūrinių nėra itin įdomūs. Bet tas pats pasakytina ir apie daugumą „aukštosios“ literatūros kūrinių! Kas nutiktų, jeigu kritikas šitaip apibūdintų poezijos knygą: „Tai ne tik poezijos knyga, ji turi ir literatūrinės vertės...“? Tai būtų įdomus eksperimentas.

Kalbant apie kitą klausimo dalį: kai kurie kritikai iš tiesų prisiima kultūrinio pesimizmo laikyseną ir teigia, esą niekas nebeskaito kokybiškos literatūros. Bet mane gerokai labiau domina nepaliaujamai minimi „skaitytojai“, „auditorija“... vengiant iškelti klausimą, kas kokią literatūros rūšį dabar skaito.

O. P. Iš periodiškai poezijos kritiką rašančio žmogaus žiūros taško galiu pakomentuoti, kad tokie žanriniai kūriniai kaip „Haris Poteris“, „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, pakartotiniai A. Christie romanų leidimai ir panašios knygos sulaukia kritikų atsiliepimų, jeigu kelia susidomėjimą, tas pats ir dėl kitų literatūrinių kūrinių. Mokslinės ir kitokios fantastikos kūriniai dažnai recenzuojami žanrinei literatūrai skirtuose leidiniuose, iš dalies poreikį aptarti tokią literatūrą patenkina ir skaitytojų tinklaraščiai. Kalbant apie kritikų skundus, tai jie nelaimingi ne todėl, kad rašo apie knygas, kurių žmonės neskaito, o todėl, kad žmonės neskaito knygų, apie kurias jie rašo.

Ar jūsų kolegos kritikai pakantūs vieni kitiems, o gal perdėtai kabinasi į kitų kritikų vertinimus, kuriems patys nepritaria, arba gal net kritikus, kuriuos laiko prastais, išnaudoja kaip trampliną išreikšti savo, „geresnę“ kritiką? Ar jums tai atrodo problemiška?

I. W. Turiu pasakyti, jog tokie dalykai nevyksta, ir man trūksta progų remtis kolegų kritika ir pradėti išsamų kokio nors romano aptarimą. O jeigu tokios diskusijos ir užsimezga, tai veikiau išimtys, nes laikas bėga pernelyg sparčiai ir mes, kritikai, jo neturime pakankamai, kad taip ilgai ar intensyviai aptarinėtume vieną knygą.

D. S. Tokie debatai nedažni, bet šiemet įvyko pirmo André Hellerio romano „Knyga iš pietų“ („Das Buch vom Süden“), kurią galima priskirti prie čia minėto populiariojo žanro, aptarimas. Po to, kai Klausas Nüchternas („Falter“) sudirbo Hellerio knygą, pripažintas literatūros kritikas Ulrichas Weinzierlis parašė komentarą, kuriame kolegai paprieštaravo ir nurodė jo atsiliepime padarytas klaidas. Turint omenyje, jog Weinzierlis pats pasiūlė savo leidėjui išleisti šį romaną, kilo gerokas skandalas. Tačiau svarbu, kad knygos būtų aptariamos nuoširdžiai, kad kritikai elgtųsi profesionaliai ir neturėtų jokių slaptų kėslų.

D. K. Tiesą sakant, nerimauju dėl priešingo dalyko. Noriu pasakyti, kad man susidaro įspūdis, jog kritikai Kroa­tijoje, o ir platesniu mastu – bosnių, kroatų, juodkalniečių, serbų kalbiniame regione, – vengia išsiduoti perskaitę ankstesnius kritikos straipsnius apie knygą, kurią patys ketina analizuoti. Atsiranda baimė, kad jeigu cituosi kitą recenziją, nes sutinki su ja, pasirodysi neoriginalus ar neautentiškas skaitytojas; jeigu cituoji kitą kritikos straipsnį aptardamas tam tikrus knygos aspektus, esi plagiatorius; o jeigu recenziją cituoji, nes visiškai nesutinki su joje išdėstytu požiūriu arba nori jį diskredituoti, galiausiai tik labiau išpopuliarini tą recenziją. Tokios logikos nesuprantu. Ar kuri nors iš mano išvardytų pasekmių iš tikrųjų blogesnė už faktą, kad kritikas elgiasi kaip skaitytojas, tūnantis savo hermetiškoje erdvėje?

O. P. Poezijos srityje daugelis kritikų kartu yra ir kūrėjai, redaktoriai, apdovanojimus skiriančių komisijų nariai, jie bičiuliaujasi tarpusavyje. Turint omenyje, kad ši „ūkio šaka“ ganėtinai simboliška (abiem šio žodžio prasmėmis), asmenybės ir ego čia atlieka svarbų vaidmenį. Ginčai paprastai kabina giliai ir trunka ilgai. O kritikų disputai yra „vakarėlių centras“ ir neretai tampa svarbiu akstinu paradigmos permainoms įvykti.

Kokią įtaką kritikas daro visuomenei?

I. W. Kritikai turi išlaikyti tam tik­rą retorikos lygį. Man kelia rūpestį toks dalykas: pastebėjau, kad gebėjimas kalbėti, rašyti ir skaityti, t. y. gebėjimas vartoti ir suprasti kalbą, tolydžio menksta. Tai atveria galimybes manipuliuoti. Juk mokėti skaityti knygas reiškia išskaityti pasaulį. Ir šiukštu prarasti šį gebėjimą. Man tai svarbus mano darbo aspektas.

D. S. Mano šalyje kritiko įtaka maža, o ir ambicija ją didinti retai tepasitaiko. Todėl itin gerbiu slovėnų literatūros kritikų politinį angažuotumą. Manau, kritikai turėtų užimti fundamentalią poziciją dėl kai kurių neoliberalios visuomenės reiškinių. Taip pat neturėtume atsieti literatūros kritikos arba ap­skritai literatūros ateities nuo mokyklinės literatūros programos ateities. Jaunimo „kritiška dvasia“, apie kurią taip dažnai kalbama, politikų visai nedomina. Dabar vykstančią kampaniją prieš literatūrą mokyklose ir universitetuose galime interpretuoti kaip politinę strategiją, nukreiptą prieš kritinį mąstymą.

D. K. Kritikas veikia visuomenės nustatytuose rėmuose. Šis darbas tam tikra prasme susijęs su vyraujančia ideo­logija – gali ją įtvirtinti, derėtis su ja, kvestionuoti arba ją atmesti pasitelkdamas daugelį interpretacijų ir priešgyniavimų. Paprastai apie šiuos procesus kalbamės kaip apie dalyką, kuris plėtojasi kritikos tekstų lygmenyje, kalbame apie keliamas idėjas ir vertybes. Tačiau visai neseniai pastebėjau, kad požiūris į ideologiją kartais gali būti labai stipriai susijęs su kritiko pozicionavimusi ir jo „formaliu“ pasirinkimu. Pabandysiu trumpai paaiškinti, ką turiu omenyje. Laikinos krizės laikais, iš aukštųjų technologijų kapitalizmo ir dominuojančios neoliberalios logikos perspektyvos, reta veikla atrodo tokia nenaudinga kaip literatūros kritika. Tad daugelis kritikų pasiryžę įrodyti, kad literatūra susipina su dabarties visuomeniniais, istoriniais ir politiniais įvykiais ir kad kritika įstengia atskleisti šiuos saitus. Ne kartą savo kritiką esu šitaip pagrindęs, pridengdamas ją literatūros politizavimo ir diskusijos apie literatūrą kauke. Bet man kyla klausimas, ar kartais tokia laikysena nėra kapitalistinio utilitarizmo pasekmė? Gal ją sukelia noras įrodyti, jog tebepajėgiame būti dar ir kaip „naudingi“ bei „tinkami“? Šiaip ar taip, tik šitokie klausimai apie metakritiką mane labiausiai domina.

O. P. Regis, šiais laikais kritiko įtaka mažėja drauge su apskritai intelektualinės veiklos įtaka, nykstant tradicinėms medijoms ir viešajai sferai. Galbūt literatūros kritikai teks keisti pavidalą arba gultis žiemos miego, kol ateis geresni laikai, tačiau nepaneigiamas faktas, kad kol žmonės rašys, tol egzistuos ir kritika.

 

Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė

www.ludliteratura.si