Monika Andrulytė. Baimės tyrinėjimai

Po Jolitos Skablauskaitės mirties išleistas novelių ir apysakų rinkinys „Fatum“ atrodo gana mįslingas. Ket­virtajame viršelyje skelbiama, kad rinkinys „rašytas ilgiau nei tris dešimtmečius“, tačiau galima pagrįstai abejoti, ar jis buvo pačios autorės projektas: tekstus atrinko Janina Riškutė, o jų parašymo datos svyruoja nuo 1980 m. iki 2005-ųjų. Labiau tikėtina, jog knyga sudaryta iš rastų po mirties ir iki šiol nespausdintų tekstų, vis dėlto šį spėjimą galinčio patvirtinti arba paneigti sudarytojos žodžio nėra. Su J. Skablauskaitės tekstais skaitytojas paliekamas vienas, nepateikiama jokios informacijos apie rinkinio sudarymo užkulisius ir tekstų atrankos detales. Perskaičius knygą tampa akivaizdu: sudarant „Fatum“ trūko kritiškesnio filtro, atsijojančio menkesnės meninės vertės, rašymo pratybas primenančius kūrinius nuo „grynakraujų“ tekstų (pvz., novelės „Atėjusi iš akmens amžiaus“, „Kinijos imperatorienė Si Ling Či“, „Naujųjų metų naktis“, „Svedenborgo angelas“). Gaila, tačiau „Fatum“ nėra derama pro memoria: galima įtarti, knyga parengta skubant, o tai nuvilia – norėtųsi didesnės pagarbos autorei.

J. Skablauskaitės kūrybos, pasižyminčios nenuosekliu, trūkinėjančiu, o kartais visiškai išskydusiu naratyvu, santykis su lietuvių literatūros tradicija nevienareikšmis. Kūriniuose, ypač publikuotuose ankstyvosiose knygose, nemažai lietuvių poetinės prozos tradicijos pėdsakų, tačiau gana akivaizdu, jog autorės kūryba išsiskiria mistine vaizduote, perversijų išskleidimu, okultinių ženklų gausa. Prozininkės stiprybe laikau įdomius veikėjų paveikslus, atveriančius archetipinę sąmonę ir neretai įkūnijančius tapatybės neapibrėžtumo, transformacijos, amžino judėjimo principus.

„Fatum“ yra ketvirtasis J. Skablauskaitės trumposios prozos rinkinys, kuriame ryškūs ankstesniuose tekstuose dominavę mitų ir tautosakos topai. Rinkinys gana monolitiškas – dominuoja motyvai, susiję su fatališkų aistrų ir pasąmonės impulsų proveržiais. Daugelio „Fatum“ kūrinių siužetai remiasi panašia schema: veikėjų kasdienybėje įvyksta gyvenimą keičiantis lūžis – žmonos paliktas vyras tampa benamiu („Navukas“), mirusios motinos dvasia pradeda vaidentis sūnui („Mano motina Astrancija“), vyras bando išsilaisvinti iš jį pagrobusios harpijos („Apsigaubusi vėjais“), po avarijos aplanko ypatingas įkvėpimas („Prapuolantysis“), moteris atsiduria velnio pasaulyje („Juoda šviesa“) ir t. t. Kritikai išskirtiniais J. Skablauskaitės kūrybos bruožais laiko kalbinę raišką ir tapybiškumą, puikiai rezonuojantį su vizijiniu vaizdavimo būdu. Rašymo vaizdais principas ryškus ir „Fatum“, ypač vaizdingi gamtos aprašymai. Tačiau svarbu akcentuoti: poetiškai perteikiamas gamtos pasaulis nėra tik dekoracija, dažniausiai jis atspindi veikėjų būsenas arba iš anksto numato tragišką jų likimą. Pavyzdžiui, apysakoje „Juoda šviesa“ gamtos aprašymus galima interpretuoti kaip užuominas, netiesiogiai pranešančias apie tragišką Andrenos gyvenimo baigtį: „Žydėjo gražieji žalčialunkiai, baltavo žinginiai, kaip riebi nuodinga varškė išdrabstyta ant vandens. Kraugeriško grožio saulašarė kėlė aukštyn spygliuotus žiobtus. Greitai Andrenai sueis aštuoniolika metų“ (p. 245).

Jolita Skablauskaitė. „Fatum“. Sudarė Janina Riškutė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.
Jolita Skablauskaitė. „Fatum“. Sudarė Janina Riškutė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

J. Skablauskaitės herojai valdomi aplinkybių – daugelis neturi pasirinkimo laisvės, atsiduoda juos naikinančio likimo galiai. Tragiškos lemties, kaip rinkinio leitmotyvo, žymę koduoja ir knygos pavadinimas – lotynų kalboje žodis fatum reiškia ne tik likimą, bet ir pražūtingą lemtį. Mirtis, dvasinis žlugimas, apokaliptinės vizijos įsišaknijusios į gelminius tekstų klodus kaip struktūruojančios teminės jungtys. Visuose kūriniuose aktualizuojamų vaizdinių šaltinis – fantastiškus veikėjus produkuojanti ir karnavališkas situacijas steigianti maginė logika. Kaip ir ankstesnėje autorės kūryboje, „Fatum“ novelėse bei apysakose veikia įvairios nežemiškos kilmės būtybės: moteris keršvabalė, harpija, žmogiapaukštis, velniai, dvigalvis demonas ir pan. Su fantastinėmis būtybėmis susidūrę herojai jų dažniausiai nekvestionuoja, o priima kaip savaime suprantamą realybės dalį. Esminė „Fatum“ (taip pat ir visos J. Skablauskaitės kūrybos) įtampa – žemiško ir nežemiško pasaulių sandūra, kurią intensyviai jaučia patys veikėjai: „Tuoj po saulėlydžio atsivėrė neapibrėžta, neaprėpiama erdvė, sakytum, kito pasaulio zona“ (p. 214); „Andreną kvietė vis labiau artėjantis kitas pasaulis“ (p. 228). Skirtingi pasauliai dvejinasi ir vienas kitą dubliuoja; tokioje erdvėje neegzistuoja psichologinė motyvacija, racionalumas visiškai redukuojamas, tikrovė patiriama grynai jutimiškai. Gintaras Beresnevičius tiksliai teigė, kad J. Skablauskaitės prozos varomoji jėga yra jausenos ir būsenos*.

J. Skablauskaitė yra neprilygstama instinktų tyrinėtoja. „Fatum“ po didinamuoju stiklu atsidūrė baimė, kylanti susidūrus su tuo, kas nepažinu, dažniausiai – su antgamtine jėga. Neilgose novelėse gausu atmosferinių detalių, išryškinančių liūdesio ir nerimo ypatumus, kai kuriuose kūriniuose tvyro kafkiška atmosfera, kupina absurdo ir grotesko. Pavyzdžiui, batų ateljė guli mirusi moteris, aplink kurią žmonės „pliurpė niekus ir plempė kavą“ (p. 102), mirusioji su visu karstu pagrobiama iš savo laidotuvių ir pan. Vyrauja alogika, pasaulis herojams veriasi siaubingomis, šiurpą keliančiomis grimasomis: „Laukimo kančia ir baimė, baimė, baimė, ji sklido pro visus langus, duris, pro menkiausius plyšelius“ (p. 27). Daugelis veikėjų apdovanoti stipria intuicija, įspėjančia apie artėjantį pavojų, todėl nuolatinė būsena yra nerimas: „Kasparą apėmė grėsmės nuojauta, kraupus nerimas“ (p. 36); „Apėmė nesuprantamas nerimas. Pro uždangstytus langus vos sunkėsi šviesa, bet neaprėpiamos erdvės pojūtis neleido atsipalaiduoti – ir tai buvo nežinomybė, nebūtis... Ji suinkštė iš baimės“ (p. 217). Pasaulyje, kurio gyventojai priversti susidurti su įvairiomis grėsmės formomis, panaikinta bet kokia vilties galimybė, o pražūtis tarsi iš anksto užprogramuota.

Kitas ryškus noveles siejantis bruožas – atsiskyrimo nuo žmonių situacija, vienatvės registrai. Vienat­vės linija neretai plėtojama vaizduojant našlaičius: novelėje „Šunų dievas“ dingus atsiskyrėliui tėvui berniukas lieka vienas ir apleistas; apysakoje „Juoda šviesa“ Andrena – našlaitė, todėl yra pažeidžiama, ją nesunku įvilioti į spąstus; novelėje „Nereikalingi žmonės“ Gabieta neturi tėvų, priversta kęsti sadistą patėvį, o viską iš šalies stebintis Klavijas nepajėgia jos išgelbėti. Pastaroji novelė puikiai atspindi daugelio J. Skablauskaitės veikėjų likimus – jie negali vienas kitam padėti, išgelbėti vienas kito nuo prapulties, nes gyvenimai nulemti iš anksto.

Kai kuriose novelėse ir apysakose galima įžvelgti gotikinės literatūros modelį, numatantį vyro, kaip represuojančios jėgos, ir moters-aukos susidūrimą. Pavyzdžiui, apysakoje „Juoda šviesa“ gotiškasis pasaulėvaizdis steigiamas remiantis lietuvių folkloro topika: protagonistė Andrena atsiduria velnio valdomoje nežemiškų galių sferoje, kurioje „ji buvo tik indas“ (p. 263). Andrena įkalinama magiškoje erdvėje ir savo pačios kūne, verčiama gimdyti „kažkokius žvėriūkščius“ (p. 257). Iš jos atimama laisvo apsisprendimo galimybė, buvimas moterimi vaizduojamas kaip tapimas reprodukcine mašina. Velnias yra siaubą keliantis pabaisa, pasižymintis esminiais gotiškojo antiherojaus dėmenimis – seksualinis agresorius ir demoniškasis budelis atneša moteriai pražūtį. Ši apysaka, mano manymu, vienas stipriausių rinkinio kūrinių, kuriame, pasitelkus tautosakos ir mitologijos įvaizdžius, išgautas gotiško siaubo efektas.

Vertinant „Fatum“ kaip visumą, privalu pabrėžti, kad J. Skablauskaitės kūrybos kontekste rinkinys beveik niekuo neišsiskiria – esminiais dėmenimis lieka tikrovės sukeistinimo pastanga ir kone anatomiškas baimės tyrinėjimas. Tačiau iš pirmo žvilgsnio tekstai gana kaleidoskopiški – skiriasi erdvėlaikiai, vienuose dominuoja realistinis, kituose – maginis kodas. Šis netolydumas susijęs su skirtingais kūrinių rašymo laikotarpiais – ankstyvoji prozininkės kūryba neturi ryškaus fantasmagoriško dėmens, jis intensyvėja pamažu. Taigi, nors su ankstesnėmis autorės knygomis susipažinusieji „Fatum“ neatras nieko nauja, rinkinio neturėtų praleisti pro akis tie, kuriems įdomi mistinė vaizduotė ir siaubo fantastikos elementų prisodrinta literatūra.

 
* www.zurnalasmetai.lt/?p=507

Draugai