Jurgita Jasponytė. „Vartai Auštrieji“

Antrojo Jurgitos Jasponytės poezijos rinkinio pavadinimas „Vartai Auštrieji“ („Auštriųjų“ darinio motyvacija – Aušros vartai iš pradžių buvo vadinami Aštriaisiais) atspindi autorės programą, grįstą sintezės principu. Poetiniame J. Jasponytės pasaulėvaizdyje sulydomos praeities ir dabarties formos, derinami iš skirtingų tradicijų ateinantys įvaizdžiai ir situacijos, ieškoma darnaus buvimo pasaulyje būdo. Skaičiusių debiutinį J. Jasponytės poezijos rinkinį „Šaltupė“ „Vartai Auštrieji“ neturėtų nustebinti: abu rinkinius sieja naudojimasis paveldėtais kultūros klodais ir lietuvių folkloru, išryškinama moteriškoji mitologija.

„Vartai Auštrieji“ išsiskiria ne tik su tekstais puikiai derančia Viktorijos Daniliauskaitės grafika, bet ir lietuvių poezijoje beveik nepasitaikančiu reiškiniu – išnašose sudėtais paaiškinimais, skaitytojus supažindinančiais su archajine leksika ir mitologiniais kontekstais. Rinkinys pradedamas šeimos istorijai įženklinti skirtais tekstais, kuriuose nusidriekusios kolektyvinės atminties, priklausymo tam pačiam etnosui tematinės jungtys. Šeimos atminimas turi gydomąją galią: „protėvių sodų švelnumas / uodo įgėlimo žaizdą / užtraukia“ (p. 19). Nors netiesiogiai, rinkinyje veikia rato archetipas: žmogiškosios patirtys pereina iš kartos į kartą, persikloja viena su kita, juda cikle. Vanduo – dažniausias rinkinio motyvas, lyg ir įprastas lietuvių literatūroje. Jis sieja daugelį rinkinio tekstų, o autorei pavyko originaliai atverti gelmines, archetipinį krūvį turinčias šachtas, kuriose bandoma prisikasti iki pačių gyvybės pradmenų. Jie J. Jasponytės poezijoje susiję su amžinuoju kartojimusi ir atsinaujinimu, kuris, pavyzdžiui, eilėraštyje „Ląstelių dalinimasis. Jievaro tiltas“ aktualizuojamas sėklų motyvu: „lieka sėklos // jų gausėja / nes jos dalinasi // joms dalinantis / atmintys lieka“ (p. 40–41). Atmintis rinkinyje užima svarbiausią vietą: lyrinės subjektės tapatumas konstruojamas principu aš esu tai, ką atsimenu, tad kalbančioji yra savotiškas mediumas, transliuojantis kitų patirtis: „Esu tik laidas / pereiti srautui / gyvybės“ (p. 124).

 

Jurgita Jasponytė. „Vartai Auštrieji“. Apipavidalino Viktorija Daniliauskaitė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

 

Rinkinio „Vartai Auštrieji“ užmojis – atverti prigimtinę kultūrą ir įženklinti sakralinę jos semantiką – lietuvių poezijoje, net ir šiuolaikinėje, tarsi nenaujas. Pavyzdžiui, tokio užmojo pėdsakų esama Vlado Braziūno poezijoje, kurioje tautosakinės intonacijos, baltiškojo tapatumo artikuliavimas, atsiveriantys archetipinės vaizduotės ženklai juda panašia kryptimi kaip ir J. Jasponytės tekstuose. Vis dėlto jos eilėraščių stiprybė ir išskirtinumas, mano galva, susijęs su tekstuose regima moteriškąja vaizdinija ir savimone, išsiskiriančia šiuolaikinės lietuvių moterų poezijos lauke. Subtilūs J. Jasponytės poezijos turiniai gerokai skiriasi, tarkim, nuo veržlių ir žaidybiškų Agnės Žagrakalytės ar dokumentiškai atvirų Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės poezijos tonų, nors abi autorės dažnai suvokiamos kaip perteikiančios moteriškąsias patirtis. Aptariamame J. Jasponytės rinkinyje nerastume deklaratyvios moteriškumo traktuotės. Moteriškumas jos tekstuose veriasi kaip gyvenimo principas, ritmas („ir diena moters ritmą pagavusi“, p. 132), jis įskaitomas gamtos formose („ir pilas ežero vanduo / lyg močios pienas“, p. 54). Vienas įsimintiniausių rinkinio tekstų – eilėraštis „Motina“, kuriame svarstomos universalios patirtys: paliečiamos tikėjimo, geismo, kūniškumo, vaiko ir motinos ryšio, praradimo temos. Eilėraštis baigiamas kone apoteoziškai: „moterie / nešanti naštą / tai tavo diena / tai tavo diena aplink saulę / apeina“ (p. 144). Rinkinyje moteris iš esmės įkurdinama tarp dviejų poezijoje esminių – gyvenimo ir mirties – kraštinių, kurias sutaiko atsinaujinimo pažadas, cikliškumas. Mirtis smelkiasi į gyvenimą ir atvirkščiai. Tai natūralus judėjimas, kuris eilėraštyje „Šv. Eufrosinijos kapinės“ aktualizuojamas pasitelkus kapinių ir gimdymo namų paralelę: „Eufrosinijos kapinės / vis arčiau gimdymo namų užsisėja“ (p. 103).

Rinkinyje išryškėja poetinė laikysena, kuri, palyginti su laikysenomis, esančiomis daugumoje J. Jasponytės kartos poetų kūryboje, pasižymi kuklumu ir visiška egocentrizmo redukcija: „net ką myliu / man nepriklauso // nei aš pati sau // čia tik būnam“ (p. 113). Tokios gyvenimo filosofijos šaknys remiasi į šios autorės poezijoje atveriamą archetipinį sluoksnį. Jis pasižymi universalumu, tad nukreipia skaitytoją į subendrintą būtį, kolektyvinę atmintį, leidžiančią peržengti individualaus „aš“ ribas. Reikšmės formuojasi darniai būnant bendruomenėje, šeimoje; suvokiama, kad darnaus buvimo pasaulyje sąlyga – dėkingumas: „kol nedėkoji / visatos ritmas sutrikęs“ (p. 31).

Atskiro paminėjimo nusipelno Vilniaus erdvėms skirti rinkinio eilėraščiai. Juose ne tik restauruojama miesto istorija – miesto erdvės subjektei leidžia iš naujo patirti save, suprasti savo tapatumą: „esu / basa mieste įsišaknijusi kaimietė“ (p. 106). Vėlgi gręžiamasi į kolektyvinę praeitį, kurioje ieškoma ir savųjų šaknų. Tad „Vartai Auštrieji“ stiliaus, formos ir tematikos požiūriu – itin tolygus rinkinys. Tačiau dėl to jis netampa monotoniškas: eilėraščiai papildo vienas kitą ir persidengia, prigimtinėje kultūroje siūlydami matyti sakralią būties dimensiją.

Zita Mažeikaitė. „Esanti“

Nors Zitos Mažeikaitės poezija, regis, vertinama ir įvertinta – poetė apdovanota Salomėjos Nėries premija, 2010-aisiais tapo „Poezijos pavasario“ laureate, – jos kūrybos recepcija kultūrinėje spaudoje itin skurdi. Perskaičius ketvirtąjį Z. Mažeikaitės poezijos rinkinį „Esanti“, reikia konstatuoti, kad recepcijos tylos jis nenusipelnė: intelektualūs tekstai verti atidesnio įsižiūrėjimo.

Knyga pradedama skyriumi „Močiutės Magdalenos patarimai“, kuriame organiškai suskamba paveldėtieji lietuvių folkloro turiniai (užkalbėjimai, pamokymai), veikiantys kaip gyvoji atmintis. Šiuose tekstuose tradicinė liaudies galvosena nėra reflektuojama ar komplikuojama, svarbiau regisi restauruoti grynąjį jos pavidalą ir juo gėrėtis. Eilėraštyje „Geri patarimai“ išreiškiama etinė pozicija, kurią galima įžvelgti daugelyje rinkinio tekstų: „Neieškok Dievo veido – įsižiūrėk į savo artimą“ (p. 13). Būtent todėl lyrinei subjektei lankantis Vilniaus paveikslų galerijoje svarbu pastebėti ne tik paveikslus, bet ir paprastą žmogų: „Salės kampe – / suvargus prižiūrėtoja, / marinama snaudulio. / Jos niekas neįamžins“ (p. 100). Skaitant rinkinį, susidaro įspūdis, kad įsižiūrėjimo sąvoka Z. Mažeikaitės poezijai itin tinkama – eilėraščiuose įgudusios stebėtojos akimis preciziškai fiksuojamos net smulkiausios supančių žmonių, aplinkos detalės. Tačiau būtent dėl šios priežasties kai kurie tekstai atrodo pernelyg dokumentiški, stokojantys gyvesnės refleksijos. Dokumentiškumo pradą rinkinyje stiprina ir istorinės informacijos įskiepai, pavyzdžiui, Mažosios Lietuvos istorijos gijų įpynimas. Svarbią vietą užima tekstai apie Vilniaus bažnyčias: juose ne tik dokumentiškai fiksuojamos, bet šmėsteli ir asmeninės impresijos, sustiprintos buvimo sakralioje erdvėje. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Švento Kryžiaus bažnyčioj“ Madonos stebėjimas sužadina intymų atpažįstamumo pojūtį: „Ji – kaip mano mama, / galiu nieko jai nesakyt. / Ji viską žino, supranta, ko aš atėjau. // Kai prie durų / dar pažvelgiu atgal, ji tartum sako – eik, / aš su tavim“ (p. 54).

 

Zita Mažeikaitė. „Esanti“. Deimantės Rybakovienės dizainas. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

 

Skaitydama rinkinį negalėjau atsikratyti minties, kad Z. Mažeikaitės poetika itin artima Nijolės Miliauskaitės, mat abiejų poečių kūryboje veikia labiau stebinti nei aktyviai pasaulyje dalyvaujanti kalbančioji, o eilėraščių epicentre atsiduria kasdienybės išgyvenimai, reikšmingas atminties fenomenas. Poetes sieja ir kalbos minimalizmas, manieringumo atsisakymas. Nors poetinė Z. Mažeikaitės kalba nėra ornamentuota ir pretenzinga, pasigėrėjimą kelia įsimintini palyginimai: „pastirę nuo šalčio, pabalę, barškantys skalbiniai – / lyg mano sapnų pamėklės, susigrūdusios prie lovos kojūgalio“ (p. 11); „Kryžių kalnas – / pilka zuikinė kepurė nudrykusiom ausim, / lyg kokio milžino pamesta vidury laukų“ (p. 78).

Rinkinyje išskaitoma literatūroje dažna mintis, kad užmaršties priešnuodis yra nuolatinis fiksavimas, absorbavimas savin: „Bet išliko švytėjimas manyje. / Ir tas ąžuolas, / prie kurio glaudžiuosi“ (p. 89). Kaip ir aptartajame J. Jasponytės rinkinyje, Z. Mažeikaitės knygoje svarbus žmogaus ir gamtos ryšys, padedantis atkurti harmoniją, leidžiantis meditatyviai priimti dabartį. Gamta suvokiama kaip gėrybių šaltinis (eil. „Pavasaris siūlo man auskarus...“) ir kaip vertingiausias kontempliacijos objektas (eil. „Kažkas man atsitiko“). Kita svarbi rinkinio tema – laikas. Ji parodoma į teksto audinį subtiliai įpinant mirties siūlus, prisitraukiant būties ir nebūties opoziciją. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Saulėlydis raudonom akim“ skausmas dėl mirštančio draugo malšinamas mintimi apie gyvybės persvarą prieš mirtį: „Netikėtai – / pažįstamas balsas su žaismės priegaide: / „Nėra taip, kad kaip nors nebūtų“ (p. 96). Mirtis neišvengiama, tačiau jos buvimas tik sustiprina gyvenimo geismą, kuris Z. Mažeikaitės knygoje aktualizuojamas godžiu aplinkos stebėjimu.

Paskutiniame rinkinio eilėraštyje „Pačiai sau“ išskleidžiama kalbančiosios gyvenimo filosofija: „Kai nieks nepasiilgs, / nepasiges, / neprieštaraus. // Kai pasijusi vienui viena, / atsigręžk į save“ (p. 105). Cituotas segmentas susisieja su lakonišku knygos pavadinimu „Esanti“, atspindinčiu Z. Mažeikaitės eilėraščių esmę – tai kūriniai, kuriuose liudijamas nepretenzingas buvimas.