Neseniai perskaičiau D. Petrošiaus esė knygą „Kaip negalima gyventi“ (2014). Įtraukiantis reikalas, bet šį kartą ne apie tai... Šį kartą apie vieną šventą ir labai teisingą punktyru Petrošiaus knygą išraizgiusį priesaką. Jei gali nerašyti, nerašyk.

Tik ką daryti, kai nerašyti gali, bet negali tylėti?

Šis tekstas atsirado iš paties banaliausio pykčio, kurio nesugebėjau nei suvaldyti, nei užgniaužti. Nuo studijų laikų turėjau svajonę: kai būsiu jau gerokai pakaršusi ir vis dar nieko doro nenuveikusi, atjos Žemaitė ant balto žirgo ir mane išgelbės. Tik buvo vienas „bet“. Kas prieš tai nuo amžino subabinimo ir subobinimo išgelbės mūsų Žemaitę?

Pirmą kartą nugirdusi apie knygą „Žemaitės paslaptis“ (2015), tyliai pagalvojau: „Valio!“ Aldona Ruseckaitė. Ruseckaitė tikrai galėtų. Juk išleido ne šiaip sau kokią sausą brošiūrėlę su perpasakotais rašytojos gyvenimo faktais, o parašė biografinį romaną. Ir ne bet kokį – įkvėptą Žemaitės meilės laiškų. Ir ne bet kokios meilės, o vėlyvos. Ir net gavo už jį Žemaitės premiją.

Kai po gerokai užsitęsusios medžiok­lės Ruseckaitės knyga pagaliau atsidūrė mano gniaužtuose, teko rinktis: Doris Lessing ar Žemaitė. Į kampą skirdo Lessing. Nes ką jau ta Nobelio premijos laureatė – ilgai laukus, dar palauks. Juk panosėje turim dar iki galo neatskleistą, bet labai autentišką, nors ir netobulą, feminizmo bei žmogiškosios drąsos pavyzdį. Praktiškai gatavas pats tikriausias anų laikų herojus. Teisingiau DIDŽMOTERĖ, pralenkusi savo laiką. Sugebėjusi ne tik išpildyti to laikotarpio reikalavimus moteriai (nuotaka iš pasiaukojimo, žmona, motina, močiutė), bet ir išsipildyti kaip žmogus, rašytoja ir visuomenės veikėja.

Ir tada atsiverčiau knygą. Skaičiau ir negalėjau patikėti, kad ją skaitau. Visą laiką ramybės nedavė mintis, įkyresnė už musę tvankią vasaros naktį. Kodėl žmonės, kurie ir be jokių mistifikacijų gali tapti mūsų herojais, dažniausiai nužudomi prėskais ir nykiais tekstais? Ta mintis išsigrynino tik perskaičius visą knygą. Kelias iki jos, kaip ir iki knygos galo, nebuvo lengvas ir paprastas.

Pirmiausia dviprasmiškus jausmus sukėlė knygos kalba. Protas bandė įtikinti, jog turėčiau žavėtis šia stilizacija. Juk dėl jos turėjo kuo gyviau ir autentiškiau atgyti praeitis, visu gražumu atsiverti ir suspindėti Žemaitės kūryba bei jos gyvenimas, labai natūraliai į teksto audinį įsilieti citatos iš rašytojos laiškų. Tik kai ta stilizuota kalbà į skaitytoją prabyla viskas iš eilės... Ir pati Žemaitė, ir jos kūrinių veikėjai, ir skarelė, ir rankinukas, ir vežimas, ir net faktai, apibūdinantys tą nelengvą, virsmų kupiną istorinį laikotarpį. Viskas man šioje knygoje susivėlė į kažkokią mišrainę, kurioje kaip majoneze nuskendo įdomesni ar mažiau žinomi rašytojos gyvenimo faktai. Nes į mane prabilęs rankinukas nieko nauja ar ypatinga neatskleidė nei apie Žemaitės asmenybę, nei apie jos kūrybą. Tą su kiekvienu puslapiu vis labiau augantį nepasitenkinimą dar labiau pakurstė nesupratimas. Kurių velnių dėl savo turinio ir pasakojimo būdo tokį tradicinį romaną reikėjo sukišti į tokią keistą formą?

Be Žemaitės daiktų, su manimi kontaktą vis bandydavo užmegzti ir „balsas“. Kaip suprantu, tas balsas turėjo mane pasiekti tiesiai iš Žemaitės širdies. Tai tarsi savotiškas vidinis rašytojos monologas, turėjęs atverti slapčiausias jos širdies kerteles ir minteles. Tačiau būtent intymumo pasigedau, nes vidinis balsas kažkodėl Žymantienės paslaptis bandė atverti trečiuoju asmeniu. Tarp balso vis įsiterpdavo „intarpas“. Jei sugebėjau teisingai perskaityti, „intarpo“ funkcija buvo supažindinti skaitytoją su faktais. Bet pradėdavęs nuo faktų praktiškai kiekvienas „intarpas“ nuslysdavo į „balso“ stilistiką ir baigdavo tuo, ką pagalvojo ar pasakė Žemaitė. Ir vis dar trečiuoju asmeniu.

O kur dar „pašaipa“, „bolševikai“, „revoliucija“, „anglų kalba“ ir t. t. Visa tai turėjo atskleisti Žemaitės požiūrį į tam tikrus reiškinius, supažindinti su jos pažiūromis. Tik kažin kodėl man atrodo, jog tai geriau būtų padarę Žemaitės laiškai su šio romano autorės komentarais. Nes rašydama knygą ji tikrai žinojo, ką daro, – bandė literatūrinį stabą paversti gyvu žmogumi. Tik kažkodėl šis magiškas triukas nepavyko. Nors esu 101 procentu įsitikinusi, jog knyga gimė iš didžiulės meilės, bet ta supoetinta meilė Žemaitei užgožė pačią Žemaitę. Ir štai turim dar vieną literatūrinį veikėją. Dar vieną gražią, į poetines aukštumas pakylėtą ikonėlę, tetinkamą vien garbinti ar literatūrinėms mišioms. Nes vargu bau ar tokia Žemaitė sės ant balto žirgo ir jos tų nusenusių šiuolaikinių mergelių gelbėt.