Neringa Mikalauskienė. Apytiksliai trys paradoksai Artūro Valionio poezijoje

Neringa Mikalauskienė
Valionis A. APYTIKSLIAI TRYS. Eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Paradoksas Nr. 1

Naujajame Artūro Valionio eilėraščių rinkinio „Apytiksliai trys“ meninis pasaulis struktūruojamas pagal griežtą logiką, tačiau šiame pasaulyje pasirodo (ir kartais netgi išgyvena!) visiškai kitokio tipo personažas – sakytum, atklydęs iš populiariosios psichologijos vadovėlių apie EQ (t. y. emocinį intelektą). Eilėraščio subjektas nemoka skaičiuoti („Mes buvom apytiksliai trys“, p. 99), bet knygos autorius epigrafu pedantiškai instruktuoja būsimąjį rinkinio skaitytoją:

Atsiverskite:
Sekite vidinius ženklus ir nuorodas / Eikite paskui nuojautą /
Keliaukit tiesiai ir iš eilės / Vartykit atsitiktinai.

Atsitiktinai vartyti neįmanoma: nors eilėraščiai skiriasi ilgiu – nuo trijų eilučių miniatiūros iki per keletą puslapių nusidriekusio teksto ar „paskutinėz netikro pranasho dainoz remixo“, kurį perskaityti gali tik pavertęs knygą horizontaliai (p. 10/110), žaidžiama šriftais – kai kurie parašyti italiku, kai kurie – įprastu helvetica, kai kur kaitaliojamas šrifto dydis (pastaba skliausteliuose įrašoma smulkesniu šriftu), esama „nušokusių“ pabaigų, išnašų ir epigrafų, lietuvišką abėcėlę papildo raidės x, sz ar w (ir negali prieštarauti, nes „W“ – tai pavadinimo „Vėlinės Vilniuje“ santrumpa, o, sutikite, bendrą kultūros istoriją liudija daugiausia lenkų kapai...), kaip eilėraščio pagrindas panaudojama informacija iš lapelio apie prekės grąžinimo sąlygas turguje (p. 94), smagiausiai šie eilėraščiai žiūrisi sukibę į bendrą poetinio pasaulio audinį, kai pabiras chaosas įgyja nonsensiško kosmoso įspūdį. Su gera doze ironijos, ži­noma. Nurodomas netgi elektroninis paštas, kuriuo „pasiūlymai, pageidavimai, komentarai, skundai / dėl kokybės priimami visą parą“. Tarsi į juos bus atsižvelgta. Nors tikėtis, žinoma, galima: juk ši A. Va­lionio knyga atsirado po gana netrumpo laiko nuo „Skrendant nelieka pėdsakų“ (2003), kurioje jau išryškėjo itin savitas autoriaus braižas – dėmesys pagalbinėms priemonėms, pavyzdžiui, išnašoms, nes logiška, kad apie modernų bei postmodernų pasaulį tiksliausiai galima spręsti pagal tai, kas pripeckiojama jo paraštėse. O tiems, kas pernelyg pasitiki mainstrymu, lieka tik apytikslis vaizdas.

Paradoksas Nr.2

Sąmoningai eksploatuojamos autobiografinės detalės apie autorių nieko nepasako. Arba pasako nebent tai, kad jis nuo vaikystės buvo kūrybingas (*labaimažoartūro eilėraštis-daina, 1977 m. kovo vienuoliktoji, ant laikraščio „Tiesa“ skiautės (užrašytas močiutės)) ir jautrus – galima įskaityti tokį tekstą: „oželis nori valgyti, bet nieko nėra“ („rezistencinis“, p. 102). Tinka knygoje ir autoriaus (nebe vaikystės) nuotrauka, daryta aiškiai pietų kraštuose – taigi orientuojamasi į pasaulio matymą turisto akimis: esu čia tik dėl reginių, neįsipareigojęs kurti aukštąjį meną. Paradoksas, nes rinkinys pradedamas autobiografiniu prisistatymu: „Mano tėvas ir mano motina / turi Artūrą. / Artūras rašo negražią grožinę literatūrą. / Artūras rašo negražią / grožinę literatūrą // ar negraži vis dar grožinė, / ar grožinė gali būt negraži?“, taigi, nonsenso poetiniai principai taikomi ne šiaip sau, bet ir reflektuojama meno estetikos problema: ar tai, ką kuriu, galima vadinti „gražiu“? Ar šiandien grožiui taikomi kiti kriterijai nei vakar? Galbūt graži yra tik lyrinė poezija, pavyzdžiui, haiku: „žiemos šiluma: šešios tirpstančios snaigės / ant tavo krūties“ (p. 54). Lyrinių tekstų tikrai yra, dažniausiai jie susiję su intymiu aš – tu santykiu, menamais jausmais: „esu laiškas: / užklijuoji lūpom akių vokus, / žvilgsniu užantspauduoji / ir išsiunti“ („rytais“, p. 56); „Stovėjai saugiu atstumu / už manęs, / šiek tiek kairiau. // Atsimušei toj pačioje / vitrinoj. // Kol mūsų atspindžiai / laikės už rankų“ („Stiklinis žvėrynas“, p. 77). Tačiau jie nėra dominuojantys. Pats autorius rinkinį apibūdina kaip „kalbas ir tostus įvairioms progoms, sąnašų ir išnašų rinktinę, ironiškai romantišką lyriką (viltis įskaičiuota), tradicinį postmodernizmą“ (iš anotacijos knygos pabaigoje). Taigi, tai –­ koliažas, kuriame lyrika taip pat turi savo vietą. Dar viena priežastis skaityti knygą ne atsivertus bet kurį tekstą, o nuo pradžių. Tuomet pamatai, jog esama eilėraščių, turinčių pasakojantį subjektą („eilučių brendimui nustatyti“), objektą („pavasario išlaukimas“), su subjektu susijusį įvykį („manęs nedomina“, „turistinė poezija / Gotlandas lapkritį“), su subjektu nesusijusį siužetą („apie recesiją paprastai“), ir – visiškai nuasmenintų tekstų („gyvoji archeologija“, „when choise is no choise“). Tai vėlgi rodo, jog subjektas suvokiamas kaip pasaulio, kuriame gyvena, dalis, tačiau ne centrinė, o vienas iš daugelio objektų, kurių galėtų net nebūti. Paradoksas – juk tradiciškai pasaulis turėtų suktis aplink kūrėjo ašį. Išskyrus keletą tekstų, kurie parodijuoja viešąsias kalbas („Kalba / Sakoma atsiimant premiją už // II-ją (III-ją, IV-ją ir t.t. vietą* ar / Norint kam nors už ką nors padėkoti“, p. 26) arba gyvenimo aprašymams keliamus reikalavimus („SIVY“, p. 38) ir kuriuose asmuo pabrėžtinai sureikšminamas, nes to reikalauja panegirinė stilistika, kitur eilėraščio subjektas suvokia esąs ne toks jau ir svarbus istorijos ar tiesiog kasdienybės kontekste. Minimalistinis eilėraštis „iš esmės“ iš esmės tai ir parodo: „aš / išbraukiau visus aš / išbraukiau visus“ (p. 49). Mėgstama vaizduoti „mažą žmogų“ – paprastą, niekuo neišsiskiriantį: eilėraščių personažais tampa šlubas dėdė, kažkas, be aiškaus tikslo sliūkinantis „senamiesčio bromon“, žvilgsnio užfiksuota „moteriškė karlsonas“, žmogus, gaudantis žuvį, beasmeniai „jie“, įdedantys skelbimą į internetą, jog „geriems žmonėms“ dovanoja kačiuką, „vienas bičiulis“, vaikai, mėtantys į praeivius akmenukus, turistas, „senais vaikais“ vadinami darželių grupėse paliekami senbuviai: „apdrožiau papelijusią vinį / iš lego sukaliau tėvynę / plaukus man peršti // į pietus planavau geležinkelį / patraukit nuo manęs tą karštį“ („senvaikių darželis“, p. 59) Šie personažai į A. Valionio tekstus atkeliauja iš pokalbių nuotrupų, atidaus kasdienybės stebėjimo, poetinės kalbos bruožų suteikiama buitiniam kalbėjimui, jį sukeistinant. Iš čia ir paradoksas apie „negražią grožinę literatūrą“.

Paradoksas Nr. 3

Tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip žaismingas atsainumas, iš tiesų liudija žmogaus gyvenimo trapumą, laikinumą. Eilėraščio „ac‘žaibs‘dc“ epigrafas teigia: „Jei jau gimei, / tai ir elkis ramiai“ (p. 46). Žmogus tėra savo buvimo pasaulyje įkaitas – su mikroschema, įausta kiekviename kūne, priklausomas nuo gamtos stichijų:

Todėl geriau įsijausk į šiuos išretintus
dažnius, ledo virtimą vandeniu,
vandens garais ir taip toliau,
išprakaituok iš savęs
išsivadėjusius sekmadienius,
nuskandink užmarštyje
patiklias besnapes voveres,
lesančias iš delno riešutus
praeities pušynuose
[...]
Gal ir pasirodys, kad be reikalo esi įtrauktas
į visą šį reikalą,
tačiau prisimink, kad akimirkas patariama
sugerti akimirksniu
(p. 46­–47)

Dievas kažkur yra, tačiau dramatiškai tolimas ir bejausmis. Eilėraštyje „kai kas nors nelaiku numiršta“ jis prilyginamas plokščiam ekranui: „diewo vaizdas yra 100 Hz / skystųjų kristalų ir plokščias // plokščias, sakau gi / skystųjų kristalų // plokščias / absoliučiai“ (p. 67). Netekties išgyvenimai jo nepasiekia. Svetimumą rodo ir specifinė rašyba – su w, kurios lietuvių abėcėlėje nėra. Toks Dievas kai kada asocijuojasi su žiauriu Senojo Testamento Dievu Tėvu: „mano diewas neturi vardo // bet jei sutiktum – / pažintum iš karto? // iš kardo? // griuvėsiai / griuvėsiai / per kiauri / pavėsiui // per siauri / ir per daug / išsitiesę“ („eks-kursija“, p. 28). Kardas – svarbiausias Dievo atributas. Kova, nuolatinė budrumo būsena – tokia yra civilizacijos istorija, pamatai, ant kurių pastatyta visa Rytų Europa, tačiau šiandien tos jėgos išsigimusios, reikalavimai beprasmiai, pyktis, nežabota žmonių energija nukreipti į niekur – ir apie tai kalbama su neslepiama ironija: „Sakyk užsienieti, litvine, antros / eilės pusbroli, kur eit ir parodyt, kokie mes galingi? / Kū mum daryc?“ („rytų europa“, p. 73).
Liudijimas iš Naujojo Testamento, perkeltas į šiandienos kontekstus, pavadinamas situacija: „Kai įvyko ta situacija / su vynu ir vandeniu, / ir maisto produktais, / visi susirinkę, galim / nujaust, net patikrint, / buvo laimingi [...] Baltas geriau sueis prie / žuvies. Duonos nereiks, galit / nedaugint. Geriau salotų ir vaisių“ („déjà vu“, p. 75). Sacrum tampa profanum. Golgotos, kaip kančios vietos, prasmė įrašoma į bedvasį informacijos paieškos tinklą internete google („Goolgota“). Žmonės paveikti civilizacijos, sieloms žadama ne amžinybė, bet įamžinimas skaitmeninėse laikmenose: „O kodėl / mūs surūdijusius / veidus / fiksuoja / greičio / matuokliai // Nes / mūsų vardai / liks / iškalti / telemarketingo / išklotinėse / amžiams“ (p. 96).
Toks pasaulis nejaukus, lydimas rutina tapusių ritualų: „Susėdę prie stalo, / mes valgėm išalkusią ir ištroškusią mėsą. [...] Žmonės rašė dainas apie / pabaigos pradžią. // Vienišos poros sukosi / labirintuose, / iš kairės į dešinę: // šioj žemės smegenų / pusrutulio pusėj / taip susitraukia į kriauklę / vandens sūkurys“ („diena, kai didžiausia nuodėmė būtų nedaryti jokios nuodėmės“, p. 68). Deklaruojamas atsisakymas vaizduoti pasaulį per metaforas: eilėraščiui jų nereikia, užtenka turisto žvilgsniu fiksuoti tai, kas vyksta – vaikus, svaidančius akmenukus į praeivius, bokšto laikrodį, mušantį valandas („surūdijusių vinių tiesinimas / yra prasmingas tik kaip / surūdijusių vinių tiesinimas, / čia jokios metaforos, / nieko papildomo“, p. 52), tačiau kartu aiškėja, kad metafora šiame eilėraštyje vis dėlto yra metaforos nebuvimas, nes už to „nieko papildomo“ vis dėlto slypi kažkas – gal egzistencializmo atšvaitas, mat A. Valionio eilėraščių subjekto poetinė jausena kažkuo artima A. Camus romano „Svetimas“ personažui: savo paties gyvenimą stebėti iš distancijos, tarsi neturint su juo nieko bendra – ir vis dėlto tas neturėjimas nieko bendra yra tik akių dūmimas skaitytojui.
Paradoksų A. Valionio knygoje rastume ir daugiau. „Apytiksliai trys“ – taiklus pavadinimas, ironiškai primenantis, kad tobulos trejybės nebūna ir kad apie gyvenimą gali kalbėti tik apytiksliai. Ypač jei tai – poezijos elipsių kalba.