Neringa MIKALAUSKIENĖ. „Audruvės“ abėcėlė

AUDRUVĖ. Joniškio literatų klubo kūrybos almanachas. Sudarė Regina Briedytė. – Šiauliai: Lucilijus, 2012.

A
Vytauto Antanaičio pjesėje „Dviese“ – tradicinis vyro ir moters nesusikalbėjimas. Jai reikia vaikų, jam – ne. Kambaryje su langu į sodą tvyro įtampa. Pabaiga nuspėjama – vyras visada teisus, moteris – nusiverkusi ir susitaikiusi. Tokiu vaizdeliu pradedamas 4-asis Joniškio literatų klubo „Audruvė“ kūrybos almanachas. Klubas gyvuoja jau 35-erius metus. Į almanachą pateko 36 autorių proza ir poezija. Yra stiprių kūrinių – tokių, kuriuos norėtųsi matyti spausdinamus ne vien almanache. Daugiausia, tiesa, saviraiškos, bet kartais ir apie ją pakalbėti įdomu. Tad toliau tęsiu abėcėlę...        

B
Pirmasis Simono Bendžiaus eilėraštis juokingas nuo pat pirmos eilutės: „Tai gatvės praskrieja, tai vėl stovim vietoj. / Tai kraustosi protas, o liekame mes“ (p. 14). Antrajame eilėraštyje keliamas esminis (!) klausimas: ar neviltis – „geriausia mūsų draugė“? Taip, jei sėdi dulkėtam kambary.
Reginos Beržinienės abu eilėraščiai saldžiai graudūs. Vienas skirtas Noriūnų kaimui atminti, kitas – basai vaikystei prisiminti. Vaizduotėje iškyla egzaltuotas lyrinės veikėjos paveikslas: „Pasiėmus skaisčiai baltą laimės žiedą, / Rankoje laikysiu prie karštos širdies“ (p. 16). Kad tik nenuvystų...
Reginos Briedytės sonetų almanache – net aštuoni. Sakykime, žanro forma išlaikyta – šekspyriškoji, 3 ketureilių ir vieno dvieilio pabaigoje. Apie temos plėtotę – tezę, antitezę ir sintezę – autorė, matyt, nelabai girdėjusi. Paskutinėmis eilėraščių eilutėmis lyg ir bandoma apibendrinti, bet dažnai tai – tiesiog autorei gražių akimirkų fiksavimas: „Tik ant šakos pakibęs klevo lapas / Dar apie viltį pasaką man seka“ (p. 18). Daugelis kitų sonetų pabaigų – šio modelio variantai: vietoj klevo lapo atsiranda „tik trupinėlis širdgėlos“, „tik raudona sniegena kaštone“ ar „tik zylutė lango kvadrate“. Eilėraščiai perdėtai jausmingi, išskyrus gal vieną netikėtai smagų posmą – „Pasisamdysiu tūkstantį piratų – / Plaikstysis juodos vėliavos ir burės. / Per vandenyno garbanas suveltas / Šuoliuos laivai, išgąsdinti Neptūno“ (p. 20).
Užtat Arvydo Butkaus kūryba išties verta dėmesio. Ir – atskiros knygos, jei autorius kada leistų. Pasaulis – ir atpažįstamas, ir kartu kitoks, numatantis ateitį: „Sudaužyti ekologo akiniai / Po stikliniu kupolu ežeras / groja verkiančių žuvų melodiją // Miesto gyvenimas / Angelas stumias savo sparnais / Per laiko asfaltą“ (p. 26). Nuotaika kuriama netikėtais metoniminiais sugretinimais: „Vaiko bato raištelis / sudrasko palaimintą užmiršto kelio tylą“ (p. 26).

D
Viliaus Dževečkos apsakymo „Tarsi einu atbulas“ pradžia gana lėta, įžanga – užsitęsusi, po kelių pastraipų jau esi užliūliuotas monotoniškai plaukiančių sakinių ir beveik mestum skaityti, jei ne staiga iš niekur nieko prasidėjęs bobutės mikroautobuse monologas apie „labi gera mergaite, buktai kirpėja“ ir jos gyvenimą – tai istorija, kokių tūkstančiai, tačiau taip užrašyta ji lyg ir tampa išskirtine, kaip autorius pasakytų, „vieninteliška“. Tačiau paskęsta tarp kitų pasakotojo „aš“ potyrių, ir skaitytojo dėmesio vėl kaip nebūta. Ne pirmas ir ne paskutinis gyvenimo stebėtojas literatūroje. Lengva tokius personažus klonuoti.

E
Ligitos Eitkevičienės eilėraščiuose žaidžiama spalvų ekspresija – raudona! raudona? raudona... mėlyna! mėlyna? mėlyna... Nuotaika – kaip pirštu į akį. Gyva, pulsuojanti, žadinanti, netgi šiek tiek raganiška: „Tu balta ir plėšri – / Nutvieskė artimo žvilgsnis, / Kai eilinį kartą tempiau / Paparčio žiedą į bežadžius namus“ (p. 38). Reikia pripažinti – žodį ši autorė sugeba suvaldyti, nors pastebi kalbos gyvastį, netramdomą nepaklusnumą:

Kalbos sterblėj
Išsišokėliai žodžiai
Spardosi.
Laipioja sienom.
Spjaudo į minią.
Ir dauginasi
Vaikų akyse.    
                            p. 39

G
Audronės Stasiulytės-Gedminienės vaizdeliai grąžina prie minties, kad dar daugelis kuriančiųjų yra šventai įsitikinę, jog kūryba graži tik tuomet, kai veikėjas skandinamas melancholijoje, nyra į prisiminimus apie buvusią meilę ar klajoja laiko verpetuose.
Juozas Gedžius savo publikacijos jau nebeišvydo. Jo pavardė –­ juodame rėmelyje. Justi, senosios kartos žmogus, rimais bandęs rūpestį dėl Lietuvos išsakyti taip, kaip sugebėjo.

J   
Alinos Jonaitienės eilėraščiai pernelyg deklaratyvūs: „Ir vis dėlto mylėti verta, / Be meilės / Mūsų siela būtų amžinai kurčia“ (p. 47). Ir už žmogų nieko nėra didingiau. Ir paslaptis visai nejučia apgaubia. Tik gaila, kad tekstuose tos paslapties nelieka...
Justino Jurkaičio tekstai smagūs. Kai kuriuos pavadinčiau eilėraščiais-įvykiais. Pvz.: „Sugrįžo tik per klaidą / šį pavasarį / nusiavęs batus / ėmė ravėti moteris / viena jam pasakė / čia ir būk“ (p. 51). Autorius jaučia saiką – nedaugžodžiaudamas pasako viską, kad atsirastų istorija. Įdomu ir ironiška – „ne toks jau ir labas šis rytas“ (p. 53).

I
Jonas Ivanauskas užsimojęs tapti istorijos ir kultūros paveldo dainiumi. Eiles skiria ir iš to pat krašto kilusiam Matui Slančiauskui, ir rašytojai Jolitai Skablauskaitei. Jo istorinės vizijos savotiškai įdomios: „[...] Povilas Višinskis / Dėl to atjojo iš Medvilionių dvaro / Ant garbaus visuomenės veikėjo / Stanislavo Goeso padovanoto balto žirgo“ (p. 56). Tačiau autoriui gal vertėtų savo poezijos žirgus kiek pristabdyti ir nelėkti zovada, kiekybę vaikantis. Kartais mažiau reiškia daugiau.
Dzintra Elga Irbytė iš bulgarų kalbos išvertė Aksinijos Michailovos eilėraščius. Ir sunku pasakyti, kuo jie saviti... Tie patys žodžiai, tie patys įvaizdžiai, tūkstančius kartų ir kitų eksploatuota kelio metafora.

K
Renata Komisaraitienė rašo mažiesiems – imituodama vaiko kalbėseną. Vaiko poreikiai, sprendžiant iš tekstų – palakstyti lauke, pasidžiaugti pražydusiom gėlėm ar nusileisti nuo kalniuko žiemą. Tik klausimas, kiek įdomu tai skaityti? O ir eiliavimas –­ elementarus.
Emilija Kvedarienė kuria rekviem kaštonams. Vėlgi pernelyg tiesmukai: „O šiandien kaštonai / išeina į mirtį. / Ar jaučiat? / Ar girdit?“ (p. 68). Iš šio teksto – nelabai...

L  
Ir vėl apie jausmus. Lina Lašienė: „Krūtinė pavargo / Kruviną žaizdą tvarstyt“ (p. 72); „Saugiklis širdies nuo perkrovos perdega“ (p. 73). Hm. Jei taip ir toliau, perdegsiu aš. O abėcėlė – tik įpusėta...
Toliau – Laura Lukoševičiūtė ir jos novelė „Keistas nutikimas“. Vėl, kaip L. Dževečkos kūrinyje, pasirenkama stebėtojo, tik šįsyk – stebėtojos, kalbėjimo perspektyva. Stebimasis – benamis su lūpine armonikėle. O jų pasauliai lyg nesusisiekiantys indai. Arba – susisiekę vieną lietingą akimirką. Įvykis papasakotas sklandžiai, bet tik tiek.
Aušros Lukšaitės-Lapinskienės vaizdeliuose ryškus pasaulio romantizavimas: „Tik nemiegok ir galėsi įbristi miglotan ežeran, kur žolės švelniai glamonėja kojas, kur prikimę meldai kužda savo paslaptis“ (p. 78). Žiū, ir iki Vienuolio „Paskenduolės“ nebetoli.

M
Dvi Mikalauskienės – Kristina ir Ona. Kristinos eilėraščiai taip ir praslysta pro akis – sunku apie juos ką nors pasakyti. Jausmai, jausmai... Graudinimasis dėl skaudžios išeivių dalios, priekaištai dėl išniekintos kalbos. O tarp Onos Mikalauskienės-Kubiliūtės tekstų radau paprastą, bet patikusį: „nuo ryto iki vakaro / atidžiai perskaičiau / dieną / tekstas buvo painus“  (p. 85). Nei pridursi, nei atimsi – o dar ir „akimirka kuri / sykiais kandžiojasi“ (p. 86). Neblogai.

O
Ilonos Osipovos eilėraščiai-miniatiūros patraukia poetinių įvaizdžių sankaupomis: „Sekmadienis / Kraujosruva sumušto laiko / Lupu dulkes / Nuo knygų šviesos / Tamsa smaližiauja / Katės liežuvis groja pienu“ (p. 92). Pasaulis sukeistintas, kuriamos naujos šiandienai tinkančios pasakų interpretacijos: „Galandu pasakas / Jų pabaigas lopau / Plėšrias žariduobes / Kad nieks (nebe)tikėtų / Gyvens ilgai ir laimingai“ (p. 91); „Laikraščiai / Kuria tautosaką / Šiurpes iškosėja“ (p. 93).

P   
Arturo Aurelijaus Pauliukat tekstas „Kristaus vinys“ apokaliptiškai grėsmingas – devyniolikoje punktų išdėstyta žmogaus žiaurumo istorija baigiama Atpirkimo pažadu.
Vida Peleniuvienė atitaria „Prisikėlimu“ ir „Žodžių sėja“ –­ tradicine kliše: „Tėvynės, protėvių širdingas atleidimas, įaustas drobėj margoje“ (p. 96). Ir apie būties trapumą susimąsto...
Reda Pečkuvienė rašo rimtai. Tikrai. Bet sutikite, kad ir juokas – dalykas rimtas, ypač jei kyla paskaičius eiles apie „meilę nekaltą“: „Dienos tylą sudaužo naktis – / Kaip akmuo mūsų meilę nekaltą. / Pasijuoks iš manęs pilnatis, / Tepalikus vien juodą, ne baltą.“ (p. 99).
Silvijos Povilaitytės eilėraščių veikėją kankina nemiga. Vaidmens ir žiūrovo laukimas paskutinėje triptiko dalyje virsta eilėraščiu. Saviraiška.

R
Aleksandro Rimdžiaus apsakymas „Sniegas“ – puikus pavyzdys, kaip kasdieniai dalykai gali tapti pasakojimu, turinčiu keletą klodų. Didelis žmogus kviečia mažą žmogų į lauką ir siūlo įsižiūrėti į saują sniego. Esamąjį laiką palengva keičia būtasis – prisiminimų, kurie, palyginti su idiliškais mažo žmogaus įspūdžiais, kupini kontrastų: čia ir sena, žaizdota, lervų apipulta katė, dvesianti dešrų rūkykloje, ir valkata girtuoklėlis, visų nemėgstamas, nes pareiga reikalauja elgetą pamaitinti, o jam patiektas maistas nežinia kodėl vėliau genda ir trūnija –­ tarsi nelaboji dvasia būtų apsilankiusi. Ir būtinai – kaimo vaikų žaidimai, karpuotas bičiulis, nuolat nukasytomis rankomis. Netikėta pabaiga: vaikiščiai įsliūkina uždarytan darželin, kurį nuo žmonių akių slepia „plačios beržų kupros“. Pasvarstymai apie atmintį. Viskas. Prie pradinės situacijos – mažo ir didelio žmogaus pasivaikščiojimo negrįžtama, taip tarsi teigiant, kad viskas, kas vyksta dabar – kur kas mažiau apčiuopiama, kaip tas tirpstantis saujoje sniegas.      
Loretos Ripskytės poezija keliasluoksnė, sutelkta į virsmo procesą. Publikuojami eilėraščiai tartum sukimba: sukurti atskirai, bet atsidūrę šalia vienas kito, jie tampa gana vientisu pasakojimu apie kiekvieno žmogaus ėjimą savęs link ir – lygiagrečiai –­ į tą pasaulį, kuris supa („Du šilko upių verpėjai –­ / Vienas į išorę, kitas į vidų – / Pakojį mina“ (p. 109). Išorinė ramybė, beveik nepastebimas švelnus gestas slepia pavojų: „Lytėjimo šilkas / Delno gyvenimo linijoje / Įsitaisė kaip cirko artistas / ant įtempto lyno.“ (p. 108). Neatsargus judesys, menkiausia klaidelė – ir pusiausvyra bus sutrikdyta, artisto numeris, kurį jis galbūt kantriai ir ilgai ruošė metų metus, nepavyks, todėl kituose tekstuose grįžtama prie saugios statikos: „kiekvieno gyvenimo veidrodis / sotus regimybe“ (p. 109). Gražus publikacijos pabaigos akcentas – eilėraštis „Žiema“:

Tapybiškos kaimo pakelės
Glamonėja kelkraščio rėmą.
Ramu...
Tik žilas dangus pavyduliauja,
Plėšydamas sniego pagalves.        
                                           p. 111

O Kilnutės Riškuvienės miniatiūras lengvai galėčiau priskirti ir anksčiau minėtos A. Lukšaitės-Lapinskienės plunksnai. Abiejų stilius panašus, abi imasi tų pačių temų. Atrodo, ir ežerą tą patį stebi: „Žiūriu į saulėlydžio spindulių sudalintą ežero veidą. Gražu. Noriu įžvelgti, kas slepiasi gelmėje. Matau begalę tamsių, paslaptingai kintančių kontūrų. Gerai įsižiūriu ir pamatau savo sielą atvertomis akimis“ (p. 114). Taigi sekama ta pačia Vienuolio lyrikos tradicija.

S
Jolitos Skablauskaitės trieilius kažin ar būtų galima vadinti haiku. Tačiau kanonai šiai autorei mažiausiai turi rūpėti. Ji kuria efemerišką pasaulį iš šviesos blyksnių, prasiskverbiančių pro miglas, žydėjimo ir vytimo, gyvybės ir grėsmės:

Taurėje –
Skaisčiai raudoni nuodai
Gražiaveidis juos išgeria iš lėto
– – –
Plonyčiai aviečių stiebeliai nejuda
Švelnus skruostas sudūluoja
Rožių prieblandoje   
                                         p. 116

T
O čia – Justinos Tamulytės trioletas iš šuns matymo perspektyvos: „Kai bėgu vienas per laukus / Jaučiuosi laisvas ir gražus“ (p. 119). Ir papūskit man į uodegą, va!
Po jos skaityti dramatiškus Aistės Tuminaitės posmus – labai savotiška: „Aš išeinu ir nebegrįšiu. / Išnešiu sielą ir lyg aitvarą laikysiu. / Pamesiu širdį ir naujos neįsigysiu“ (p. 121). Jaunatviškas maksimalizmas su beveik nepakeliama doze deklaratyvumo. O juk, kaip kitame tekste teigia autorė, meilei nieko daugiau nereikia, tik „Pabūt su tavim / Prie vieno arbatos puodelio“ (p. 121).
Virgita Tuminienė, matyt, niekaip neatranda savo rašymo stiliaus: vienas eilėraštis – folkloro kalbos stilizacija („Laisvumas“), kiti – matyt, verlibras: „Mirtis“, „Kvepalai“, „Minčių šešėliai“, dar vieną – „Tęstinumą“ – rimuoti bandyta, bet rimai banalūs ir šlubuojantys. Pavykusiu laikyčiau tik „Kvepalus“ – nuo pradžios iki pabaigos. „Mirtis“ gal irgi būtų pavykusi, jei ne tikrai graži pradžia „Tyliai mirė boružė – / Sudegė pernykščių lapų krūvoje“ (p. 122). Marcelijaus Martinaičio įtaka akivaizdi, o tikros poezijos esmė – pasakyti taip, kaip dar niekas iki tol nėra pasakęs.

U    
Vida Urbonienė neria į nostalgiją – „Buvo kaimas, ir jo jau nebėra...“ (p. 126). Sentimentalu. Patetiška. Tačiau tokiai kūrybai turbūt reikėtų taikyti kitokius vertinimo kriterijus. Juk turėtų būti gražu tie pavėjui skriejantys sodų žiedlapiai, vasarą sirpstančios vyšnios, kvepiantis šienas ir tįstantis medus?.. Kaip kadaise per vieną seminarą apie kičo kultūrą yra išsitarusi Viktorija Daujotytė: „Man gražu tie neįmantrūs austi kilimėliai trobose ant sienų – su ežeru, dviem gulbėm ir tolumoje stūksančia Trakų pilimi. Banalu, bet žavi...“

V
Jolitos Vaitkutės pirmasis eilėraštis lėkštas. O reakcija į antrąjį, kitame puslapyje – ohoho! Vau. Vaaaau. Velniop akademizmą. Ką ji rašo? Ogi štai: „Minčių haremas / apspjaudo / pakalnučių kisieliumi. / Nežaisk su nuodais, / ramiu balsu sako mama, / nušluosto lūpų kampučius.“ (p. 130). Trečiasis – „Skaičiuotės“ –­ irgi prie įdomesnių. Taip ir toliau.
O toliau – Mindaugo Vilkelio poezija. Seniai skaičiau tokius paveikius tekstus, skirtus išvežtiesiems į Sibirą. Nors apie tai tiesiogiai byloja tik vienas iš keturių – „Išvežtiems, bet nespėjusiems grįžti“. Kiti trys – šalia, bet menama priklausomybė akivaizdi: „Moterys / vaikai / ir seniai / klūpo vandenyje / priešais mirusią žuvį / paskendusią / saulės raudonyje / stengdamiesi / išpažinti savo / prasidėjimą / pūliuojančiuos tarpkojuos // O aš sėdžiu po smilga / pavirtęs į beprasmį debilą / žiūrintį ten / kur boružė / savo vaikeliams / patalą kloja“ (p. 131). Grubus, drastiškas kirtis visiems, kam graži tik nusaldinta ar perspaustai dramatizuota poezija, ir šalia – trapi gamtos pajauta.

Ž  
Paskutiniojo pagal abėcėlę autoriaus – Albino Žvingilos – tekstuose vėl verkia už lango lietus ir namus apninka vienatvė. Taip ir sukasi amžinasis gamtos ciklas, kuriam lengvai pasiduoda visi manantieji, jog poezijai užtenka stipraus jausmo ir šiek tiek sugebėjimų rasti tinkamą rimą. Tačiau iš tokių pastangų, žiūrėk, gimsta elegantiška, skoningai apipavidalinta knyga, kurią skaitys veikiausiai tik kraštiečiai: ir tiražas nedidelis, vos 400 egzempliorių, ir platinama turbūt tik iš rankų į rankas, o ne didžiuosiuose šalies knygynuose. Gaila būtų, nes kai kurie autoriai –­ Arvydas Butkus, Ligita Eitkevičienė, Justinas Jurkaitis, Ilona Osipova, Aleksandras Rimdžius, Loreta Ripskytė, Jolita Vaitkutė, Mindaugas Vilkelis – turėtų būti pastebėti ir platesnio skaitytojų rato, ne vien savame kieme. Taigi sėkmės jiems ir visai „Audruvei“.