Geda S. FRESKOS. Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Prisipažinsiu – pažintį su Sigito Gedos „Freskomis" pradėjau ne nuo to galo. Arba, liaudiškai pasakius – „nuo ano galo": keletą eilėraščių dar pernai vasarą išgirdau „Jaltos" vasaros terasoje ir sau įvardijau blevyzgomis. Nesužavėjo, nors ir skaitomos Antano A. Jonyno. Prie alaus būtų tikusios, bet alaus aš gi negeriu. Nelaimei, jau knygai pasirodžius, „Lietuvos ryte" aptikau Ramūno Gerbutavičiaus straipsnį „Kaip pasverti eilėraščių erotiką ir poeziją" (2012 03 05) –­ ir ką gi, kone visos ten cituojamos vietos svarstyklių lėkštelę nusvėrė netgi ne erotikos, o vulgaraus neskoningumo link („Kai mano daiktą paimi į burną, / Imu aš inkšti, jungiasi tada / Burna ir lūpos, nors retai taip būna, / Tačiau abi jos – didelė p...a."). Vis dėlto pradėjusi vartyti patį rinkinį supratau, kad ištraukų atranka buvo gana tendencinga ir jas pavertė „šaukštu deguto".
Tiesa, nesiruošiu teigti, kad blevyzgos, nors sukurtos poeto ir įtrauktos į rinkinį, jo paties sudarytą 2008 metais, savaime turi kokią nors meninę vertę. Kažin, ar poezija tai laikė ir pats S. Geda, nors „Freskose" esama skyriaus „Roplio balsu", kurio tekstus jis pavadino „Erotiniais sonetais" – iš jų ir R. Gerbutavičiaus cituojamos eilutės. S. Geda tiesiog buvo provokatorius, liaudiškai tariant – šaipokas. Mestelėjo dainušką, o mes ir išsidūrėm. Ypač sunku tuos tekstus priimti moterims, mat seksistinis požiūris į jas kaip į geismo objektą, teikiantį pasitenkinimą, nors ir pripažįstant teisę į tokius pat ars amandi kūniškus malonumus („Juk protingos, gražios, orios damos / Susiranda pačios. Gulkit ramūs", p. 62), čia tiesiog akis bado. Tačiau irgi – tik ištraukus iš konteksto. Skaitytojas turėtų pajusti ironiją. O skaitant ištisai (bet būtinai nuo pradžios, nuo paties pirmojo eilėraščio) pagauna ypatinga nuotaika, kurios kodas – gyvenimo trapumo, laikinumo pajauta:

O kada nors, kada nors
Ir man bus baigti marškiniai,
Kurie jau seniai siuvami...

Lig pat kaklo užtraukiamas rūbas,
Lietpaltis, juodas,
Kaip juodvarnio,

Snapas auksinis,
Kuodas – plaukai pašiaušti...

Ir jokių permainų, atmainų,
Jokios reinkarnacijos.
p. 7

Visa, kas iki to „kada nors" nutinka žmogui – tai gyvenimo džiazas, pakilimai ir nuolydžiai. Asmens istorija neišvengiamai įrašoma į amžių tėkmę, ji yra persunkta etninio paveldo, vaikystėje (ir ne tik) girdėtų pasakojimų. Taip knygoje atsiranda poetine kalba perpasakotos etiologinės sakmės („Vyras ir moteris", „Iš kur žmonių ūsai") ir šiurpės („Velinas ir moteriškė", „Iš Merkinės"). Jos irgi gali būti atspirtis vertinant šį rinkinį: iš kur eilėraščio subjektui, kildinančiam save iš dzūkų žemės, būti padoriam, jei jis – Velnio sukurtas, kol Dievas miegojo: „Taigi sakau: šv. Rašte viskas gerai, bet pas mus truputį kitaip išėjo" (p. 16).
Tas kitaip – tai ir romantikos proveržiai, kai žvaigždės švyti mėlynai („Žodžiai, iš tos meilės", p. 25) ar norisi jas nuskinti, „kad šviestų ir liestų tave / tąją naktį, kuri neturės jokio vardo" („Coda", p. 27), mylimosios sudievinimas, netgi sutapatinimas su Mergele Marija, minint tą pačią simboliką: „O mergele, žvaigždžių šviesą tu nustelbi, / Aukso spindesį, / krištolo skaidrį, tu / baltą rožę užtemdai, / blunka purpuras / tavo akivaizdoj" („Parafrazė iš Sarbievijaus", p. 83), ir čia pat – profaniška stabu verčiamos moters-deivės archetipo dekonstrukcija: „Kas ji? – – – / spinduliuojanti, auksą žerianti mėsos raudonumo skylė, daug mėsos, mažai veido, smulkios ir žvitrios akytės, mėlyna skraistė [...] Štai jums šviesa iš apyaušrių, stabas, didžioji deivė motina, sesuo, dukra ir mergelė, aušrinė ir vakarinė... Ko išblyškot, ko liovėtės melstis?" („Iš apšvietimų", p. 88) Nejaukus, kiaurai skrodžiantis, tiesą atveriantis žvilgsnis – nesinori to priimti, nes nepatogu. Kaip nepatogu ir kalbėti apie kūnišką ryšį poezijoje ne metaforomis, juk liaudies dainų (ne blevyzgų!) tradicija moko: rūtų vainikėlį ant kardelio (o ne mergystės plėvę ant b...!) kabiname. Tačiau kaip pavadinti tekstą (eiliuotą, rimuotą ar verlibru dėliojamą) be metaforų, be ypatingų įžvalgų?.. Turime ir tokių, dabar madingai vadinamų buities, kasdienybės poezija, meditacija apie šiukšlių konteinerio vietą prie autobusų stotelės. Tačiau savaime toks pasakojimas negali tapti poezija. Poezija – tai ypatingai perteiktas išgyvenimas, kai už paprasto kalbėjimo atsiveria erdvė „tarp eilučių".

Gyvenimas yra tai, ką išvargsta žmogus,
ne itin ir protingas,
su savo žeme ir galvijais,
vaikais, pasakom apie šviesą
už kluono.

Prie namų – šalavijai ir levažandžiai,
vynuogės, traktoriukas,
bulbės, išmestas kuparas, išrašytas
šveicariškom rožėm.
„Iš viešpaties sodelio", p. 90

Ir kai gyvenimas nutrūksta – jis lieka įamžintas meno kūriniuose, turinčiuose išliekamąją vertę. Todėl logiška, kad „Freskos" buvo baigtos eilėraščių ciklu „Siksto koplyčia" – tarsi atsitolinus nuo asmeninių patirčių ir nukreipiant žvilgsnį į bendrąsias, bandant užčiuopti, ką iš tiesų jaučia žmogus, žvelgdamas į Mikelandželo (S. Gedos vadinamo Mykolu Angelu) nutapytas Siksto koplyčios freskas. Sugretinus su jomis, gyvenimas atrodo tarsi priešingame poliuje, jis negali būti įspraustas į rėmus, įgauti švento paveikslo arba klasikinio eilėraščio formą. Netgi pradedama nuo dekonstrukcijos – įvardijimo, jog tie tekstai yra „Išardytas vainikas": tarsi turėję būti sonetai, griežtos formos ir struktūros, iš viso – 15, ir kiekvienas vėlesnis prasidėti paskutiniąja ankstesniojo eilute. S. Gedos tekstų šioje dalyje – irgi 15, bet jie nevienodo ilgio, o paskutinysis – „Pasiilgimas" – ne tik nenumeruotas, bet ir forma gerokai nuo kitų besiskiriantis: tai eilėraštis proza. Menamas autorius – „ne Šekspyras, o šiaip keliautojas, juokdarys" (p. 101), „ne Miltonas, kuris dulkino prarastą rojų" (p. 103). Juokdarys kalba tiesą apie pasaulio bjaurumą: šiuose „sonetuose", matyt, rastume visas didžiąsias nuodėmes ir Dievo įsakų laužymą: nuo persivalgymo („jeigu valgai, tai visą, / Jeigu gerti pradėjai, tai gerk. Paskui vis vien / teks išvemti", p. 110) iki žmogžudysčių, paleistuvavimo, įvairių iškrypimo formų. Žmogus pasaulyje jaučiasi be vietos („žemė išvaro iš žemės, dangus iš dangaus", p. 111), dramatiški apokaliptiniai freskų vaizdai, kai visa yra persimaišę, mėsa atšoka nuo kaulų, kaulai trūnija, pajuosta, pinasi su jas reginčiojo baimėmis. Sunku (ir net neįmanoma) atskirti, kur istorinė praeitis, o kur dabarties realijos („Jau nėra krautuvėlės, kur galima pirkti rašalo, / Tušo nėra, mašinėlės nėr, interneto", p. 111), nes epochų seka tėra iliuzija, o tai, kas tikra – tai žmogaus sielos gelmėse siaučiantis pragaras be viršaus ir apačios, be dienos ir nakties. Tačiau priešpaskutiniuoju (XIV) tekstu tarsi atstatoma pirminė tvarka:

Viskas buvo stipru, gaivalinga, svaigino,
Tai galia, kuri ėjo iš kūno, iš dvasios ir vyno,
Iš aukojamo balto ėriuko, vandens.
Bet vanduo susivijo, o šviesa viską permalė, atgaivinus.

Taip išsišvietė veidas – vasaros ir rudens,
Begaliniai pavidalai, kurie ir po mūsų gyvens.
p. 115

Taigi S. Gedos „Freskos" yra itin apgalvotas, vientisas rinkinys. Persunktas geismo, erotizuotas, vietomis pašaipiai vulgarus, tačiau liudijantis vienintelį – gyvenimo pilnatvės – troškimą ir originaliai, gediškai, fiksuojantis jį tekstuose, kurie kaip visuma turi neabejotiną išliekamąją vertę, nors tendencingai išrankiojant citatas, manau, dar ne kartą bus bandoma šokiruoti patiklų skaitytoją.