POETINIS DRUSKININKŲ RUDUO 2013. Almanachas. – Vilnius: Vaga, 2013.

Patikrinta: kuo daugiau skaitai, tuo reiklesnis tampi perskaitytų tekstų kokybei ir tuo dažniau kirbteli mintis: „Be šito eilėraščio mano pasaulis netaptų skurdesnis..." (vis dar įterpiu „mano", nes neatmetu tikimybės, kad kam nors, be jį sukūrusiojo bičiulių, tas eilėraštis pasirodys už širdies griebiantis). Deja, esu literatūros kritikė, tad neturiu privilegijos almanachus skaityti atsirinkdama – tiesiog praleisti tuos tekstus, kurie nepatinka nuo pirmųjų eilučių. Dar gerai būtų, jei jie suerzintų. Betgi ne –­ apima anaiptol nepalaimingas snaudulys: n u o b o d u. Tokia savijauta buvo skaitant 2013-ųjų Poetinio Druskininkų rudens almanachą iki Jono Kalinausko, šiųmečio Jotvingių premijos laureato, eilėraščių. Atsivertusi turinį, suskaičiavau: aštuoni autoriai – į vieną pusę nuo jo, aštuoni –­ į kitą. Pusiausvyra. Galbūt surikiuotiems pagal abėcėlę poetams nuobodžio toną davė pirmojo – Valery Afanassievo (Prancūzija) kūryba, kuri pasirodė gana vidutiniška. Nesiginčysiu – muzikas jis išskirtinis. Gaila, kad šeštadienį, per baigiamąjį PDR vakarą Druskininkuose, jo pasirodymas prie fortepijono buvo paliktas pabaigai – po visų skaitymų ir laureatų apdovanojimų. Nemaža dalis dvi valandas kantriai sėdėjusių klausytojų ėmė slinkti išėjimo linkui: kas parūkyti, kas –­ visai nebegrįžti... ir neišgirdo. Nuo muzikos reikėjo tą vakarą pradėti. Bet pradėti skaityti almanachą geriau ne nuo jo „Begarsio klyksmo": „Peizažas kenčia dėl nuovargio / ir streso sukeltų negalavimų. Tegu kenčia ir mėgaujasi savimi" (p. 11). Ne kažin koks atradimas. Net neskamba. Tokie „neskambantys" yra ir kiti V. Afanassievo eilėraščiai. Tiesa, beveik kiekviename vis dėlto esama eilučių, kurios priverčia suklusti: „Tėra tik vienas puslapis. Jis nešvyti." (p. 13); „Mano švarko kišenėj –­ tvarkingai sulankstytas rojus." (p. 13); „Akmuo turi tapti ranka / Ir pats pasikelti. / Ranka gulės jūros pakrantėj." (p. 17). Bendras publikacijos įspūdis – norėta perteikti filosofinį subjekto santykį su jį supančiu pasauliu, būties praeinamumą, gyvenimo trapumą, bet amžinosios temos (su keliomis išimtimis) įvilktos į ganėtinai skurdų išraiškos rūbą: „Sėdi ant horizonto ir renki / Akmenėlius. Suskaičiuoji ir statai pilį. Kosminė banga / Ją sugriauna. Bangos ir dalelės, skaičiuoji ir statai / Visatą." (p. 19). Och. Verčiam toliau.
„Vėl pabundu į sapnų pasaulį ir žvelgiu / į tavo niūrų ir nesantį veidą", – tokiomis eilutėmis pasitinka antroji almanacho autorė, estė Eda Ahi. Jauniklė, kaip pasakytų kolegos litmeniečiai, gimusi 1990 metais. Vadinasi, ir patirtys dar jaunos. O eilėraščiuose stengiasi perteikti kažkokį apibendrintą dramatizmą: „ir skrydis ten, kur gyveni, nelengvas / bet keliauju lenkiama sunkios naštos." (p. 25); „šiame gyvame alsuojančiame mieste / jaučiuosi taip vietoje ir taip toli, / kad nė nežinau kur iš čia / vykti. ir nenoriu norėti, bet vis viliuosi ir ieškau / šiame kvartale ramybės, kurios nėra paprastam žemėlapy / ir nemalštantį ilgesį jaučiu" (p. 25). Jei tai perskaityčiau netyčia aptiktame mokinės dienoraštyje, skirtame tik sau – sakyčiau, kad normalu: sentimentali mergaitė turi kaip nors išlieti savo išgyvenimus... Bet jei tokio lygio tekstai PDR almanache reprezentuoja estų (kad ir jaunųjų) poeziją?.. Tiek to, paieškokime čia teigiamo grūdo: pasidžiaukime, kad mūsų (ir latvių, pvz., Erikos Drungytės išversta Ingmara Baluodė) jaunieji autoriai kur kas stipresni, pavyzdžiui, į šių metų almanachą patekusi Mindaugo Nastaravičiaus ir Indrės Valantinaitės kūryba (jaunikliais jų vadinti liežuvis neapsiverčia, nors karta gal ir galėtų būti ta pati, kaip estės Edos Ahi – abu už ją vyresni tik 6 metais...). Abu saviti, įdomūs. M. Nastaravičiaus tekstuose varijuoja vaikystės patirtis, juose ironija ir dramatizmas keičia vienas kitą, brėžiama punktyrinė riba tarp žaidimo ir „nekalto" žiaurumo, draugui tarsi atleidžiama, bet paliekamas atviras klausimas: o kas toliau – negi jo mirtis?.. („vištos iškapojo katinus, kurie dabar saugo Jaroslavą", p. 176). „Šūvis iš Statybininkų gatvės", „Kardinolai", „Istorija apie praeitį, dabartį ir visa kita, ko nebus" – šie ir kiti almanache publikuojami M. Nastaravičiaus eilėraščiai turi savyje sprogdinantį užtaisą ir atmintyje išliks. O I. Valantinaitės eilėraščiai – tartum iš kasdienybės išgriebtos akimirkos, įsižiūrint į sutiktų žmonių veidus, bandant keliais eilučių štrichais nusakyti jų charakterį ir gyvenimo aplinkybes: „Savininko meilužė nusivalo rankas į džinsus – / jaunutė skundikė saulės spalvos plaukais. // Lenos rankinėje sugedusiu užtrauktuku / šąla trys nugvelbti kotletai – / vakarienė dukroms ir sau" („Lena", p. 210). Vaikystės patirtis I. Valantinaitė taip pat „įkelia" į savo tekstus. Bet jos gyvos – dėl kad ir tokių detalių: „Nusmukusių frotinių kojinių rombai, / Aitvaras ant marškinėlių, / Įstrigęs – neskrenda. / O karūna blizga –­ už rublį keturiasdešimt." (p. 216).
Konkretumas visada labiau veikia už abstrakcijas. Kaip ir jau minėtosios latvės Ingmāros Baluodės kūrybą pagyvina „pilkas katinas su rudu laikrodžio dirželiu ant kaklo" (p. 39) arba – netikėta palyginimų sampyna: „ir aš buvau bachas / kuris storomis sijomis / ir sienomis nusileido į rūsį / ir susigėrė į akmenines grindis vietomis spindinčias / po kuriomis dyla upė" (p. 41).
Almanache pristatomi lietuviai viso labo penki – Gintautas Dabrišius, Nijolė Daujotytė, Jonas Kalinauskas, Mindaugas Nastaravičius, Indrė Valantinaitė. G. Dabrišius vidutiniškai geras. Mokyklinio lygio – „Tavęs nematau – kas atsitiko tau" (p. 44), tačiau eilėraščių „Maudynės" ar „Paukštis rašo", „Rašyti" pabaigos stiprios, sudedančios akcentus išblukusiam šių eilėraščių naratyvui. Autorius dažnai „įstringa" bandydamas kontempliuoti save kaip rašantįjį. Spėju, kad noras ką nors pasakyti apie tai, iš kur, kaip, kodėl atsiranda jų kūryba, nesvetimas bent jau didžiajai daliai menininkų. Kiekvienas galiausiai ką nors prasitaria apie savajį ars poetica. Tik ne visada tai tampa tekstu, įdomiu ne menininkams. O G. Dabrišius gali būti įdomus, pavyzdžiui, animalistine kūryba („Karas ir taika", „Keturios kojos", „Vandeniniai šuniukai") – lyg ir ironiška, lyg ir filosofiška. O iš tiesų – gyvenimiška.
Jono Kalinausko kūrybą almanache reprezentuoja keletas eilėraščių iš rinkinio „Mano sodo vagis", už kurį jis šiemet apdovanotas Jotvingio premija. Atrinkti stiprūs tekstai – „Kunigaikštis", „Sodo vagis". J. Kalinausko kūryba kiekvieną kartą pasirodo kitaip: skaityta –­ kaip neskaityta, o neskaitytoje atpažįsti tam tikrus motyvus iš to, kas jau buvo. Sakyčiau, autorius džiazuoja lietuviams artimomis gyvenimo cikliškumo, atminties, mirusiųjų ir gyvųjų sąsajų temomis, gramzdina į mistines, vien poetine kalba apčiuopiamas patirtis.
Apie Nijolės Daujotytės kūrybą negaliu pasakyti nieko nei gero, nei blogo. Gal filosofinė. Gal būtiška. O iš tiesų – pernelyg apibendrinanti, tad – bespalvė. Arba kokį spalvinį niuansėlį „pasiskolinanti" iš Just. Marcinkevičiaus (gal): „Kur žmogus / taip giliai atsidūsta, / kad pats / į save / ir atsiremia" (p. 58). Ką aš žinau...
Galėjo rinkinyje nebūti dano Martino Glazo Serupo. Jo poemą „Laukas" pavadinčiau negyvu karkasu, ji konstruojama personifikuojant lauką (jei taip galima pasakyti, nes tai tiesiog žodžio „žmogus" pakeitimas žodžiu „laukas"): „Laukas pernelyg daug laiko skiria feisbukui." „Laukas pernelyg daug laiko skiria televizoriui", „Laukui derėtų kiek daugiau sportuoti, ir jis tai žino, jis nelanko sporto klubo, į darbą važinėja mašina" (p. 111). Gal kaip slamo tekstas tokia litanija skambėtų visai smagiai, bet užrašyta ji verčia tik gūžtelėti pečiais arba nusižiovauti taip plačiai, kad būtų tikęs mano močiutės posakis: „Prisidenk burną, dar lauką prarysi..."
Vis dėlto negaliu būti visiškai nuosekli dėl „nuobodžio" poetų (o man visai norėjosi tuo jus įtikinti...) – yra ką skaityti ir pirmojoje almanacho pusėje. Stipri Ruthos Fainlight (Jungtinė Karalystė) kūryba. Tačiau vėlgi – jos tekstai ilgi, eilėraščiai suskirstyti dalimis (I, II...), todėl neišvengta netolygumo, deklaratyvių, klišinių, sustabarėjusią publicistiką primenančių vietų: „Taip susipina kaimiška ir globalu, industrija / ir šie laikai – štai šis gausėjančios / žmonijos ir jos poreikių / įrodymas: vartok ir būk mobilus – tai jis žavi ir atstumia" („Midlandas, šie laikai", p. 77). Bet tai tik inkliuzai. Bendras įspūdis – autorė neina į jokius kompromisus, jos pasaulis atšiaurus, žmogus jame represuojamas tiek industrijos, tiek istorijos, eilėraščio herojė – „visuomenės priešė", apie kurią kalba ideogramos, kurių „nesugebėjau perskaityti, bet žinau – tai / kaltinimai „visuomenės priešei", krauju sutepti jos drabužiai ir sudaužytas veidas / nutapyti taip pat kruopščiai / kaip ir šimtai gėlių žiedų" (p. 81). Panaši Jelenos Fanailovos (Rusija) kūryba – apčiuopiama, konkreti, kalbanti apie „mažą žmogų" šalyje, kurią sovietmetis nualino, o naujoji epocha laukto palengvėjimo neatnešė: „Vis dėlto jaunystėje žmogus turi regėti / Teisingus paveikslėlius, / O ne Putiną ir Šnurą / Pateikiamus kaip rusiškas glamūras, / Kurį skaitai iš smalsumo, / Bet pasibjaurėjęs išmeti." (p. 89). Tai – sociopoezija, sociomenas (šie naujadarai man ateina į galvą tik dabar, gal pati juos ir sugalvojau, bet galėtų prigyti – nes daryba lyg ir nebloga, o tendencijas atliepia).
Vis dėlto labiausiai iš visų užsienio autorių išsiskyrė JAV gyvenančio poeto Lamonto B. Steptoe'aus kūryba. Aštri. Paženklinta Vietnamo karo patirčių – „Po patruliavimo sugrįžę vyrai / Aiškino nepastebėję // Jokio priešo krustelėjimo / Neaptikę jokių slaptaviečių // Svarbiausias jų radinys / Buvo kariškas džiunglių batas // Su vaikio koja jame" („Apklausa", p. 201). Tekstuose transformuojama ne tik asmeninė (poetas gimė JAV), bet ir kažkuomet vergais buvusios ar pabėgėliais tapusios rasės atmintis („Saulė priminė kruvinas gleives / Kurios čirškė jai slystant už horizonto / Jie valgė žemyną kurį palieka" („Pakrantėje", p. 199).
Tokius užsienio autorius prasminga ir versti, ir pristatyti almanache. Jie leidžia pajusti svetimos kultūros specifiką. Štai ispanas Jesús Munárizas perteikia šalies koloritą, žvejų kasdienybę: „Urgulio šešėlyje žvejės šūkauja / lošdamos iš smulkių monetų skardinių dėžutėse. // Upės žiotimis įplaukia valtys, – žvejybinius / laivus pripildys mėlynųjų tunų, / juos krante / iškraus vyrai, tvirtai apkabindami rankomis." (p. 163). Korėjietis Kyung-Ju kalba filosofinėmis metaforomis: „Gimęs be abiejų rankų jis buvo dailininkas piešęs tik vėją. / Įsikandęs teptuką niekam nežinomus vėjus / Jis nupiešė popieriuje. / Žmonės negalėjo suprasti jo piešinių formų" (p. 139); „Ryžių laukų vandenyje savo esmę atspindėdamas / Net ir dangus dega" (p. 141). O štai japonės Mizuki Misumi vertimai nebuvo labai įspūdingi – gražesni atrodė originalai: hieroglifų piešiniai, kurių ornamentai jau buvo tikra poezija akims, tad patikėjau, kad ten jos žodžiai, kaip ir balsu skaityti tekstai, saugo kažką labai trapaus, ką tik subtili poe­to ausis begali pagauti.
Vis dėlto vertėjai profesionaliai atliko savo darbą – Edgaras Platelis, Marius Burokas, Erika Drungytė, Benediktas Januševičius, Giedrius Tamaševičius, Martynas Šiaučiūnas, Vytautas Dumčius, Arvydas Makštutis, Laima Masytė, Sonata Paliulytė, Vytautas Dekšnys leido mums pažinti užsienio autorių kūrybą, o lietuvių tekstus į anglų kalbą išvertė Medeinė Tribinevičius, Ada Valaitis, Rimas Užgiris. Tai jie prisideda prie to, kad poezijos erdvė taptų bendra visiems ir kad suprastume, kokie svarbūs, jei ne meniniu aspektu, tai bent jau visuotinės atsakomybės už pasaulį idėja yra J. Munárizo žodžiai iš eilėraščio „Manifestas": „Ginkime dagį ir dilgėlę / ginkime asilą, jo bliovimą, / visą jo būdo tuštybę, // miškų garbei, jų senovinei / būčiai, akmeniui, kurį / žiemą aptraukia samana, // kad vandenyje gyventų žuvys, / ore paukščiai, soduose rododendrai, kad šviesos negestų naktyje (...) kad apgintume tikrąją taiką, / ramybę, švarų žodį ir tylą." (p. 165). Taigi – ramybės visiems, grįžusiems iš politkorektiškojo Poetinio Druskininkų rudens. Jei įžeidė kurios nors šio almanacho recenzijos vietos – atsiprašau. Ką sukuriame, tą ir turime. Tuo dalijamės. Iki kitų metų.