Mokslinė fantastika − tai revoliucinis menas ta prasme,

kad ji ugdo skeptišką požiūrį į visas politikos, religijos ir net mokslo dogmas.

Ji puoselėja norą žinoti ir remiasi žmogaus smalsumu. Ir, svarbiausia, tai literatūra, kuri neatsuka nugaros ateičiai.

Damon Knight

 

Šis amerikiečių rašytojo fantasto D. Knighto (1922−2002) epigrafas paimtas iš brošiūrėlės, išleistos Vilniaus fantastikos mėgėjų klubo „Dorado“ 20 metų sukakties proga. Tačiau ar fantastinė literatūra, save vadinanti su dogmomis kovojančiu „revoliuciniu menu“, iš tiesų įgyvendinta mūsų lietuviškoje realybėje − gana mažoje fantastų bendruomenėje? Save fantastais vadinančius dažnai sieja ne tik domėjimasis fantastikos sritimi, apimančia literatūrą, dailę, kiną, vaidybą ar renginių organizavimą, bet ir kūryba kaip tam tikru saviraiškos ir savęs įtvirtinimo pasaulyje būdu (ar greičiau būdu iš to pasaulio išsiskirti).

Formaliai fantastikos mėgėjų veikla Lietuvoje prasidėjo 1979 m., Vilniaus universiteto Astronomijos observatorijos patalpose: į pirmąjį susitikimą atėjo apie 70 žmonių, buvo perskaitytas pranešimas apie fantastiką ir aptartos klubo veiklos gairės. Iš pradžių sambūris vadinosi Vilniaus universiteto fantastų klubu, vėliau − Vilniaus fantastų klubu, Jaunųjų fantastų klubu, o nuo 1984 m. − Vilniaus fantastų klubu „Dorado“. Klubo veikloje nuolat aktyviai dalyvaudavo apie 30 žmonių, kiti prisidėdavo kuriam laikui. Aktyviausiai sovietiniu laikotarpiu klubas veikė 1981−1984 m.: susitikdavo tris kartus per savaitę, atskirai susirinkdavo literatų sekcija ir „vaizduotės lavinimo“ grupė. Klubo nariai dienraštyje „Komjaunimo tiesa“ 1981−1984 m. rengė „Fantastikos“ skiltį: rašydavo straipsnius, publikuodavo savo apsakymus, versdavo užsienio autorių kūrybą, organizuodavo literatūrinius konkursėlius. 1981 m. išleistas pirmasis Vilniaus universiteto fantastų klubo biuletenis, spausdintas 5 egz. tiražu. Tik tokį tiražą leido Glavlitas. Iš pradžių mėginta leidinį įteisinti per Vilniaus universiteto komjaunimo komitetą, tačiau joks naujas leidinys negalėjo būti leidžiamas be Komunistų partijos pritarimo. Taigi pasirodė tik 6 numeriai. Nuo 1982 m. organizuotas „Visatos ir žmogaus“ konkursas, numatytos premijos už fantastinius literatūros ir dailės kūrinius. Šis konkursas skelbtas iki tol, kol jau nepriklausomoje Lietuvoje įsikūrusi „Eridano“ leidykla pradėjo skelbti savo literatūrinį konkursą, kurio nugalėtojų kūriniai leisti rinkiniuose pavadinimu „Geriausia Lietuvos fantastika“.

1984 m. rudenį „Dorado“ klubo veikla susidomėjo Lietuvos komunistų partijos Centro komitetas, gavęs nurodymą iš TSKP CK patikrinti fantastikos mėgėjų klubų veiklą. Tuo metu šie klubai masiškai kūrėsi visoje SSRS (1983 m. jų buvo jau apie 200). Gautas skundas, kuriuo klubai buvo kaltinami „buržuazinės ideologijos skleidimu, sio­nizmo propaganda ir kitokia neleistina veikla“¹. Sovietų Sąjungoje buvo kovojama ir dėl požiūrio į fantastinę literatūrą: rašytojas A. Kazancevas ir jo sekėjai, susitelkę prie VLKJS CK leidyklos „Molodaja gvardija“, „puoselėjo tradicinę tarybinę mokslinę fantastiką, kurios svarbiausias uždavinys buvo nukreipti jaunąją kartą į socializmo statybas. O opozicija, vadinamoji brolių Strugackių mokykla, teigė, kad ne viskas tose statybose gražu... Pirmoji grupuotė turėjo puikias sąlygas leisti savo ir draugų knygas (...). Žmonės, padėję išvysti dienos šviesą Strugackių kūriniams, neretai patys nukentėdavo. „Baikalo“ žurnalo redaktorius po Strugackių apysakos „Sraigė ant šlaito“ pub­likavimo neteko darbo.“²

Tuo metu Lietuvoje „Dorado“ fantastų klubo pirmininkas G.Beresnevičius keletą kartų buvo kviečiamas į Lietuvos komunistų partijos Centro komitetą aiškintis, turėjo nešti klubo planus, nuostatus, laiškus, narių sąrašą, veiklos ataskaitą, o 1984-aisiais jį, susirengusį vykti į fantastikos mėgėjų renginį Sverdlovske, Valstybinio profesinio techninio mokymo komiteto pirmininko pavaduotojas perspėjo, kad bus stebimas, ir replikavo: „O ką jūs ten savo klube fantazuojate? Ar tik nesugalvosite visuomenės, geresnės už komunizmą?“³

Baimės akys didelės. Tačiau kaip buvo iš tikrųjų? Įdomus sutapimas: G. Orwello kūrinys pavadintas būtent „1984-ieji“, o 1984 m. fantastų judėjimas bene labiausiai persekiojamas. Ar galėjo į „revoliucinio meno“ vardą pretenduoti lietuvių fantastinė literatūra?

„Revoliucinis menas“ − apibūdinimas, puikiai tinkantis mąstant apie kūrybą kaip pasipriešinimą visuomeninei, politinei, ekonominei etc. sistemai. Fantastinė literatūra turbūt vienintelė taip atvirai teigia priklausomybę nuo idėjos − grožinio kūrinio formą ji pasitelkia pateikti apibendrintam žvilgsniui į žmogaus, kaip individo, vietą visuomenėje. Vienoje iš daugelio fantastinės literatūros klasifikacijų netgi išskiriama atšaka −­ critical fantasy, arba „socialinė kritinė fantastika“, kurioje fantastiniais įvaizdžiais autorius perteikia požiūrį į esamą socialinę visuomenės santvarką⁴. Kuriami galimų pasaulių modeliai –­­ įsivaizduojamas gyvenimas tolimose planetose, Žemės ateityje ar paralelinėse erdvėse. Individualus charakteris tarsi pasitraukia į antrą planą ir atlieka pagalbinę funkciją – išryškina vieną ar kitą idėją. Net psichologine fantastika vadinamuose kūriniuose veikėjo charakteris dažniausiai kuriamas pagal kolektyvinius stereotipus ir tam tikrus elgesio modelius, veikiančius naujoje, neįprastoje situacijoje. Fantastinėje literatūroje atsispindi ir žmonių baimės. Pavyzdžiui, idėja, kad vykstant į kosmines keliones ir skrendant greičiau už šviesą biologinis žmogaus laikas atsiliks nuo laiko, kuris tuo metu praeis Žemėje, neišvengiamai kelia adaptacijos problemą ateities visuomenėje, galimą socialinę atskirtį. Medicinos pažanga jau dabar numato klonavimo galimybę, o fantastinė literatūra svarsto, kaip klonuoti žmonės bus vertinami, kurie – klonuoti ar gimę natūraliai – bus diskriminuojami? Daugelyje kūrinių akcentuojamas asmenybės susvetimėjimas techninio progreso sąlygomis: universali priešprieša „sava“ ir „svetima“ įgauna naują pavidalą – „žmogus“ ir „protingas robotas“.

Tokios bendrosios fantastinės literatūros tendencijos. Grįžtant į Lietuvą ir atskaitos tašku imant 1979-uosius, Vilniaus fantastų klubo įkūrimą, pirmiausia vertėtų apžvelgti, kokioje fantastinės literatūros terpėje jis pradeda veikti. Fantastams buvo neprieinami kūriniai, išleisti tarpukariu, pavyzdžiui, J. Pilyponio mokslinės-prognostinės fantastikos romanas „Antrasis pasaulio tvanas“ (1930, 1934), brolių Tomdykų mistinis romanas „Meilės prakeiktos sielos“ (1934). Lietuvai patekus į Sovietų Sąjungos sudėtį, visa literatūra orientuota į socrealizmą, todėl iki 6 dešimtmečio pabaigos fantastinių apsakymų pasirodydavo tik periodikoje, juose vaizduojama netolima ateitis, o būsimieji išradimai ar gigantiški gamtos pertvarkymo projektai išdėstomi nuobodžia šviečiamosios paskaitos intonacija ir meninės vertės neturėjo. Pirmoji lietuvių fantastinė knyga, išleista soviet­mečiu, – V. Miniaus apsakymų rinkinys „Į žvaigždes pasirengę“ (1964). V. Minius (g. 1924) – chirurgas, dirbęs Tuberkuliozės mokslinio tyrimo institute, todėl ir jo apsakymų temos siejasi su ateities medicinos laimėjimais.

Socialinė tematika lietuvių fantastinėje literatūroje ima dominuoti XX a. 8 dešimtmetyje. 1970 m. pasirodo V. Norbuto apysaka „Nemirtingumo lygtis“. Vėliau V. Norbutą fantastų bendruomenė pagerbė įsteigdama jo premiją geriausiam Lietuvos fantastui (premija įsteigta 1991 m., per antrą Lietuvos fantastikos mėgėjų suvažiavimą). „Nemirtingumo lygtyje“ keliama homosintezės − dirbtinių antrininkų − sukūrimo galimybė ir su ja susijusios socialinės adaptacijos problemos: „sintetinių antrininkų“ aplinkiniai vengia, netgi nekenčia. Dirbtiniai žmonės taip pat jaučia nevisavertiškumo kompleksą − po kurio laiko juos visus ištinka amnezija, jie pamažu regresuoja ir nori atkeršyti tikriesiems žmonėms už suteiktą nevisavertį ir nelygiavertį gyvenimą. Autorius kelia hipotezę, kad bus sukurta visuomenė, susidedanti iš atskirų būtybių, bet turinčių bendrą sąmonę, bendrą protą ir bendrą atmintį („Žmogus virstų milžiniško kūno dalele, organiniu automatu, atliekančiu tam tikras funkcijas – ir nieko daugiau“⁵) ir svarsto, kiek svarbus kiekvienas asmuo kaip individualybė. XX a. 8 dešimtmetyje mokslinės fantastikos kūrinių išleidžiama gana daug.

Be V. Norbuto, kuria dar du rašytojai fantastai – K. Paulauskas ir B. Balaševičius. K. Paulausko apysakose „Dorado“ (1971), „Argonautų laivas“ (1979), „Saulės sūnus“ (1983), „Deimo efektas“ (1986) vaizduojamos kelionės į kitas planetas, galimybė susipažinti su svetimais pasauliais, tačiau socialinis klodas nėra ryškus. O štai B. Balaševičiaus kūryboje jis dominuoja. Apysakų „Agentas ir robotas“ (1973) ir „Už laiko upės“ (1986) siužetai − kosminės kelionės ir kontaktai su nežemiškomis civilizacijomis − yra priemonė socialinei problematikai atskleisti. Apysakoje „Agentas ir robotas“ kaliniui, nuteistam iki gyvos galvos, bausmė pakeičiama sutartimi su Kosmoso kolonijų bend­rove. Agentas planetose, į kurias siunčiamas ištirti kolonizavimo galimybių, aptinka dvi visuomenines santvarkas. Gyventojų alaiminų smegenyse įmontuotos kapsulės, priimančios „daugumos“ (o iš tikrųjų tik valdančiųjų kepitų grupelės) įsakymus. Alaiminams atrodo, kad jiems nieko netrūksta, tačiau sotus ir laimingas gyvenimas – tik iliuzija. Antrosios planetos gyventojai ditrampai kiekvieną vertina lygindami su savimi: tik jie pripažįstami visaverčiais, o visoms kitoms rasėms suteikiama tam tikra raidos kategorija pagal „civilizacijų išsivystymo lentelę“ ir pagal tai nustatoma, kokias teises jos turės ditrampų visuomenėje. Apysaka „Agentas ir robotas“ gali būti suprasta kaip užmaskuotas bandymas perteikti du režimus – iliuzinį komunistų siūlomos laimės principą, pagrįstą diktatūra, ir fašistinį − vienos rasės pirmenybės prieš kitas. Apysakoje „Už laiko upės“ vaizduojama planeta, kurioje žmonės kolonistai, įvedę fašistinį režimą, pavergė vietinės civilizacijos gyventojus borus. Abiejose apysakose primygtinai teigiama, kad nesvarbu, kokios būtų visuomenės problemos, jas turi spręsti pati visuomenė – pagalba iš šalies (šiuo atveju iš Žemės) nereikalinga. Tikras akmuo į sovietų „armijos išvaduotojos“ daržą...

Tuo metu taip akivaizdžiai svarstyti socialines problemas buvo galima tik nukeliant veiksmą į tolimą ateitį ar pateikiant kaip svetimos civilizacijos negeroves. Kadangi tokia fantastikos motyvacija atrodo gana garbinga, Lietuvai atgavus nepriklausomybę patys fantastai savo kurtos literatūros tradiciją ėmė sieti būtent su užmaskuotu pasipriešinimu buvusiai sistemai.

Prasidėjus pertvarkai SSRS, atsivėrė naujų galimybių ir Lietuvos fantastų judėjimui. Nuo 1990 m. pradėti organizuoti suvažiavimai (vadinamieji konventai): pirmasis Lietuvos fantastikos mėgėjų suvažiavimas „Lituanicon“ vyko Kaune, dalyvavo apie 100 žmonių; daugiausia dalyvių − 500 − buvo 1996 m., nes tais metais Lietuvoje kartu surengti tarptautiniai „Baltcon“ ir „Eurocon“ suvažiavimai, atvyko nemažai svečių iš užsienio. Nors konventų renginiai buvo įvairūs (organizuojami fantastinių vaidmenų žaidimų turnyrai, įvairios viktorinos, fantastinių filmų peržiūros), vis dėlto daugiausia besidominčiųjų pritraukdavo literatūrinės sekcijos, kur rašantys fantastikos mėgėjai galėdavo perskaityti atsivežtus kūrinius ir būti įvertinti skaitytojų-kritikų, pavyzdžiui, „Dorado“ klubo pirmininko G. Beresnevičiaus, literatės D. Butkienės. Organizuoti fantastinės literatūros aukcionai ‒ tuo metu įsigyti fantastinių knygų ar užsienyje leidžiamų fantastikos žurnalų dar būdavo problema. Dabar fantastikos mėgėjų konventai taip pat organizuojami, tačiau literatūrinė jų atšaka paskęsta bendrame pramoginių įvykių sraute.

Nuo 1989 m. leistas informacinis laiškas fantastams − fenzinas „InfoSFe­ra“ (leido G. Beresnevičius, R. Buivydas, O. Mickevičiūtė). Jame būdavo pristatomos Lietuvos ir pasaulio fantastikos naujienos, renginių skelbimai, straipsniai apie fantastinę literatūrą ir rašytojus fantastus. „InfoSFera“ leista iki 1998 m., pasirodė 47 numeriai. Nuo 1994 m. pradėtas leisti kitas fenzinas − „Dorado“ raganos“ (leidėjos − D. Butkienė, E. Surgailytė ir A. Vodzinskaitė). Šis leidinukas, nors ir nereguliariai (per metus pasirodydavo nuo 1 iki 4 numerių) leistas iki 2017-ųjų rudens. Jame daugiausia dėmesio buvo skiriama literatūrinės fantazijos su mitologijos elementais (fantasy) žanrui. „Dorado“ raganų“ ypatybė buvo ta, kad visos leidėjos ‒ moterys. Bandymai įtraukti į redakcinę kolegiją vyrus (jaunosios kartos rašytojus fantastus G. Kulikauską (g. 1976) ir J. Žilinską (g. 1974)) baigėsi nesėkme ‒ išsiskirdavo nuomonės ir vyrija galų gale pareiškė, kad savo kūrinius femzinui (lot. femina − moteris) duos ir toliau, bet su „ta raganų kompanija“ nenori turėti nieko bendra. Pastangos Lietuvoje leisti periodinius fantastikos leidinius − tiek mėgėjiškus fenzinus („Varūną“, „Monus“, „Dia­bolos šviesą“, „Fenikso plunksną“), tiek kokybiškesnį žurnalą „Imperija“ (platino Lietuvos paštas, 2000−2001 m. pasirodė 4 numeriai) – baigdavosi nesėkme pritrūkus finansavimo: aktyviausiai fantastų judėjime dalyvauja studentija (daugiausia fizikos, informatikos, matematikos, istorijos studentai, vos keletas filologų), taigi finansiškai nestabiliausias visuomenės sluoksnis, o vien entuziazmo čia neužtenka. Šiaip ar taip, būtent „Dorado“ raganos“, skirdamos daugiausia dėmesio lietuvių autorių grožinei kūrybai, išugdė rašytojus, spausdintus rinkiniuose „Geriausia Lietuvos fantastika“.

Fantastų kūrybos rinkinių leidybos istorija prasidėjo 1988 m., kai išleistas nedidelis apsakymų rinkinėlis „Turangitas“, kurį sudarė G. Beresnevičius. Jame, be jau žinomų rašytojų fantastų (V. Norbuto, B. Balaševičiaus, R. Kalonaičio, L. Latonaitės) atsiranda naujų pavardžių − spausdinami E. Liutkevičiaus, V. Totoraitytės, S. Jusionio, V. Mikailionio apsakymai. Visi jie − mokslinės fantastikos žanro. 1996 m. pasirodė rinkinys „Šviečianti strėlė“, kurį galima laikyti „Geriausios Lietuvos fantastikos“ rinkinių prototipu. Jame (sudarytojas − vėl G. Beresnevičius) publikuotos kūrybos autorių dauguma − Lietuvos fantastikos mėgėjų klubų nariai, kasmet „Dorado“ organizuoto konkurso laureatai. Šalia mokslinės fantastikos žanro, čia publikuojama nemažai fantasy apsakymų, pradeda ryškėti mitologinė tematika ar bent jos elementai: personažais tampa dievai ir žyniai, kuriami gentinių kultūrų, nenaudojančių technikos, bet turinčių sudėtingą religinę ir socialinę struktūrą, modeliai (D. Butkienės „Dievybės Mo nužengimas“, Austėjos „Keliautojas“ ar „Šviečianti strėlė“, R. Žimanto „Kruvinoji kaukolė“).

„Geriausios Lietuvos fantastikos“, sutrumpintai GLF, rinkinius pradėjo leisti specializuota fantastinės literatūros leidykla „Eridanas“, įkurta 1992 m. Nuo 1996 m. ji skelbdavo geriausio lietuviško fantastinio apsakymo konkursus, o GLF’uose spausdinti atrinkti kūriniai. Žinoma, teigti, kad tai iš tiesų geriausia Lietuvoje sukurta fantastinė literatūra, nėra visiškai teisinga, nes į fantastų dėmesio lauką nepakliūva autoriai, kurie fantastų judėjimo veikloje nedalyvauja, pvz., G. Aleksos „Ėriukėlis stiklo ragais“ ar S. Spurgos „Pasaulio vidurys“ ir „Gintarinė valstija“ fantastų beveik arba net visiškai nežinomi. Tai dar kartą parodo, jog klubų veikla hermetiška.

Išleisti šeši rinkiniai: GLF’ 1997, GLF’ 1998, GLF’ 1999, GLF’ 2001, GLF’ 2002 ir GLF’ 2003−2006. Kadangi seriją leidusi leidykla orientavosi į populiariąją pramoginę literatūrą, įtraukta nevienodos kokybės ir meninio lygio kūrinių. Pirmojo GLF’ 1997 pratarmėje teigiama, kad rinkinys sąlyginai suskirstytas į tris dalis: pirmojoje –­ tradicinės mokslinės fantastikos kūriniai, antrojoje – kūriniai apie neįprastus reiškinius, keistus žmones, paslaptingus nutikimus, trečiojoje –­ fantasy, arba literatūrinė fantastinė pasaka. Visų rinkinių struktūra panaši. Per beveik dešimtį šios serijos gyvavimo metų kūrinių kokybė irgi nepasikeitė. Vis dėlto galima pastebėti, kad tradicinės mokslinės fantastikos žanro kūrinių, kur būtų kalbama apie kosmines keliones ar netikėtus civilizacijos pasiekimus, lieka vis mažiau. Pradeda dominuoti „kiberpanko“ atšaka: vaizduojama kibernetinė visuomenė ir joje veikiantys marginalai − kriminaliniai elementai, visuomenės atstumtieji, neturintys kapitalo įsigyti tobulesnių natūralius žmogaus kūno organus pakeitusių protezų, negalintys pasinaudoti genų inžinerijos laimėjimais ar tie, kurie renkasi laisvę (E. Šantaro ir M. Starkausko „Idealus pasirinkimas“, GLF’ 1997; J. Žilinsko „Greitoji pagalba“, GLF’ 2001 ir „Lede“, GLF’ 2002). Bandoma reaguoti į šiandienos socialines aktualijas: D. Vadlugos apsakyme „Padėvėti drabužiai“ žmonės kolonizuoja planetas, siųsdami į jas didžiules padėvėtų drabužių siuntas, o jais apsirengę čiabuviai perima ir kolonizatorių mąstymą, papročius, net vardus. Atsiranda ironiškas žvilgsnis į lietuvių tautos istoriją: P. Šarpnickio apsakymą „Vienas žmogus“ (GLF’ 1999) galėtumėm priskirti mokslinės prognostinės fantastikos krypčiai. Sėkmingai kolonizuotas kosmosas, „sukurta vieninga ekonominė sistema – Paukščių Tako Homo Sapiens Galaxis Imperija“. Lietuviams šiame apsakyme tenka išskirtinė vieta – jie persekiojami, nes jų tauta „per keletą dešimtmečių tapo pernelyg protinga“: diktatorius Antanas Maceina, į valdžią atėjęs 2001 metais, pradėjo vykdyti planą „Protas yra mūsų iškasenos. Jauni protai – mūsų prekė. Mūsų išsigelbėjimas – proto eksportas“ ir prievarta vertė jaunuolius studijuoti. Sakytum, pratęstos ir sustiprintos amžiaus pradžios aušrininkų ir varpininkų idėjos, jungiant jas su šiandiene „protų nutekėjimo“ problema. Skirtumas tik toks, kad mūsų gyvenamos Lietuvos valdžios diktatūra įvesti visiems privalomas aukštojo mokslo studijas nė neketina, netgi atvirkščiai − siekiama sumažinti studentų kiekį įvedus mokestį už studijas, todėl daugelis gabių žmonių išvažiuoja studijuoti į užsienį ir ten sėkmingai įsidarbina.

Tačiau fantastinės literatūros tendencija ryškinti socialinę problematiką vis labiau menksta. Pasitraukiama į virtualiąją tikrovę, kompiuterinių žaidimų pasaulį, tarsi siekiant atsiriboti ne tik nuo esamos realybės, bet ir nuo prognozių, kokia ateitis laukia visuomenės. Jau ilgai stipriausia ‒ lietuvių kuriama fantasy žanro literatūra. Dažniausiai tokių kūrinių erdvė konst­ruojama pagal M. Elia­de’s tipo pasaulio modelį: akcentuojama sava ir svetima teritorija, grįžtama į pagoniškus laikus (L. Darbutaitės „Daina“ (GLF’ 1997), „Vėjų krikštaduktė“ (GLF’ 1999), D. Butkienės „Laumvaikis“ (GLF’ 1997), „Aukarija“ (GLF’ 1999)). 2003 m. išleidžiamas G. K. Ivanicko romanas „Laumės mėnuo“ (žadama, kad 2018-aisiais jo leidimas bus pakartotas). Kaip atskirą šaką reikėtų minėti alternatyviąją istoriją, kurią reprezentuoja steam punk žanro A. Tapino romanai „Vilko valanda“ (2013) ir „Maro diena“ (2015) ‒ juose veiksmas vyksta XIX‒XX a. sandūroje, laisvajame Aljanso Vilniuje, kur veikia menininkai, mokslininkai ir magai, realios ir fikcinės asmenybės.

Perėjimą nuo mokslinės prognostinės pakraipos kūrinių prie universalaus mitinio modelio galima būtų aiškinti pačioje visuomenėje vykstančiais procesais: susidomėjimą technikos išradimais (ypač − pirmosiomis žmogaus kelionėmis į kosmosą) ar pasiekimais medicinoje keičia ramesnio gyvenimo tarpsnis. Jei į pirmąjį GLF konkursą buvo atsiųsti 137 kūriniai, į antrąjį − 103, į trečiąjį − jau tik 406. Paskutinis rinkinys GLF’ 2003−2006 sudarytas iš trejus metus kauptos medžiagos. Tiesa, 2017-aisiais panašus konkursas vėl suorganizuotas, vertinimo komisija gavo 69 kūrinius, iš kurių 3 atrinkti ir bus išspausdinti su nekonkursiniais darbais 2018-aisiais pasirodysiančiame fantastikos almanache, skirtame Lietuvos nepriklausomybės šimtmečiui paminėti.

Lietuvių fantastinės literatūros raidą veikia visuomenės procesai, tačiau šios literatūros poveikis tai pačiai visuomenei visiškai nejaučiamas. Fantastai soviet­mečiu kurtą lietuviškos fantastinės literatūros istoriją ambicingai sieja su pasipriešinimu sovietinei okupacijai, tačiau persekiojimai ar tikrinimai, kuriuos jie taip akcentuoja, iš tiesų buvo susiję su bendromis to meto literatūros tikrinimų tendencijomis. Fantastika netgi labiau nei realistinė literatūra turėjo galimybių būti palikta savieigai − net tuomet, kai fantastinėje literatūroje kalbama aštriomis socialinėmis temomis, į ją linkstama žiūrėti kaip į nerimtą „fantazuotojų“ užsiėmimą, juo labiau kad ir meninė kūrinių kokybė dažnai būdavo vidutinė. Atgautoji nepriklausomybė turėjo įtakos lietuviškos fantastikos žanrų kaitai: nuo mokslinės prognostinės krypties pereinama prie fantasy, kur jokios dabartinės socialinės sanklodos nematyti. Toks neutralus universalumas rodo tendenciją atsiriboti, pasitraukti iš visuomenės į abejingųjų plotmę. Taigi save „revoliuciniu“ vadinantis menas Lietuvoje iš tiesų hermetiškas, linkęs užsidaryti bendraminčių grupelėse − klubuose, intravertiškoje, subjektyvioje erdvėje, kurioje iš tiesų puikiai jaučiamasi. Todėl fantastinę literatūrą tiksliausia įvardyti kaip chameleonišką, prisitaikančią prie kintančių aplinkybių.

 

¹ „Vilniaus fantastų klubui „Dorado“ − 20 metų“. – V.: Lietuvos „Žinijos“ draugija, 1999, p. 9.

² Ten pat, p. 9.

³ Ten pat, p. 10.

⁴ Godshalk William. „Alfred Bester: Science Fiction of Fantasy“, nuoroda iš Т. А. Чернышева, „Природа фантастики“. – Иркутск: Издательство Иркутского университета, 1984, p. 37.

⁵ V. Norbutas. „Nemirtingumo lygtis“. – V.: „Vaga“, 1970, p. 247.

⁶ Juodoji Gyvatė. „Karalius nuogas“, Imperija, 2000, Nr. 2.