Neringa Mikalauskienė. Magiškasis Vlado Kalvaičio realizmas

Kalvaitis V. STIKLINĖ AGUONŲ. – Kaunas: Kauko laiptai, 2013.

Paimti į rankas plonytę Vlado Kalvaičio apsakymų knygelę „Stiklinė aguonų" po didžiulio formato, storapėdžio „Sustiprinto režimo barako" (2012) – ganėtinai keista net ir žinant, jog autorius yra trumpojo žanro meistras. Tačiau norisi patikslinti – ribos sąlyginės. Tiek dėl apimties, tiek dėl realistinio pasakojimo. Štai „Sustiprinto režimo barakas" – knyga, kur trumpus pasakojimus jungia tas pats literatūrinis pasakotojas; ji pagrįsta autoriaus asmeniniais išgyvenimais tremtyje, tačiau tai – ne atsiminimai (nors pasakotojo ir autoriaus vardai sutampa), bet fikcinė istorija. Riba tarp lagerio realybės ir pasakinės, sapno būsenos kai kuriose novelėse tampa beveik nepastebima. Štai „Paskutiniame sapne" iš pradžių atrodo, jog vėl bus pasakojamas vienas iš pagrindinio veikėjo gyvenimo lageryje epizodų: tarsi ruošiamasi kitų dviejų kalinių vestuvėms, paskui iš detalių (idiliškas vasaros peizažas, gausiai nukrauti vaišėmis stalai) pradedi įtarti, kad tai tegali būti fikcija, o galiausiai išaiškėja, kad tai net ne pagrindinio veikėjo, o širdies liga sergančio jo bičiulio paskutinis prieš mirtį papasakotas sapnas, užrašytas vėlgi neegzistuojančiame (ar tik vaizduotėje egzistuojančiame) rinkinyje „Tūkstantis ir vienas širdininko kalinio A-519 sapnas"... Knygoje „Svečias iš Madagaskaro" (2008) to paties pavadinimo tekstas, įdėtas šalia trumpų apsakymų, tiesiog prašyte prašosi įvardijamas apysaka; jo siužetas pagrįstas realistinės ir fantastinės plotmių sandūra – „svečio" skambučiai veikėją rašytoją tik iš pradžių atrodo pasiekiantys iš jo realybės: į atmintį apeliuojantis pasakojimas apie į mišką išėjusių kovoti partizanų likimus vis labiau grimzta į fikcinę erdvę, ribos blunka, ir skaitytojui vis sunkiau atsirinkti, kas iš tiesų buvo (kovos miškuose, suėmimas, tremtis...), o kas gimė silpstančio veikėjo vaizduotėje (galbūt – ryšininkės ir jo dukros buvimas, gal – net pats bendražygio skambutis...).

Taip iš tolo norėjosi pradėti kalbą apie „Stiklinę aguonų", nes ir čia matome tą patį autoriaus žingsnį: rinkiniui pavadinimą duoda apsakymas, kuriame į realybę įsiterpia fikcija, galiausiai paliudijanti realybės buvimą –­ šarkelė varnelė, atskrisdavusi pranešti naujienų atsiskyrėliui, transformuojasi į jo laukusią ir nesulaukusią mirusią mylimąją Irtą, atpažįstamą iš kasos, kuriai apsakymo pradžioje skiriamas pagrindinio veikėjo dėmesys: „Nuspėdavau, kaip ji pinama – ar kietai, didžiai nepriekaištingai suspaudžiant ir išlyginant kiekvieną giją, ar atsainiai, paskubomis, kad nepavėluotų į pamokas. Iš plaukų kvapo ir jų blizgesio suprasdavau, kuomet trenkama galva ir kuo: ajerų šaknų, beržo pumpuro ar dilgėlių lapų nuovirais" (p. 33). Pasakotojo pasitraukimas į miškus susijęs su nerealizuota meile Irtai. Tačiau kitų istorijų kontekste šis sakmės bruožų turintis pasakojimas atrodo mįslingai – ar ne partizanauti tas veikėjas bus pasitraukęs?.. Kodėl tokiu, beveik neįmanomu būdu – ant aguonų grūdelių – spygliu išrašomas priminimas apie save mylimajai?

Taigi V. Kalvaitis nekuria absoliučiai realistinio pasakojimo, nors ir situacijos, ir personažai, atrodo, paimti iš gyvenimo, o jų istorijos siekia sovietų okupacijos pradžią, karą, tremtį – jis pats 1948 m. už pogrindinę veiklą buvo suimtas ir bausmės laiką praleido Intoje, Komijos ASSR lageriuose, vėliau – Irkutske. Ten baigė filologijos studijas, 1966 m. grįžo į Lietuvą, kur mokytojavo įvairiose ugdymo įstaigose. Veikiausiai dalį savo personažų prototipų yra sutikęs. Tačiau žvilgsnis į juos – iš šiandienos. O šiandiena, net ir literatūrinė, atrodo blanki, palyginti su tuo, ką kadaise teko išgyventi. Štai pirmajame rinkinio apsakyme „Vėlinės" du veikėjai susitinka kapinėse kartą per metus. Jų senatvė paženklinta vienatvės: žmonos mirusios, vaikai – išvažiavę... Vienas iš veikėjų saugo kito veikėjo žmonos paslaptį („Mes juk bendrabyliai. Pasišnekėdavom", p. 12). Taip palengva, tarsi žengiant tuos 1371 žingsnius, tik po žodį, atkuriama dramatiška jos gyvenimo istorija – kankinimai, šešiolikmetės patirta prievarta.

Mistiškai paslaptingas apsakymas „Pianistas arba vakarai, kurių nebuvo..." – istorija prasideda irgi paprastai, nuo motinos ir ilgai nematyto sūnaus susitikimo. Pabaigoje ji skyla –­ į tą, kuria tiki motina ir kuri egzistuoja tik jos sąmonėje, ir į tą, kurią žino aplinkiniai – kad sūnus partizanas veikiausiai žuvo prieš daugelį metų, tik niekas tuomet neatpažino jo kūno. Riba, kai realusis ir fikcinis pasauliai kuriam laikui susilieja – tarsi iš liaudies pasakojimų apie dvasias, kurios aplanko gyvuosius tada, kai šie aptinka kokį nors su jomis susijusį daiktą, galintį išaiškinti mįslingą jų mirties istoriją. V. Kalvaitis apsakymo kulminacijai suteikia itin paveikaus dramatizmo:

„– Ne, ne, aš sotus. Kelyje užvalgėme... Gal po koncerto. Aš jau bėgsiu. Tenai tikriausiai manęs jau pasigedo... Štai kvietimas. Savo ranka užrašiau.

Vytaras užsidėjo skrybėlę ir išbėgo. Tik auksinis saulės skritulėlis liko kaboti ant vąšo. Virpančiose rankose laikė popierėlį. Keista! Nepaprastai sunkus. Dešimteriopai sunkesnis už lygintuvą, kuriuo išlygino mėgstamiausią rožinės spalvos bliuzelę..." (p. 23).

Iš pradžių atrodo, kad sūnus motinai palieka kvietimą į savo koncertą (jos vaizduotėje jis tapęs garsiu atlikėju), tačiau, kaip paaiškėja fikcijai išsisklaidžius, tai yra laiškas, pranešantis apie palaikų atpažinimą – prie jų rasta jos sūnaus, turėjusio Pianisto slapyvardį, užrašų knygelė. Įdomu tai, kad tekste manipuliuojama su klaidingomis interpretacijomis susijusiais skaitytojo jausmais: leidžiama manyti, jog sūnus tiek ilgai neaplankė motinos dėl gastrolių – kuriamas beveik biblinio „sūnaus paklydėlio" paveikslas: tokį jo elgesį, rodos, pasmerktų visi, išskyrus motiną: „Ji viską matė, bet sėdėjo suakmenėjusi. Nebylus džiaugsmas subėgo į gyslas ir kaulus, neleisdamas atsistoti. Taip dar niekada nebuvo. Ji įtempė vokus, neleisdama jiems tankiai mirksėti, kad nepravirktų kaip mergiščia, negavusi po jomarko krakmolinio saldainio" (p. 17). Toks artimas tikrovei jųdviejų susitikimas atrodo dar ir todėl, kad jis vaizduojamas ne vien iš motinos regėjimo perspektyvos. V. Kalvaičio stilistikai būdingas gebėjimas keisti pasakojimo registrus, intonacijas –­ iš pat pradžių atrodo, jog pagrindinis veikiantysis asmuo yra sūnus, jo jausmai preciziškai fiksuojami: jis suglumsta išgirdęs motinos klausimą, tarsi kaltina save už „ledinį, svetimą balsą", sutrinka nežinodamas, ką atsakyti: „Vytaro balsas ir vėl užsikirto, nes ir į šį, tokį atvirą, tiesmuką klausimą atsakymo nebuvo sugalvojęs. Be to, jis ir pats kaltas, kad jų pašnekesys ne toks, koks iš tiesų turėtų būti –­­ lyg dardėjimas ratais per gruodą" (p. 19). Atrodo, lyg sūnus, žinodamas tiesą (kokią –­ kad yra miręs?..), bando išsisukti meluodamas, kad gulėjo ligoninėje, pas­kui – kad „anksčiau į tokius mažus miestelius nevažinėdavo". Skaitytoją glumina jo atsakymai – nerišlūs, supainioti. Ir tik žvelgiant iš apsakymo pabaigos perspektyvos paaiškėja, kodėl jie tokie: sūnaus dvasia nenori skaudinti motinos arba – jie gimsta motinos, nenorinčios tikėti sūnaus žūtimi, vaizduotėje.

Esama rinkinyje ir silpnesnių tekstų. Tokie man pasirodė „Autoport­retas" ir „...pasigailėk mūsų". „Autoportrete" vėl vaizduojama pusiau mistinė situacija, kai buvęs mokinys Elis paveikslu praneša mokytojui apie savo mirtį. Neįtikina ne mistinė istorijos dalis, bet lakoniškai apibūdintas Elio kalėjimo laikotarpis: „Lankiau jį visur: Lukiškėse, Pravieniškėse, Alytuje. Keista, bet ten jis buvo visai kitoks: kalbus, paslaugus. Kaip vaikystėje. Veidas – šviesus, atviras. Džiaugėsi: čia jam gera. Turi darbo ir yra visų gerbiamas. Atskiras, savas kambarėlis. Nedidelis, bet jaukus. Gausybė pačių geriausių dažų ir teptukų. Karininkai ir turtingieji kaliniai ne tik patenkinti jo nutapytais portretais bei paveikslais, bet dar ir dosniai atsilygina." (p. 79). Anot Elio – kalėjime gaudavęs geriausios rūšies drobių, o laisvėje – net darbo „atsiklaupęs neišprašysi". Autorius akivaizdžiai referuoja į šiandienos kalėjimuose veikiančias įvairias kalinių užimtumo programas: jiems sudaromos sąlygos studijuoti, užsiimti menais ar amatais... To nepaneigsi. Tačiau piešiama idilė neįtikina – „visų gerbiamas"?.. jokio prižiūrėtojų muštro, hierarchinių santykių tarp pačių kalinių?.. Galiausiai – kokia šio apsakymo idėja? Parodyti, kad veikėjas laisvę pradeda vertinti tik susipažinęs su mergina ir nusižudo vos kilus grėsmei, kad ją paverš kitas, kol jis sėdės kalėjime?..

Apsakymo „...pasigailėk mūsų" mintis pernelyg tiesmuka: pagrindinis veikėjas skulptorius septynerius metus per prievartą, paklusęs spaudimui – už žmonai suteiktą geriausią medicininę pagalbą – iš granito kala „didžiojo vado" paminklą. Apie tai kalbama beveik klišinėmis frazėmis: „Darė tai, kuo bodėjosi pats. Sieliūkštė kažkur pasislėpė, susigūžė. Ir ji, matyt, nieko nebenori. O viešai jam kabina ordinus, medalius, visokiausias regalijas. Jos visos lyg kilpos ant kaklo. Kartais net kvėpuoti sunku..." (p. 94). Atomazga irgi nuspėjama (kas V. Kalvaičiui visai nebūdinga...) –­ paaiškėja, kad slaptame kambarėlyje šalia dirbtuvių skulptorius per tą laiką kalė ir kitą statulą: „...priešais stovėjo balto marmuro, keliomis galvomis aukštesnė už buvusio vado, didinga moters su Dievo avinėliu ant rankų skulptūra" (p. 99). Pabaiga patetiška: „Buvo taip šviesu, taip šviesu, jog sušvito iškart visų galaktikų saulės. Šviesa sroveno iš moters akių, iš rankų, laikančių Dievo avinėlį, iš tunikos klosčių. Ritosi auksiniu avinėlio kūneliu, krito ant studijos sienų, ant grindų (...) Tomas kuštelėjo Mokytojui į ausį: – Aš praversiu duris. Šitai šviesai čia ankšta. Tepamato ją ir kiti... Tebėga per visą pasaulį..." (p. 101). Toks paskutinis apsakymo sakinys. Kyla klausimas – kodėl taip sunku menine kalba nebanaliai perteikti mistines, religines patirtis, jei jos siejasi su pagrindinio veikėjo sąžinės sąskaitomis – kalte ir jos atleidimu? Galbūt į šį tekstą reikėtų vertinti ne tiek kaip meniškai vertingą, kiek idėjos prasme: juk pagrindinio veikėjo kaltė ta, kad nusižengdamas savo, kaip laisvo menininko, principams, paklusniai kalė išliekamosios vertės neturėsiantį paminklą, vadinasi, tokią kaltę atpirkti gali tik amžinąsias vertybes simbolizuojančios Dievo Motinos statulos iškalimas. Tačiau tai tik mano spėjimai, bandymas ieškoti pateisinimo silpnesniems pamėgto autoriaus tekstams. Kitiems rinkinio „Stiklinė aguonų" apsakymams tiesmuko kalbėjimo ar nuspėjamos siužeto plėtotės niekaip neprikiši –­ paprasti, kasdieniški jie tik iš pirmo žvilgsnio: tai literatūrine kalba perteikta tikrovė su aitriu skaudžių istorinių pervartų paslapties prieskoniu, mūsų lietuviškasis magiškasis realizmas.