Neringa Mikalauskienė. Netobulo kirčio galia

Kreivytė L. SAPFO SKAI(S)TYKLA. – Vilnius: Homo liber, 2013.

„...nuskandink savyje / tą netikslų poe­to / judesį / dygų ežį ant kelio" („Vynas kalbėjo man", p. 27) – būtent šiomis eilutėmis norisi pradėti Laimos Kreivytės poezijos rinkinio „Sapfo skai(s)tykla" recenziją. Jos siejasi su prancūzų filosofo Jacques'o Derrida esė „Che cos'e la poe­sia?" („Kas yra poezija?") mintimi, jog eilėraštis panašus į ežiuką, nusviestą ant greitkelio: jis gūžiasi, bet vis dėlto atstato spyglius ruošdamasis gintis – ir taip sužeidžia. Kitaip tariant, eilėraščio autorius tarsi apsinuogina, atveria save kaip žaizdą –­­ bet kartu geras tekstas paveikumu sužeidžia skaitantįjį. „Be katastrofos nėra eilėraščio, nėra eilėraščio, kuris neatsivertų kaip žaizda ir kuris nesužeistų. Tu pavadinsi eilėraščiu nebylų užkerėjimą, begarsę žaizdą, kurią norėčiau iš tavęs išmokti par cœur", – teigia filosofas. Čia reikėtų pridurti, kad prancūzų kalba par cœur reiškia „mintinai", o un cœur – „širdis", taigi tekstą išmoksti „širdimi". Lietuvių kalboje yra pasakymai „dėtis į galvą / į širdį" arba „imti į galvą / į širdį", vadinasi, įsiminti labai apčiuopiamai, ėmimo ar dėjimo veiksmu – per kūno patirtis. Tęsiant J. Derrida citatą: „Tai tau nutinka netikėtai, užgniaužia kvapą – nutraukia ryšį su protingąja ir ypač – su literatūrine poezija. Pačiuose tos giminystės pelenuose. Ne feniksas, ne erelis – tik ežiukas, tylutėliai prigludęs prie žemės. Ne pakylėtas, ne bekūnis, gal tik angeliškas – bet ir tai neilgam." L. Kreivytės eilėraščiuose tai galima aptikti, nors ji yra minėjusi, kad šios J. Derrida esė nėra skaičiusi, taigi „netikslaus poeto judesio" ir ežio ant kelio paralelė jos kūryboje atsirado intuityviai. Tačiau tai, ką J. Derrida ten kalba apie poeziją, be abejonės, galėtų būti ir dalis „Sapfo skai(s)tyklos" recenzijos: „Tas par cœur leidžia išeiti anapus kūno, lyties, lūpų ir akių, nutrina ribas, slysta iš rankų, tu vos tai girdi, bet tai moko širdį (...) –­ tai gali įsikabinti į bet kurį žodį, gyvą ar negyvą daiktą, kad ir ežiuko vardą, tarp gyvenimo ir mirties, saulei tekant ar leidžiantis, išbarstytas Atradimas, tikrinis ir bendrinis, viešas ir slaptas."
Slapta asmeninė istorija, išrašyta tekstais ir išleista knyga, tampa vieša. Taip vieša tampa ir L. Kreivytės „Sapfo skai(s)tykloje" pasakojama moters savivokos istorija, išsipildanti kultūrinėje terpėje, atviroje tam, kuris moka skaityti intertekstines nuorodas į Annie Sexton, Adrienne Rich, S. T. Elioto, Gertrudos Stein ir kitų autorių kūrybą. Svarbus ir gilusis klodas – graikų ir egiptiečių mitologija, jos simboliai ir įvaizdžiai, tiesiantys jungtis tarp šios ir vakarykštės dienos ir kartu gilinantys suvokimą, kad visos interpretacijos yra niekinės, tad lieka tik stebėtis arba ieškoti netikėtų postmodernistinių prieigų – per ironiją.
L. Kreivytės rinkinys nuo mažiausio kalbos ženklo – raidės – iki eilėraščio formos ir tekstų tvarkos yra gerai apgalvotas: gana griežtai struktūruotas, skyrių pavadinimais siekiama išlaikyti kalbinį ir prasminį vientisumą. „Skaistykla" –­ „emocinės ir intelektinės brandos istorija", „Sakykla" – „pokalbių ir nesusikalbėjimų išklotinės", „Skaitykla" – tai skyrius, kuriame „svarbiausiais personažais tampa knygos, tekstai, politinės realijos" –­ taip apibūdinama rinkinio struktūra ant knygos nugarėlės. Skyriai turi epigrafus. Pirmuoju – „Skaistyklos" – epigrafu teigiama: „Tai atims visą širdį, tai atims visą kvapą / Tai truks trumpai, tai nebus paprasta" (A. Rich). Tiesa, pažadas, jog savivoka „atims visą širdį", duodamas veikiau šio skyriaus eilėraščių subjektei, o ne skaitytojai. Eilėraščiai netobuli, kai kurios jų vietos rodosi banalokos: „tu sakei. tu norėjai įtikint –­ pati netikėjai, / bet ir knygos, ir filmai juk baigias – ir šitai gerai." (p. 9), minties siejimas su mitais elementarus, panašų galima rasti ne vieno kūrėjo tekstuose: „bet pilnatvės nėra / ir neranda / Ariadnė manęs – – – // susivijo voratinkliuos / Kretos deivė grakšti / su gyvatėmis" (p. 11). Dominuoja ne tiek naujo, retesnio įvaizdžio ar originalios detalės paieška, kiek emocija, išreiškiama tam tikromis intonacijomis, kurios užrašomos pasitelkiant lyrinį kalbėjimą ilgomis rimuotomis eilutėmis („norėjai viską apsakyti tauriai? / o kas išėjo? Lėkštės, taurės / saulėlydžio raudoni padažai – / niekingas natiurmortas. ir tiktai / juodi inicialai tirpsta saujoj, „GJ", p. 20) arba atvirkščiai – dėliojant vienažodes vertikales, kapojant kirčiais: „vėluoju nes vėl / naktį trumpinau / nemiga / vėl bandžiau išsijot / susikaupusius / pažadus / apsimesti kita / pasitraukti į paraštę / nerimuoju / tik / ketvirčiuoju / neviltį" (p. 16).
Šiame skyriuje svarbūs jausminiai niuansai: viena vertus, negailestingai nukertami ryšiai su buvusiu mylimuoju („neliko jo / ir palengvėjo", „(s)ex", p. 8), kita vertus, subtiliai atsiveriama naujoms erotizuotoms patirtims: „esi / ir mano lūpos trupa / neišdegtus garsus / nušluoja vėjas / po liepomis bijodamos / bučiuoja / karščiuojančius lapus / dvi girtos fėjos / (...) ir perregimą laiko tėkmę / sustabdo virptelėjęs / lapas" (p. 18). Jausmo intensyvumas baugina, todėl saugiau jį peradresuoti aplinkai: ne kūnai, bet lapai karščiuoja, o vos pastebimas vieno iš jų judesys – virptelėjimas – paradoksaliai įgyja galią sustabdyti laiko tėkmę.
L. Kreivytės kūryboje paradoksais dažnai išreiškiama artimesnio bendravimo negalimybė:


iš lėto
įbrisiu į Letą
pereisi upę ledu – –
sustosiu
tu patylėsi
ir paliesi mane netikėtai –
maloniai
bet
nenorėjau tada – pakylėtai
o dabar paprastai
negaliu


Atsiduriama šalia skirtingais metų laikais, kalbančiosios jausmai, kad ir palengva, jau grimzta į užmarštį („iš lėto / įbrisiu į Letą / pereisi upę ledu"), santykis komplikuojamas („nenorėjau tada – pakylėtai / o dabar paprastai / negaliu") taip, kad tampa nebeaišku, kas į jausmus neatsakė, o kas – vis dar tebesitiki. Tokią minimalizmo estetiką turbūt būtų galima apibūdinti kitame eilėraštyje aptiktu atsargiu klausimu, vėlgi liudijančiu kalbinės ir jausminės išraiškų patirties lauke sąryšį: „–­ kokia kalba kvėpuoja? / per ilgai turbūt / nešiojo ilgesį?" (p. 14).
Antrajame rinkinio skyriuje – „Sakykloje" – apie jausmus mylimajai kalbama atviriau, tačiau vėlgi paradoksaliai: švelniai priglundant žodžiu, tikint ir ilgintis, pagaunant vos pastebimus bendravimo niuansus – blakstienų virptelėjimą, svetimų glamonių įrašus po oda, ir tuo pat metu kertant pauzėmis, išplėšiančiomis iš kalbos audinio papildomas prasmes – atsisakymą paklusti normai: „nejudėk / nesakyk / nebijok pakylėta / nesustok pakeliui / neverta gailėtis / virsti druskos stulpu / austi tylą iš lėto / ilgesys kaip šešėlis / nepaliauja / ilgėti" („Šešėlio dalyba", p. 33); „nieko / daugiau niekada / netikėtai / nemiega / kita su kita / negaliu / pasistiebus / virš savo blakstienų / po tavo blakstienom" (p. 34).
Pauzes ir nutylėjimus eilėraščių subjektės meilės istorijoje turi užpildyti skaitytojas ar skaitytoja – galbūt savo patirtimi. Būtent šiame skyriuje atsiranda su J. Derrida esė L. Kreivytės tekstus susiejantis imperatyvas: „nuskandink savyje / tą netikslų poeto / judesį / dygų ežį ant kelio" (p. 27), būtent čia, jau pačiame pirmajame eilėraštyje, „tarsi greitkelio siūlės / plyšta dangus" (p. 25) –­ taigi kyla didžiausias pavojus susižeisti, nes aistras norisi išgyventi iki galo: „raudoną užkimusį / balsą / geriu / pilna bijūnų / burna" (p. 27). Bijūnai L. Kreivytės poe­zijoje atsiranda irgi ne veltui: čia veikia, kaip pasakytų prancūzų psichoanalitikas Jacques'as Lacanas, pasąmonė, struktūruota kaip kalba –­ stengiamasi išstumti fonetiškai giminingą, homonimišką žodį „bijoti" ir pakeisti jį vitališku, kupančiu gaivalu –­ aistra pulsuojančių bijūnų žiedais. Eilėraščių subjektės jausmuose baimės neturi būti, ji apsisprendusi kalbėti, net jei „viskas neprotinga" („į kokią tylą ką gi nieks nekels / kalbėk ir skambink viskas neprotinga", p. 35). Taigi šio skyriaus pavadinimas motyvuotas –­ „sakykla" yra sakrali vieta, kur kalbama drąsiai, pakylėtai, stengiantis paveikti klausytoją, tačiau nežinia, ar bus atgalinis ryšys: suprantant, kad veikiausiai tik išsisakoma.
Trečiajame – „Skaityklos" – skyriuje randame programinį, rinkiniui pavadinimą suteikusį eilėraštį „Sapfo skai(s)tykla". Išvedama žaisminga paralelė tarp knygų ir mylimųjų santykių: „būna tarp dviejų įsiterpia trečia / bet tai netrukdo / nes visada / kažkas yra pašonėj / kartais sunku apsispręst / kuri meilė svarbesnė / pagauna visuotinė ekstazė / nuo tokio intymaus / spaudimo" (p. 40). Šią ekstazę gali suprasti tik žmogus, neįsivaizduojantis gyvenimo be knygų, kai „bilietu į sapną" tampa prieš naktį skaityta knyga „viena / pasiklojus / kita išmiegosiu / ten skiemenys / kiauksi / šnopuoja / ir kosi" (p. 41). Skaitymo veiksmas atgaivina kalbą, ją personifikuoja: atgyja ne tik knygų siužetai, bet pats kalbėjimo būdas, skiemenų ritmika –­ kiauksinti, šnopuojanti, kosinti –­ tuo pabrėžiant, kad svarbu ne vien tai, kas pasakyta, bet ir kaip, kokiomis priemonėmis pasakoma.
Bandoma įrašyti save ir į lietuvių literatūros tradiciją: „nes įsirašo knygos į lentyną / į sapną dulkės, sapnas atkartoja / ką dulkėse užrašė voro koja / tinkle pagavus arklą / knygą / lyrą..." (p. 42). Pripažįstama, kad Maironio knygos dulka – jo laikas jau praėjęs, tačiau neišvengiamai padaręs įtaką, įaugęs į kraują (arba – įlietas kaip morfijus): „išseko žvaigždės tik dangaus / kiaurymė kosti / man į veną" („Po Maironio" p. 43). Šiame skyriuje intymų, jautrų kalbėjimą dažnai keičia ironiška pašaipėlė – pasigirsta, kaip pasakytų J. Derrida sekėja, apie écriture féminine (moterišką rašymą) kalbėjusi Hélène Cixous, Medūzos juokas, galintis sustingdyti tą, kuri(s) nevykusiai prisiartins. Žaidžiama paradoksais: vos tik atpažįstamas vudu raganavimas, jį stengiamasi įgarsinti: „pamiršk mane / prikimšk kaip lėlę / plieninių pykčio / adatėlių / badyk laiškais / ardyk skambučiais / suplėšyk feisbuko / žinutėm" (p. 50). Eilėraštis yra visiškai netobulas, neturintis nieko originalaus, bet būtinas kaip veidrodis, kurį atsukus į Gorgonę Medūzą, ši turėtų suakmenėti.
Netgi sintaksė „Sapfo skai(s)tykloje" pasitelkiama išreikšti subjektės jauseną: nesuvokiančią pasaulio sąrangos, gal todėl ir nepritampančią, maištingą: „sakinio gale / dedamas taškas / ne kablelis / sako mama. / tavo istorijos nesibaigia / kirpk uodegas! / taškas yra kažkas / vietoj nieko / ar niekas / kur būta kažko? // tykšt – ir skylė." (p. 44). Smagu skaityti. Net ir apie poeziją taip –­­ „žolė yra žodis / pučiamas / nelegaliai" teigiama paskutiniame rinkinio eilėraštyje „...poezija nėra kairiarankė" (p. 58). Tai gali būti kitas programinis (kartu su „Sapfo skai(s)tykla") L. Kreivytės tekstas, o jos kūrybos credo tuomet būtų – „poe­zija neskaičiuoja laiko / tiksi kaip bomba" (p. 59). Ji neina į kompromisus nei su visuomene, nei su jausmais, nei su jų išraiška tekstuose. Judesys netobulas, bet jo kirtis taiklus.
Todėl L. Kreivytės eilėraščiai palieka pėdsaką atmintyje – lyg šukę, kurią gali nešiotis akyje kaip krislą, gali bandyti išmirksėti, bet vargiai pavyks, tad prie tekstų teks grįžti ne kartą – kad ir sau atsakytum į ne visada patogius klausimus. O kažkur širdyje, par cœur, anot J. Derrida, lieka įdėta ir tai, kas atitinka asmenines patirtis, kad ir „pelynų sula / prie žaizdos ir žievės" ilgesio šešėliui ilgėjant.