Neringa Mikalauskienė. Poezijos pavasario almanachas: sulaukėm!

POEZIJOS PAVASARIS 2014. Sudarė A. Jakučiūnas, D. Mitaitė, A. Šimkus; užsienio autorių kūrybą atrinko D. Petrošius, kompaktinę plokštelę parengė M. Nastaravičius, dailininkas T. Mrazauskas. – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2014.

Šiųmetis Poezijos pavasario almanachas gaivina prisiminimus. Įdomiausia, kad ne tik tiesiogiai susijusius su 50-ąjį kartą vykusiu renginiu, bet ir visiškai asmeninius, iš studijų laikų. Magistro darbų gynimai. Lietuvių literatūros katedros vedėjas Giedrius Viliūnas atsiverčia mano kurso draugės darbą ir sako: „Tiek metų skaitau rašto darbus, bet kad kas nors būtų sudaręs literatūros sąrašą pagal pirmąsias autorių vardų raides, dar neteko matyti!" Mano kurso draugė išbąla. Pristatymo kalba įstringa gerklėje. Akyse šokinėja tos pirmosios raidės... Pati nežino, kodėl taip pasielgė. Tiesiog. Poezijos pavasario almanache dabar išvydau tą patį. Tekstai sudėlioti pagal vardus. Tačiau logikos esama. Mes visi, poezijos kūrėjai ir vertintojai, manomės pažįstą vieni kitus, kreipiamės vardais ir tujinamės. Skaitantieji – norime tikėti –­ irgi mus pažįsta. Užsienio svečių – ne, bet argi labai rūpi, kur vardas, o kur pavardė, radus Amos Tabali arba Kári Tulinius. Svarbu teisingai sukirčiuoti, jei kas paklaustų. Turinyje net nenurodyta, iš kurios šalies jie atvykę, tai sužinosime tik pavartę almanachą.

Kad ir kaip būtų, akivaizdu, kad šį kartą į jį įdėta nemažai darbo. Tai pamačiusi, iš karto atleidau už visus vėlavimus ir kasdien augantį smalsumą, kuris, anot anglų patarlės, nužudo katę. Bet smalsumo patenkinimas gali ją vėl atgaivinti. Kaip ta katė dabar murkiu saulėkaitoje. Ne tik gyva, bet ir skaitanti ar – klausanti. Vertingiausia almanacho dalis, mano galva, yra kompaktinė plokštelė su 50-čia Poezijos pavasario laureatų balsų, pradedant 1965-aisiais, Justinu Marcinkevičiumi, baigiant 2014-aisiais, Kęstučiu Navaku. Sudėti pagal datas, bet visi kuria savitų balsų tembrų polilogą. Sukimba ir išsiskiria. Po pirmųjų trijų – energingų, stiprių vyrų –­ išgirsti virpantį, trūkinėjantį, nelygaus kvėpavimo pertraukiamą Janinos Degutytės „Neužpūsk pienės pūko". Ir vėl – drąsiai, užtikrintai, patetiškai –­ iki Marcelijaus Martinaičio „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj". Ironiškas Vacio Reimerio kreipimasis į poetus rūpinantis, „kur gaut avižų Pegasui?..", ir Algimanto Mikutos – „vyčiau savo velnią po velnių". Netikėtai džiugiai nuskambėjęs Antano Miškinio balsas – apie kraitinę skrynią („Jaunoji šypsojosi, neberaudojo"). Dreskiančiam S. Gedos skaitymui iš poemos apie Strazdą – „Du sparnu padangėj plakės kaip visa visa būtis" –­ antrina greitu tempu pradėtas, bet vis lėtėjantis O. Baliukonės: „todėl aš tokia besvorė, lyg jau išties galėčiau pulti į dangų akmeniu ar pleventi balandžio plunksna." Taip tarsi pralekia pro ausis visas mūsų poezijos penkiasdešimtmetis – kasmet atstovaujamas vieno balso, vieno teksto. Kartais net nejauti, kad rašyta prieš dvidešimt, trisdešimt metų. Atrodo – vakar. Ypač girdint tuos, su kuriais dar ką tik, atrodo, sveikinaisi, bet žinai – nebėra: „Nors išeisiu aš greit lyg nebuvęs... Kai į meilę krentu lyg į kapą" (Jonas Strielkūnas). Mąstau, kad mokyklose toks balsų rinkinys būtų neįkainojamas, nepaisant D. Kajoko: „Iš visų šitų rašymų, knygų, duokdie liks du ar trys eilėraščiai... (...) be kvailo tėvynės patoso." Tik ar įsigis?..

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kitas didelis darbas – atrinkti įdomesnes ištraukas iš įvairių leidinių, kuriuose buvo rašyta apie Poezijos pavasarį nuo pat 1965-ųjų. Pavadinta, kaip ir pridera, poetiškai – „Poezijos pavasario paukštės plunksnų parankiojimai". Pati pradžių pradžia oficioziniu stiliumi liudija „broliškų tautų poetų bičiulystę" („Literatūra ir menas", 1965 m. birželio 5 d.), išvykas po rajonų kolūkius (anot A. Baltakio: „Su meile ir blogai slepiamu pasididžiavimu vedžiojo mus kolūkio pirmininkas St. Naujokaitis po gerai įdirbtus laukus, rodė turtingas fermas. Ir mums tapo aišku, kodėl nuolat stiprėjančiame „Šušvės" kolūkyje reikalinga ne tik duona, bet ir poezija"). Artėjant prie šių dienų, straipsniai tampa žaismingesni, į poetų desantą žvelgiama nebe taip pagarbiai, o vairuotojas jau gali nustatyti savo sąlygas – ilgiau kaip pusvalandį nelauksiąs, „atseit ne tokių žvaigždžių yra vežiojęs" (1999-ie­ji, J. Kunčino prisiminimai). Arba štai nubunda poetai „jau ne Biržuose, o Rokiškyje, keistame pastate, kur po vienu stogu yra nakvynės namai ir dantų protezavimo įmonė" (2002-ieji, S. Stacevičius). 2003-aisiais Užupyje būta ir renginio „Bijau poezijos" (R. Ši­leikos liudijimas). Galiausiai imama skaičiuoti, kiek kartų Poezijos pavasario dalyviai vienoje išvykoje, lankydami netoliese esančius miestelius, sodinami prie gausiomis vaišėmis nukrautų stalų (2011-ie­ji, I. Gudmonaitė). Ir štai –­ paskutinysis pasisakymas apie 2013-ųjų Poezijos pavasarį – K. Platelio: festivalis išaugo, tapo „gyvybinga kūrybinės ir kultūrinės industrijos šaka". Ir paaiškinama –­ „kūrybinės ir kultūrinės industrijos sukuria iki 5% bendrojo vidaus produkto, o kartais daugiau". Įdomiai šios mintys sukimba su A. Baltakio 1966-ųjų išvada, kad „Šušvės" kolūkyje reikalinga ne tik duona, bet ir poezija". Ir pabaigai – vėl K. Platelio: „Manau, niekas nesiginčytų, kad bet koks verslas –­ taip pat kūryba" (p. 206). Po tokio apibendrinimo į 2014-ųjų Poe­zijos pavasariui skirtas tuščias paliktas eilutes taip ir knieti įrašyti: „Poezijos paukšte, pasipurtyk..." ir stebėti, kaip iš jos plunksnų tarsi iš to pasakų avinėlio vilnos pažyra aukso monetos...

Palyginti su 1965–2013 metų spaudos apie Poezijos pavasarius fragmentų mozaika, anketos-interviu su ilgamečiais jų dalyviais dažnai atrodo blankokos. A. Baltakiui buvo pirmajam patikėta pasidalyti įspūdžiais – jis buvo vienas iš renginio sumanytojų. Metai nuo 1960-ųjų iki maždaug 1980-ųjų renginio senbuviui atrodo poezijos „aukso amžius": gyvas V. Mykolaitis-Putinas, iš lagerių grįžę K. Boruta ir A. Miškinis... Pirmąsias knygas išleidžia D. Kajokas, V. Kukulas. Pabrėžiama, kad buvo bendradarbiaujama su dailininkais, iš tų laikų liko S. Krasausko pieštas simbolis –­ poezijos paukštė, ir almanacho formatas – pailgas, „albuminis", patogus dailės darbams eksponuoti. Deja, dabar jame – tik tekstai...

Anketos klausimai kitiems atsakinėtojams kartojasi: Ką prisimenate? Kokie įsimintiniausi Poezijos pavasario svečiai, kuriuos esate sutikęs? Pasidalykite įspūdžiais iš kelionių po Lietuvą. Standartiniai. Todėl kai kurie respondentai atsako sausai, lakoniškai, tarsi ataskaitai. Bet esama pastangų pažvelgti į klausimus kitaip, suasmeninti. Štai Ramutė Skučaitė dalijasi gegužraibių pieva: „Labai lėtai žemyn besileidžianti klonis neturėjo net horizonto linijos – ją dengė vos vos žydėjimo parausvinta migla. Dar buvo perskridusi tas gegužraibes stirna, bet skrydis ne judėjimas buvo, – potėpis, įaudimas, regėjimas. Niekam apie tą gegužraibių pievą nesu sakiusi, ligi šiol ji buvo – mano" (p. 148).

Anketoms paįvairinti, matyt, atsirado esė forma – savo pamąstymus taip surašė Daiva Čepauskaitė, Elena Karnauskaitė, Eugenijus Ališanka, Henrikas Algis Čigriejus, Matas Traatas ir Sigitas Birgelis. Tačiau nuo minėtų interviu šie tekstai ne kažin kiek ir skiriasi. Neapleidžia jausmas, kad orientaciniai (tie patys, kaip ir anketoje?..) klausimai ir esė autoriams buvo išsiųsti, tik paskui jų nebeliko. Tiek to, svarbiausia – turinys. Su didžiausiu malonumu perskaičiau E. Ališankos prisiminimus apie užsienio svečius. Neįpareigojamai pradėjęs –­ „Viena iš banaliausių išvadų, kurias padariau bendraudamas su poetais –­ viso pasaulio poetai yra panašūs (...) Pirmaisiais metais pasitikdavau poetus oro uoste laikydamas A4 formato lapus su poetų vardais, tačiau netrukus mečiau tą popierizmą, tiesiog žvilgsniu skenuodavau atvykstančius keleivius ir beveik šimtu procentų atspėdavau, kuris iš tų šimtų keleivių yra poetas ar poetė. Iš laikysenos, iš šukuosenos, iš žvilgsnio. Panašus pažįsta panašų. Todėl nėra lengva išskirti vieną ar kitą poetą, juo labiau kad tos atmintys praranda blizgesį, apsineša patina ar net rūdimis" (p. 62) – paskui vis dėlto ima vardyti įsiminusius: slovėną Urošą Zupaną (nes pirmasis, kuriuo teko pasirūpinti), švedų poetą Tomą Tranströmerį, atvykusį nepaisant negalios, britų poetę Bernardine Evaristo, kurios vadybininkas pareikalavo lietuviams neįkandamo honoraro, o ji pati atvykusi stebėjosi neįprastais britams „forma ir turiniu" ir mėgavosi kiekvienu renginiu... Paguodė H. A. Čigriejaus ištarmė: „Nuogąstaujama, kad Lietuvoje jau per daug poetų. Senokai jau taip nuogąstaujama. Ak, tik neraudokim – laukuose ir miškuose visada bus vietos paukščiams, o raštingoje visuomenėje poe­tams" (p. 87).

Na, o kalbant apie Poezijos pavasario almanache sudėtą poeziją, norisi pacituoti šiųmečio laureato K. Navako atsakymą į anketos klausimą Labiausiai įsiminusi pernai metų poeto ar poetės publikacija? Ką paminėtumėte ir kodėl? –­ „O labiausiai užknisa vadinamoji „saviraiška", kurios elementų publikacijose kiek tik nori. (...) Saviraiška yra noras parodyti, ką gali ir ką moki, ir vengimas veržtis už savo žinojimo / mokėjimo ribų. Nes ten nesaugu." Jau kelerius metus eilėraščiai almanachui atrenkami iš publikacijų kultūrinėje spaudoje: „Literatūros ir meno", „Nemuno", „Šiaurės Atėnų", „Metų", „Naujosios Romuvos" ir „Pašvaistės". Vis pasigirsta kalbų, kad Poezijos pavasario almanacho sudarytojai pasilengvino sau uždavinį apsiriboję jau spausdintais tekstais, anksčiau ir aš laikiausi tos nuomonės. Tačiau šiemet susimąsčiau. Vargu ar atskirai siųstų tekstų susidarydavo gerokai daugiau nei jau publikuotų leidiniuose. Kiekis veikiausiai būdavo apylygis. Leidinių ir jų periodiškumo (kai kurie iš jų pasirodo kas savaitę...) pakanka, kad poetais identifikuojami autoriai bent vieną kartą ten paskelbtų pluoštelį savo kūrybos. Tiesa, „už borto" lieka visi tie, kurie kažkur šalia –­ „paraštėse", kaip bandyta apibrėžti Poezijos pavasario pradžioje Kaune vykusioje diskusijoje „Iš raštų į paraštes". Viena iš diskusijos dalyvių tuomet kategoriškai nukirto – „stebuklų nebūna!", turėdama omeny, kad savilaidos knygelės ir telieka, kaip K. Navakas pasakytų, saviraiškos lygmenyje... Bet ir pati esu pastebėjusi, kad į kultūrinę spaudą tokios saviraiškos pakliūna nemažai. Ir – net prastesnės nei pavieniai tų „nežinomų autorių" tekstai, pabarstyti regioniniuose almanachuose, kuriuos kartkartėmis tenka skaityti. Taigi problema išlieka. Almanacho esmė – reprezentuoti praėjusių metų poezijos situaciją ir tendencijas. Manau, kad ji kasmet išlaikoma – nors ir su paklaida. Šiandienos pasaulio atžvilgiu užimama šiek tiek nuo jo atsiribojusio stebėtojo pozicija. Tarsi ne gyventum, o metaforomis fiksuotum padrikus įspūdžius, tampančius filosofinėmis įžvalgomis. Todėl ir nesinori išskirti kurio nors autoriaus – jų daug, jie įvairūs, tad telieka skaitytojams, kurie irgi turi savus prioritetus. Čia labai tiktų R. Skučaitės atsakymas į klausimą, kokia pernai metų poeto ar poetės publikacija jai buvo įsimintiniausia, – „Jei galima ir iš užpernai, tai Viktorijos Daujotytės „Gīvenu vīna – Gyvenu viena". Nebuvau skaičiusi nieko, kas šitaip perrėžtų, įeitų, įsiskverbtų, nepabijosiu žodžių –­ krauju į kraują" (p. 148). Gal kitam tai bus kito autoriaus kitas tekstas. Kitas eilėraštis. Bet – perrėžęs, įsiliejęs į kraują krauju. Išstūmęs, anot K. Navako, į nesaugią erdvę.

Draugai