Neringa Mikalauskienė. Vasara su Tove Jansson

Rugpjūčio 9 d. – 100-osios Tovės Jansson gimimo metinės

Tove Jansson (1967). Hanso Geddos nuotrauka iš www.svd.se

„Buvo ankstyvas, labai šiltas liepos rytas, naktį palijo. Plikasis kalnas garavo, samanos tapo sodresnės. Augalija už verandos suvešėjo lyg atogrąžų miškas –­ vis dar ryto šešėlyje, tankūs niekdariai lapai ir žiedai; ji turi būti atsargi, kad ieškodama jų nenulaužtų, ranka prisidengusi burną ir nuolat baimindamasi prarasti pusiausvyrą.

– Ką darai? – pasiteiravo mažoji Sofija.

– Nieko, atsakė jos senelė. – Tai yra, – piktai pridūrė, – ieškau savo dantų protezo.

Vaikas nusileido nuo verandos ir dalykiškai paklausė:

– Kur jį pametei?

– Čia, – tarė ji. – Kaip tik stovėjau ir jie įkrito kažkur tarp bijūnų."

Atpažinote? Vargu. Taip prasideda Tovės Jansson „Vasaros knyga" – į lietuvių kalbą ji išversta 2012-aisiais, bet, spėju, nebuvo tokia populiari kaip knygos apie Mumių slėnio gyventojus, išgarsinusius Tovę visame pasaulyje. „Vasaros knyga" – viena iš tų, kurias autorė parašė suaugusiesiems. Pirmoji, „Skulptoriaus duktė", pasirodė 1968-aisiais, 1971-aisiais išleistas „Klausytojas". Visos jos pagrįstos autobiografiniais motyvais. Visose kalbama tik apie vaikystę. Nė žingsnio toliau. Tarsi suaugusiųjų pasaulis egzistuotų vien tam, kad paryškintų vaikiškąjį, apsuptų jį kaip amžiną laimės salą, kurioje saugu, nes liko praeityje kaip toji Atlantida, apie kurią visi kalba, bet jokių apčiuopiamų įrodymų, kad buvo, neišlikę. Įdomu tai, kad 1966-aisiais gavusi H. K. Anderseno medalį – pagrindinį pasaulinį apdovanojimą už kūrybą vaikams –­ nuo 1970-ųjų iki mirties (2001) Tovė Jansson vaikams jau nieko nebesu­kūrė. Žinoma, autorė ne kartą buvo klausinėjama, kas nutiko. Vienas iš jos paaiškinimų buvęs toks: „Mano pirmosios knygos buvo labai naivios ir paprastos, skirtos labai mažiems vaikams, bet jaučiu, kad nuo tada labai aiškiai jos darėsi vis mažiau ir mažiau vaikiškos. Aš pagaliau pasiekiau tašką, kai paprasčiausiai nebegalėjau daugiau rašyti vaikams. Manau, kad tai visai natūralus pasikeitimas, galbūt aš pati pasidariau nepakankamai vaikiška". Kartu su šių knygų istorijomis augo ir pagrindinis personažas –­ Muminukas. Jis pasiekė paauglystę, o tai – lūžio taškas, kuomet būtų reikėję kalbėti apie jo asmenybės ir tam tikro identiteto formavimąsi. Jis negalėtų būti tiesiog mielas, žavus vaikiško charakterio personažas.

Vėlyvosiose istorijose apie Muminukus Tovė Jansson nuo pirmapradės Muminukų pasaulio poetikos palengva tolo. Knygose „Trolis Mumis ir žiema" (1957), „Tėtis ir jūra" (1965), „Vėlyvą lapkritį" (1970) ir „Nematomas vaikas" (1972) nyksta riba tarp to, kas aktualu vaikui, ir kas – suaugusiajam. Pasirodo vienatvės, vienišumo motyvas. Įvedamas filosofinis matmuo. Žinoma, vaikų literatūroje esama kūrinių, kurių adresatas dvigubas –­ vieną sluoksnį vaikas perskaito pernelyg nesigilindamas ar sąmoningai neapčiuopdamas tų giliųjų klodų, kurie atsiveria suaugusiąjam (tarp tokių autorių vertėtų paminėti kitą švedų rašytoją Marią Gripę, kuri gimė beveik tuo pačiu metu, liepos 25 d., tik dešimtmečiu vėliau). Tačiau T. Jansson buvo labai aiškiai apibrėžusi tas pasaulio ribas, už kurių skaitytojo vaiko nenorėjo vesti. Visose ankstesnėse knygose apie Muminukus modelis buvo labai aiškus: nuotykinis siužetas, kurio atspirties taškas – kokios nors nelaimės, gamtos stichijos (potvynis, kometos priartėjimas, ugnikalnio išsiveržimas...) sutrikdydavo įprastą veikėjų pasaulį, tačiau Muminuko saugumą garantavo stipri ir darni šeima. Ypač tą stabilumą palaikė Muminuko mama. Tokį šeimos modelį į knygas T. Jansson neabejotinai perkėlė iš savo pačios vaikystės patirčių. Autobiografinėje knygoje „Skulptoriaus duktė" (vien jau pavadinimas signalizuoja tai, kad rašytoja visų pirma mato save kaip priklausančią giminės linijai) T. Jansson kalba apie vaikystę, kuri atrodo nepaliesta suaugusiųjų problemų. Ji jaučiasi laimingas vaikas. Vis dėlto rašytoja tą pasaulį vaizduoja iš tam tikros distancijos: bando grįžti į vaiko sąmonę iš suaugusiojo perspektyvos, papildytos jo patirtimi, kai ką palikdama tarp eilučių – skaitytojui.

Tovė Marika Jansson gimė 1914 m. rugpjūčio 8 dieną. Rugpjūtis jai buvo ypatingas laikas, tai galima suprasti iš epizodo „Vasaros knygoje": „Kaskart visai nepastebimai sutemsta naktys. Kokį rugpjūčio vakarą išeini į lauką su reikalu ir staiga viskas – juoda, nors į akį durk: didžiulė, šilta, juoda tyla aplink namą. Vis dar vasara, bet ji –­ nebegyva, sustojusi, bet nenuvytusi, o ruduo pasirengęs ateiti. Dar nėra žvaigždžių, tik tamsa. Tuomet iš rūsio atnešamas ir prieangyje pastatomas alyvos bakas, o prožektorius pakabinamas ant vinies prie durų" (p. 158).

Kai gimė Tovė, metas buvo nelengvas, Pirmojo pasaulinio karo pradžia. Jos tėvai – skulptorius ir dailininkė. Tėvų specialybės negarantavo, kad šeima bus aprūpinta. Tovės namai nebuvo panašūs į kitų vaikų namus. Tai buvo didelė, apgriuvusi studija, dirbtuvės, užgriozdytos stalais, dėžėmis, medžio kaladėmis ar geležinėmis konstrukcijomis. Tai kūrė paslaptingą atmosferą, žadino vaizduotę. Tovei buvo gaila vaikų, kurie gyvena papras­tuose namuose. Tėvo darbas „Skulptoriaus dukteryje" parodomas kaip sakralizuotas, šiek tiek atitrūkęs nuo realybės. Pinigus uždirbdavo motina –­ dailininkė, knygų iliustratorė. Tik vėliau Tovė ėmė suprasti, kad motinai buvo ypač sunku: kad išlaikytų šeimą, ji turėdavo piešti per naktis. Tovei toks darbas net nesisiejo su menu, tiesiog su profesija. Motinos paskatinta (atrodo, kitokio pasirinkimo Tovei net nebuvo), ji buvo išsiųsta į Stokholmą studijuoti – iš pradžių vaizduojamąją kompoziciją, vėliau tapybą Helsinkyje. Dailę studijavo dar ir Paryžiuje, Florencijoje, Londone. Yra surengusi apie dešimt savo parodų. Apie tai, kaip atsirado dabar jau visiems gerai pažįstamas Muminukas, užsimena viena iš T. Jansson kūrybos tyrinėtojų – Rusijos literatūrologė Liudmila Braudė: susikivirčijusi su broliu Larsu, 1930-ųjų vasarą šešiolikmetė Tuvė šcheruose nupiešė ant sienos mažą fantastinį begemotuką. Žinoma, jis buvo ne visai toks, kokius matome dabar – gana liesas ir trumpanosis.

Pirmoji knyga apie Muminukus „Mažieji Troliai ir Didysis Potvynis" pasirodė 1945-aisiais, kaip ir Astridos Lindgren „Pepė Ilgakojinė". Tyrinėtojų teigimu, šių knygų antiautoritarizmas (jose buvo vaizduojami personažai, kurių bene svarbiausias bruožas –­ nesilaikymas jokių iki tol vaikams primestų taisykių) turi univesralią liniją –­ kūrybinį pasipriešinimą žmonių, pavargusių nuo karo ir politikos. Pati T. Jansson per Antrąjį pasaulinį karą bendradarbiavo politiniame satyriniame žurnale „Garm", piešdavo karikatūras, Hitlerio ir Stalino šaržus. Vietoj savo parašo dėdavo mažutį Muminuko portretėlį. Jos Muminukai buvo visų pirma iliustracijų personažai (tarp 1953–1965 m. išėjo 9 piešinių tomai, daugelis piešinių spausdinti įvairių šalių laikraščiuose). Tačiau T. Jansson paliko ir šimtus paveikslų, freskų. Yra iliustravusi J. R. R. Tolkieno „Hobitą" (1962 m. leidimą) ir Carrollio „Alisą Stebuklų šalyje" (1966 m.). Jos grafikos iliust­racijų personažai labai konkretūs, o tapyboje T. Jansson vengė literatūros elementų, teigdama, kad tapybos tikslas yra kurti grožį grynomis priemonėmis.

Taigi T. Jansson yra ne vien Muminukų kūrėja. Tačiau niekaip negali sakyti, kad knygos „Skulptoriaus duktė" ar „Vasaros knyga" gali būti perskaitytos kaip grynojo autobiografinio žanro literatūra. Tai veikiau bandymas įrašyti savo gyvenimą į tam tikrą simbolinę plotmę. Pavyzdžiui, „Skulptoriaus dukteryje" pasakojamai giminės istorijai akivaizdžiai pasitelkiama biblinė struktūra: senelis stato didžiulį šeimos namą, aplink jį įveisia Edeno sodą, kuriame žaidžia jo anūkės – pasakotoja ir kita maždaug to paties amžiaus mergaitė: „Tame lauke mes žaisdavome Izraelio vaikus" (p. 2). Juodvi ten giedodavo giesmes, ir pasakotojai ėmė atrodyti, kad Dievas myli Karin labiau nei ją, nes atsiun­tė jai į kambarį ženklą – geltonąją startą. Supykusi pasakotoja nusilipdė sode Aukso Veršį, kuriam ėmė melstis, aukoti aukas, ir jos pyktis vis augo: „Dabar Karin galėjo pasilaikyti sau tą seną geltonąją startą, savo maldas ir gervuoges". Mergaitės vos nesusipyko –­ tarp jų didėjo tylos siena. Tačiau pačiu laiku įsikišo senelė – išmintingas suaugęs žmogus. Eidama pro šalį, ji pamatė Aukso Veršį ir džiaugsmingai pasakė: „O, žiūrėk, ką čia padarei! Ėriuką. Mažą Dievo ėriuką!" (p. 7). Ir nuėjo toliau. Pasakotojos pyktį kaip ranka atėmė. Ji vėl galėjo žaisti su Karin. Taigi matome, jog Tovė tiki suaugusiojo išminties galia veikti vaiko pasaulį. Jos autobiografinėse knygose vaiko ir suaugusiojo ryšys ypač svarbus. Centre, žinoma, vaikas –­ mergaitė, imli įspūdžiams ir daranti savas išvadas apie gyvenimą. Suaugusiųjų portretai (senelės, mamos, tėvo, auklės...) itin ryškūs, individualizuoti. Jų „funkcija" – jei taip galima sakyti apie įtaką, kurią daro kiti žmonės –­ sukurti vaikui tokią aplinką, kurioje jis jaustųsi laisvas ir saugus. „Vasaros knygoje" šią situaciją geriausiai iliust­ruoja senelės pamintijimas: „Prakeikta vaikiščia, – pagalvojo senelė, –­ klaikus vaikas, bet taip ir būna, kai jie uždraudžia viską, kas smagu. Anie, kurie yra tinkamo amžiaus" (p. 33). Pati rašytoja laikėsi nuostatos – vaikui nieko nereikia drausti išbandyti. Kitaip neišmoks. Ir dar svarbu, kad šalia vaiko būtų suaugęs, kuris juo tiki net tuomet, kai vaikas šiek tiek meluoja, norėdamas pasirodyti geresnis:

„Aš moku nardyti, – tarė Sofija. –­ Ar žinai, kaip būna, kai nardai?

Jos senelė atsakė:

– Žinoma, kad žinau. Pasileidi, atsispiri ir neri. (...)

– Patikėtum, kad aš moku, nors ir neparodyčiau tau? – pasiteiravo vaikas.

– Taip taip, – atsakė senelė. – Apsirenk dabar, tuomet spėsim namo, kol jis nenubudo" (p. 10).

Muminukų slėnis taip pat primena rojų. Kiekvienam čia leidžiama elgtis, kaip nori. Katastrofos įvyksta, bet pusiausvyros nesuardo, tiesiog priverčia kitaip veikti ir elgtis tarsi parodant, kad lankstumas – svarbiausia išlikimo sąlyga, jei, žinoma, visa šeima susitelkia kartu. Knygų veikėjai Muminukai dažniausiai pabunda po žiemos miego, o juos pasiekusi žinia apie nelaimę priverčia iškeliauti. Kelionėje paprastai laukia gausybė nuotykių, atsiranda naujų personažų. Per visas knygas galime tų personažų suskaičiuoti apie 60, be pagrindinių (Muminuko, jo Tėčio ir Mamos, bičiulių – Snifo, Snusmumriko, Freken Snork, jos brolio Snorko, Trolio Naminio, Ondatro, Tofslos ir Vifslos, Rodjuro, Fredriksono, įvairiausių Hemulių, Misos, Homso, Filifjonkos, Miumlos, jos dukters, jos 18 vaikų ir Mažosios Miu, Tuu-tikės, Hafsos, Salomės, Tofto ir kt.) yra dar ir autorės „fantazmų", perteikiančių kažin kokias abstrakčias jėgas, reiškinius, savybes... Pavyzdžiui, Mora, kuri kelia baugulį, nes yra neaišku kas ir paslaptingai pasirodo tada, kai mažiausiai tikiesi. Arba hatifnatai – mažytės, kupinos ilgesio ir nerimo būtybės, tūkstančiais keliaujančios žeme ir nerandančios sau vietos. Jų darosi labiausiai gaila, juk knygų apie Muminukus esmė – turėti vietą, namus, kuriuose saugu būti. Tovei Jansson vaikystėje tokius namus sukūrė tėvai. Vasaromis jie veždavosi vaikus į Suomijos ar Skandinavijos salyną – ir ten praleisdavo po keletą mėnesių. Tėtis mėgdavo išplukdyti šeimyną į jūrą bet kokiu oru, ypač per audrą ir perkūniją. Atrodydavo, kad tos salos, kuriose tekdavo apsistoti, knibždėte knibždėdavo paslaptingų būtybių. Reikia nepamiršti dar ir to, kad skandinavų folklore (o tas istorijas jie iki šiol mėgsta pasakoti kaip tikras) troliai būdavo piktos, grėsmingos būtybės. Mažoji Tovė nuolatos klausinėdavo, kaip jie atrodo, o jos mama, stengdamasi apsaugoti mergaitę nuo nepagrįstų baimių, sakydavo, kad maži ir gražūs. Tapusi dailininke ir rašytoja, Tovė nuosekliai laikėsi tos linijos – šiek tiek baugulio vaikui nepakenks, bet tik tiek, kad neišstumtų iš saugaus pasaulio negrįžtamai. Ji ir suaugusi pati sau atkakliai kūrė tokius namus. Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido vienoje iš mažyčių Skandindinavijos salų – ją buvo galima apeiti per keletą valandų, ten stovėjo tik vienas vienintelis namelis, kuriame gyveno kartu su drauge skulptore Tuulikki Pietilä, beveik be patogumų, atsiribojusi nuo didžiojo pasaulio, bet neišvengiamai įėjusi į jį savo knygomis, teigiančiomis pozityvią vaikystės viziją.

ŠALTINIAI:

Jansson T. SCULPTOR'S DAUGHTER, iš suomių k. vertė Kingsley Hart, 2013.
Jansson T. VASAROS KNYGA, iš švedų k. vertė Gelminė Bauraitė. – Vilnius, Vaga, 2012.
Urba K. ŠEŠI H. K. ANDERSENO MEDALIAI. –­ Kaunas, Šviesa, 1998.

Draugai