Nikola Madžirov: „Poetas – amžinas bėglys“

Nikola Madžirovas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Nikola Madžirovas (g. 1973) – makedonų poetas, eseistas, vertėjas, išleidęs tris poezijos knygas. Portale „Lyrikline“ koordinuoja makedonų poezijos skyrių. Aktyviai dalyvauja poezijos festivaliuose, lietuviams pažįstamas iš „Poezijos pavasario“ (2007), „Poetinio Druskininkų rudens“ (2016). Įvertintas daugeliu Makedonijos ir tarptautinių literatūros apdovanojimų (Huberto Burdos, brolių Miladinovų ir kt.), šiemet pelnė Makedonijos nacionalinio menininko vardą. Poetą kalbino bulgarų žurnalistas ir rašytojas, leidyklos „Balkanai“ (www.balkani.eu) įkūrėjas Georgis Grozdevas.

 

Ar jaučiatės nereikalingas dabartinėje Makedonijoje ir Europoje?

Poetas nereikalingas tik ten, iš kur nėra galimybės pabėgti. Netikiu, jog egzistuoja namai, kurių poetas netrokštų palikti arba į juos grįžti. T. S. Eliotas rašė, jog poezija yra ne emocijų išlaisvinimas, o bėgimas nuo jų, ne individualumo išraiška, o bėgimas nuo jo, tačiau tik turintieji emocijų ir individualumo žino, ką reiškia trokšti nuo jų pasprukti. Jeigu XX a. pradžioje poetai buvo avangardo raiteliai ir revoliucijų skautai, tai amžiaus pabaigoje daugelis iš jų baigė kaip savo pačių silpnumo globalios galios hierarchijoje apraudotojai. Bet turbūt kaip tik toks pompastiškas šlovinimas arba apraudojimas padaro poetus reikalingus su vienintele išlyga: jei jie įtvirtinami kaip tariami valstybiniai autori(tet)ai. Visi kiti, gyvenantys tarp šių dviejų kraštutinių būsenų, savo ar kitų valia yra bėgliai. M. Darvišas visą gyvenimą bėgo nuo jam klijuojamų etikečių, tokių kaip „fundamentalistinės sąmonės poetas“ (šitaip manė kariai izraelitai), „pasipriešinimo poetas“ (tokiu jį laikė tautiečiai Palestinoje). O jis tetroško būti poetu. Primetamos „kvalifikacijos“ tikrą poetą verčia visą gyvenimą bėgti per teritorijas ir poetikas, pasirinkti nepriklausomybę nuo bet kokios bendruomenės kaip savo lemtį ir varomąją jėgą. Savo, kaip poeto, nereikalingumą suvokiu akimirką, kai prabyla miestų pastatų fasadai, skulptūros, nukreiptais žvilgsniais į tuščius suolelius, arba medžių, kuriuos gina įstatymas, šaknis.

Netrukus „Balkanai“ išleis Europos autorių poezijos rinktinę, kurios moto – rumunų poetės Anos Blandianos eilėraščio eilutė „Arkliai ir poetai – / samdomi vangiai, / jie vis vangiau perkami“. Koks, jūsų manymu, skirtumas tarp arklių ir poetų?

Arklius ir poetus sieja prijaukinimo jausmas. Paskatinti liguistos idėjos, kad arklius žmonija ir laikas jau prijaukino, kūrėjai pradėjo vaizduoti juos sparnuotus arba kaip žvaigždynus. Siurrealistai, sakykime, rumunų poetas G. Naumas, dažnai parodo arklį kaip sapnišką ir šėlstančią būtybę, kuri šuoliuoja iš vieno nerealaus pasaulio krašto į kitą. Arklys leidžiasi prijaukinamas, nes, net nešdamas ant kupros jojiką, jaučiasi lekiantis. Taip ir poetas junta socializaciją ir visus istorinius bandymus prijaukinti jį ideologiškai.

Štai Fiona Sampson (2007 m. „Poe­zijos pavasario“ dalyvė, – vert. past.), „Poetry Review“ vyriausioji redaktorė, interviu žurnalui „Literatūriniai Balkanai“ kalba apie Anglijoje plintantį coffee-poems reiškinį ir dėmesio knygai, autoriui stoką. Jūs keliaujate, dažnai gyvenate Vakarų šalyse, kaip manote, kas ten padeda ir trukdo poezijai, literatūrai, menui?

Tikrai, dabar gali išvysti eilėraštį, atspausdintą ant cukraus pakelio, duodamo prie kavos, arba ant popieriaus lapo, užkepto torte. Bet tai eilėraščiai, turintys tik papildyti arba derėti prie to mirksnio emocinės kavos gėrėjo būsenos, o ne nukreipti jį kitur. Kaip visa kita, ką pagamina galinga pramonė, taip ir poe­zija laikoma preke, o tai, pažiūrėjus tam tikru kampu, visai arti tiesos, apie tai kalba M. Heideggeris. Kai tik poezija išsilaisvino iš revoliucingumo ir didaktiškumo, ji akimirksniu buvo ištrenkta iš didžiųjų rūmų, atstumta valdovų ir palikta susikurti iš naujo, pasitikrinti. Dabar Vakarų universitetuose kūrybinis rašymas įtrauktas į mokymo programas, studijuojami meninio teksto apipavidalinimo būdai, formos ir technikos. Tokie bandymai racionaliai perteikti raiškos veiksmą yra normalus vakarietiško disciplinuotumo ir pagarbos hierarchijai rezultatas. Beje, stipriausias smūgis literatūrai buvo kirstas prievartine socrealizmo poetika komunistinio režimo Rytų Europoje metais, kai net didžiausi svajotojai buvo verčiami būti visuomeniškai budrūs ir laikytis programinio solidarumo. Šiaip ar taip, aklas, tačiau budrus žmogus, kilęs nei iš Vakarų, nei iš Rytų, J. L. Borgesas paneigė ir disciplinuotumą, ir kūrybinio veiksmo stichiškumą teigdamas, jog forma turi būti neregima, bet vis tiek jaučiama. Čia įžvelgiu ryšį ir su vis dar aktualiu geopoetiniu Vakarų ir Rytų poliarizavimu. Tokie autoriai kaip M. Kundera, D. Kišas, Cz. Miłoszas ar A. Zagajewskis gyveno ir gyvena ant šios ideologinės perskyros ribos ir vienu metu paliko savo kraštus, nes jų veikalai iškilo aukščiau visų kompaso strėlytės nustatytų poetinių konstantų.

Kodėl turtingiausios šalys praranda kultūrinį įžvalgumą?

Jei norėčiau pateisinti savo kilmę iš neturtingos šeimos ir skurdžios šalies, pasakyčiau, jog turtingiausios valstybės turi prašmatniausius muziejus, o skurdžios – savo mūzas. Tačiau tai toli gražu nėra tiesa. Užtenka paskaityti tokių XX a. antros pusės turtingos Švedijos autorių kaip Gunnaras Ekelöfas, Tomas Tranströmeris, Werneris Aspenströmas arba Larsas Gustafssonas poeziją, kad perkirstum visas neigiamas kapitalo ir kūrybos sąsajas. Komunizmo laikais bemaž kiekvieno rašytojo biografijoje buvo parašyta, jog jis kilęs iš neturtingos šeimos, tarsi tai būtų pagrindinė kūrybinio potencialo ir jo įgyvendinimo sąlyga. Tačiau kas sieja skurdą ir vienatvę, kapitalą ir kūrybingumą? Sakyčiau, dažniausiai tai priklauso nuo individualaus asketiško autoriaus sąmoningumo ir intuicijos. Būnant JAV į rankas pateko naujausia šiuolaikinės Artimųjų ir Tolimųjų Rytų poezijos antologija, pamačiau lobyną kultūrų, kurios netrukus užkariaus pasaulį savo nuoširdumu ir nesavanaudiškumu.

Kokia padėtis Makedonijoje? Vis dar manau, kad jūsų valstybė skiria užtektinai lėšų literatūrai, bet iškiliausi makedonų poetai nėra visiškai patenkinti.

Be lėšų, literatūrai reikia skirti ir savo tikėjimo erdvės. Visada buvo autorių, kurie rašė skatinami piniginio atlygio, ir autorių, skatinamų vidinio poreikio. Laiko užduotis – atskirti šiuos rašytojus literatūrinės ir istorinės vertės lentynose pagal dulkių sluoksnį ant viršelių ir tarp jų slypinčių žodžių svorį. Autorius, laikantis save Dievo pasiuntiniu tautai, nesiskiria nuo diktatoriaus, pasiskelbiančio valdovu iki gyvenimo pabaigos. Literatūra turi gyvuoti atsinaujindama ir neribojama. Tiktai parašyto žodžio erdvumas, įveikiantis kalbos ir papročių ribas, yra vienas iš būdų dienos momentiškumu prabilti prieš kovų monumentalumą, skausmo slaptingumu –­ prieš pergalių tvarumą.

Ką manote apie jūsų kūrybos vertimus į bulgarų kalbą, atliktus Romano Kisiovo? Ar turite kitų vertėjų? Ar praturtinate savo žodyną naujais bulgariškais žodžiais: kartais nutinka, kad aptinku Bulgarijoje užmirštų, bet makedonų kalboje dar gyvų bendrų arba nepaprastai artimų bulgarų kalbai žodžių?

Geriausi vertimai atsiranda iš poetikos ir jausmingumo panašumų, abipusio erdvės ir laiko nepaisančio supratimo, iš to, ką J. Brodskis vadino kongenialumu. Manau, tokie yra Kisiovo vertimai. Kalba tėra durys, atsiveriančios į naujus namus eilėraščių, kurių prigimčiai būdinga siekti išsilaisvinimo, sklidimo, bėgti nuo banalių istorijų ir pasakų žabangų, ištirpti naujose reikšmėse, kalbinėse sąmonėse ir žodinėse konstrukcijose, bet neprarasti savasties. Kiekvienos kalbos žodis, be nominalios reikšmės, apima kontekstą, paveldą, sąlyginumą, architektoninę galią. Pirmas susitikimas su Kisiovu įvyko dėl poezijos kalbos, todėl šis ryšys toks stiprus ir neišardomas. Miłoszas „Pavergtame prote“ rašė, kad epigonai pamėgdžioja epigonus, praeitis – praeitį. Sakyčiau, poezija neturi praeities, net kai atsiranda epigonų, mat ji, anot I. Andričiaus, visad nauja ir atsinaujinanti, nuolat nustebina kaip tik tuo, kas pažįstama.

Yra žinomas abiejų kalbų – bulgarų ir makedonų – bei kultūrų artumas, taip pat sẽnos ir naujos polemikos bei ginčai. Neseniai Skopjėje man į rankas pakliuvo pretenzingas daugiatomis akademinis leidinys, kurio vienas tomas skirtas „dvinamiams“ poetams: bulgarų, graikų, serbų autoriams, pristatytiems makedonų kalba, tačiau nebuvo nurodyti vertėjai ir tai, jog vis dėlto čia vertimai iš kitų kalbų, – gan neprofe­sionalu, vertinant kultūriniu aspektu. Kokia jūsų nuomonė apie tokius reiškinius?

Kalba turbūt yra vieninteliai namai, kurie nepaliekami, ji gali būti pavadinta nuolatiniu prisiminimu ir grįžimu. Mano gimtoji kalba yra makedonų, bet gimus mano verksmas skambėjo universaliai. L. Wittgensteinas kalbą lygina su miestu, o E. Sioranas eina dar toliau sakydamas, jog žmogus apsigyvena ne tėvynėje, bet kalboje. Literatūra įveikia šį tautinės tapatybės slenkstį ir pakyla į aukštesnes suvokimo sritis. Autoriai, kalbantys daugiau nei viena kalba, manosi priklausantys ne kalboms, o tylai.

Ar laikote save Balkanų autoriumi, jeigu taip, kaip tai apibrėžtumėte? Ar pritariate nuomonei, kad Balkanų kultūros, nors yra savitos, turi ir šiokių tokių bend­rumų? Kas joms bendra?

Mano gimtajame mieste kino teat­ras, kuris jau seniausiai nebeegzistuoja, vadinosi „Balkanai“, vaikystėje visada maniau, kad ant bilieto parašyta „balkonai“. Kai vėliau sužinojau, jog Balkanai yra kalnai, šias dvi sąvokas susiejau su aukštuma, nesvarbu, kad Vakarai į Balkanus žiūri kaip į žemiau stovinčius. Po Pirmojo pasaulinio karo, o ypač po XX a. pabaigos karo Balkanuose, į ang­lų kalbą „įsikėlė“ veiksmažodis „to balkanize“, atseit „padalyti ir išskaidyti“, nors šiaip žodžio „identitetas“ šaknį sudaro „tapatumas“ ir „susiejimas“. Balkanuose vis dar sunkiai pavyksta išsilaisvinti iš etninės ir fatalistinės pasaulėžiūros, mes vargiai atsikratome išskirtinių teisių ir sumedėjusių vertybių principo. Šie dalykai natūraliai užpildo ir meninę raišką apibrėžiant asmeninę poetiką ir suvokiant autoriaus vientisumą šitaip: „Aš esu tai, kuo nėra kitas, o ne tai, kas esu pats.“ Šiaip ar taip, džiugina, jog naujos kūrėjų kartos glaudžiau bendrauja ir todėl vis daugiau skaito vienos kitų kūrybą, verčia, pradeda vieni kitus suprasti. Nelengva perkopti Balkanų prietarų kalnus: tam, kad juos įveiktum, be tinkamos psichinės parengties, kartais reikia pažvelgti ir į dangų.

Kuriuos savo kartos poetus iš Balkanų ir kitų šalių vertinate? Dėl kokių jų meninių savybių?

Daug yra autorių, kuriuos skaitau ir gerbiu turbūt todėl, kad, skaitant jų kūrybą, mano kasdienybę užpildo dvasinis virpulys. Štai kodėl, be pačios poe­zijos, neretai prisirišu ir prie eilėraščių skaitymo akimirkų: menu kambario apšvietimą, daiktų išdėstymą, kvapus, sklindančius pro pravertas duris, balsus, įvairaus stiprumo vėjo atnešamus iš gatvės... Šitaip ginuosi nuo žodžių užmaršties.

Ar XXI a. poezija turi ateitį, o gal poe­zijos knygos bus leidžiamos vieninteliu egzemplioriumi ir virs vertintojų ieškomu unikumu?

Mitai ir dogmos patvirtina, jog pranašai mintis reiškė poezija, bet kokia ateitis laukia poezijos, kai didžiausiais vizionieriais pasiskelbia politikai? Poezija nei numato, nei užtikrina amžinybę, nes tik užmarštis yra amžina. Poezija tapo sala, kurioje ilsimės iki nukritimo banglente prisiplaukioję interneto vandenyne, ji tykiai suburia skaitytojus per naujas socializacijos formas – feisbuką ar tviterį. Mūsų pirmo skaitytojo veidas yra unikalus egzempliorius, apie kurį svajoja visi kolekcininkai.

 

Iš bulgarų kalbos vertė Laima Masytė

„Литературни Балкани“, 2010, Nr. 18.