Ralph Dutli. „Paskutinė Sutino kelionė“. Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė. – V.: „Sofoklis“, 2017.

 

 Jolantos Širkaitės kuruotoje parodoje „Vilniaus piešimo mokykla 1866–1915“, veikusioje Nacionalinėje dailės galerijoje 2017 m., tapytojas Chaimas Sutinas pristatytas vienu paveikslu, parodą lydinčios konferencijos dalis buvo Murielle’s Abitbol-Levy filmas apie dailininką. Ralpho Dutli’o (g. 1954) romano „Paskutinė Sutino kelionė“ vertimas, taip dėkingai sutapęs su paroda, galėjo priglusti prie parodos dar vienu ją plėtojančiu sandu. Galėjo, bet tik teoriškai, nes tradicinis, jaukus Lietuvos menų ir humanitarikos sričių užsiskliaudimas savuose kambariuose galimybę panaikino. Et, bože bože, kam nepasitaiko.

2013 m. Vokietijoje publikuotas romanas „Soutines letzte Fahrt“ nedelsiant buvo pristatytas „Deutsche Buchpreis“ ir Šveicarijos „Schweizer Buchpreis“ literatūrinėms premijoms. Šios nupėsčiavo pro šalį, bet romanui atiteko regio­ninis „Rheingau Literatur Preis“ (11 111 eurų ir 111 butelių geriausio vietinio rūšinio vyno) apdovanojimas. Kitais metais kūrinys buvo įvertintas dar dviem Vokietijos regioniniais literatūros prizais – „LiteraTour Nord“ (15 tūkst. eurų) ir „Düsseldorfer Literaturpreis“ (20 tūkst. eurų). Per pastaruosius dvejus metus romano vertimai vienas kitam sekė įkandin: 2016 m. pasirodė čekiškas, itališkas, prancūziškas ir rusiškas, 2017 m. – lietuviškas ir ukrainietiškas. Triumfo valanda muša, žinokitės.

Pasak romano anotacijų, iš kurių neišsišoka ir lietuviškoji, siužetas yra apytiksliai toks. 1943 m. rugpjūčio 6 d. nacių okupuotos Prancūzijos provincijoje parengiamas laidotuvių katafalkas ligoniui transportuoti į sostinę. Važiuoti teks aplinkkeliais, kadangi operacijai dėl ilgametės skrandžio opos komp­likacijų pervežamas asmuo – žydų tautybės, užmiestyje besislapstantis, amžininkams, neišskiriant nacių, žinomas dailininkas. Greta jo – tuometinė gyvenimo draugė, buvusi siurrea­listo Maxo Ernsto (1891–1976) žmona Marie-Berthe Aurenche (1906–1960), įtikėjusi, kad Chinono miestelio Luaros upės slėnyje ligoninės gydytojai yra niekiniai.

Sutinui prieš kelionę suleidžiama nemenka dozė morfino, palydovei įduodamas papildomas buteliukas, ir ateinančias 24 valandas dailininkas praleis opiato sukeltose, kaip patikinamas skaitytojas, vizijose ir atsiminimuose. Romane iš 17 skyrių bus vizijų – komp­leksinių, iš visos Sutino biografijos ir jos priklausinių. Jų dalyvius, geografines vietoves ir visa kita būtų neprošal inventorizuoti, ir ne toks jau trumpas lydraštis skaitytojui praverstų. Laimingos pabaigos, aišku, nebus. Tą skaitytojas ir pats žino.

R. Dutli’o sumanymas panardinti Sutiną į narkotinių medžiagų sukeltus kliedesius – perteklinis, nes tapytojo gyvenimo anekdotizacija prasidėjo dar jam būnant gyvam. Feljetoniškoje les Années folles optikoje sustingdyti pabiri epizodai iš Sutino vaikystės, jaunystės ir ypač pirmojo savarankiško kūrybinio dešimtmečio buvo subendrinti anksti. Iš jų susidėliojo perspausto ekspresionisto, prancūziškai dailei svetimo tiek estetiniu matymu, tiek ir sociokultūrinėmis manieromis, įvaizdis. Auksuoto Sutino narvelio spindesys nepaliaujamai akina ir svaigina kelis dešimtmečius, ir jam kol kas neleidžiama iš ten ištrūkti.

Toks – temperuotas pagal stereotipą apie kvankas iš Rytų Europos – ir keliauja jis per tekstus dailės istorikų, turinčių savo būdus bei priežastis atstumti tapytojo legendai grasinančius archyvinius ir kontekstinius dokumentus. Žirglioja ir per dailės mylėtojų įsivaizdavimus, jo kūrybos kolekcininkų bankų sąskaitas. Reguliariai, net gausiai apsireiškia beletristų ir ypač poetų kūryboje (Bobo Perelmano, B. Z. Niditcho, Clarisse Nicoïdski, Cole Swensen, Denise Levertov, Inge Israel, Mary Hickman, Stanley’o Meislerio, Ricko Mullino, Roaldo Dahlio). „Paskutinei Sutino kelionei“ toks Sutinas tinka, bet kodėl gi dar jo ir neapsvaiginus.

Romano pamatinė koncepcija yra dviejų besirimuojančių prancūziškų žodžių – couleur (spalva) ir douleur (skausmas) – sąskambis; rašytojo manymu, tai koduota ir vokiškoje Farben-Narben, ir jidiš schtarbn-farbn porose. Nesantūraus įžvalgumo estetiką šitas miglius manosi nugirdęs ir pats Šviesų miesto kavinėje: „Šnekama apie kažkokią spalvų sąsają su skausmais“ (p. 101). Matyt, madingas prieškario Paryžiaus teorinis diskursas Sutinui padarė didingą įspūdį, jei net mirties agonijoje apie jį mąsto. Koncepcija rimta, solidi, bet ir liaudiškai perprantama, skaitytojui draugiška. Taigi tapyba tėra spalva, o spalva yra skausmas, jei alinantis skausmas dingsta, tada daugėja baltos, kuri lyg ir ne visai spalva, bet tada nebėra meno anei gyvenimo. Oy!

Skausmas yra estetinės veiklos energetinis šaltinis, galintis šildyti, bet galintis ir viską paleisti pelenais. Štai menininkui visą gyvenimą ir tenka sukioti termostatą. Pastarajam užstrigus, o pačiam nevengiant kartkartėmis tapti ir broliu Alioša, prakeiksmų srautą galima nukreipti Dievui. Akivaizdu, kad toks Jis ir visagalis, jei nesugeba pašalinti iš pasaulio kančios, perleisdamas šią savo kompetenciją mirties paprastumui. Kita vertus, ją, mirtį, bent iki tam tikros ribos gali reguliuoti žemiškasis dievas – koks nors gydytojas, pavyzdžiui, dr. Bogas. Jis gali atvesdinti į būklę, kuri yra „[b]eskausmis stulbinamo lengvumo jausmas. Abejotinas, nedrąsus, dangiškas“ (p. 132). Net menui kartais nesiseka šioje nuodėmingoje Žemėje.

Pradinis pasirengimo epiniam gyvenimo skausmui etapas yra, žinoma, surukę Smilovičiai. Sutino vaikystės miestelis senosiose LDK žemėse pamėkliškas, ten – tik „griūvančios, sutrešusios trobelės, iškrypę lentiniai takai, troškinančios dulkės ir kliuksinti purvynė“ (p. 68), o tame gulagiškame pasmerktume zaukso vaizduojamosios dailės svarbos nesuvokiančios vepezos. Nuo šitos „murkšlinos skylės“ sukelto skausmo Sutinas bėgs. Pakeliui į rojų teks stabtelti Vilniuje. Tas taip pat slogus, nors kiek mažėliau, nes „[n]epaisant visų apšnerkštų kampų, gilių balų, rievėtų gatvių ir salietra dvokiančių mūrų – pirmas išankstinis vienintelio jų laukiančio miesto pojūtis“ (p. 76). Miela, kad ir Vilnius gali.

Atvykus į menamą idealų miestą Pa­ryžių, paaiškėja, kad ambicingojo talento laukia „[u]žkaboriai be vandens ir dujų, pradvokę šlapimu ir terpentinu, pūvančiu medžiu ir vėmalais“ (p. 81), o ne išganymas. Skausmas prieškario meno sostinėje tampa dar ir įžemintas. Jis itin kūniškas, telkiasi konkrečiame organe po to, kada išsivysto peptinės opos dėl kažkada į organizmą patekusios H. pyloris bakterijos. Vis dėlto ir ten „amžinai prakeikta vaikystė“ (p. 44) neatsitrauks, „[v]isuose paveiksluose jis nor[ės] išsivaduoti iš šitų Smilavičių, kiekvienu potėpiu nor[ės] užbraukti juos atmintyje“ (p. 69). Paaiškėjus, jog pabėgti taip ir nepavyks, susijungs dvasinis ir fizinis skausmai, taps Sutino pasaulio harmonija. Pusantro dešimtmečio, kai Sutinas buvo žinomas, mylimas, finansiškai sėk­mingas autorius, galima tiesiog nepastebėti.

Tokią konceptualią kūrinio matricą, išdrikusią per 255 lietuviškus puslapius, R. Dutli iškaišo galybe faktų. Romano kaleidoskope prasisuka vietos ir datos, politiniai ir kultūriniai nutikimai, Sutino paveikslai paminėjimais ir per mėginimą žodinio meno forma imituoti paveikslų erdvę, savo kūną laidotuvių metu apžiūrinėjanti Sutino siela ir specializuotos medicinos žinios, dekonst­rukcijos ir rekonst­rukcijos, aliuzijos ir iliuzijos. Nepamirštas, žinia, ir pats ponas Dievas. Negana to, pusė faktų yra tiesiog išgalvoti, kaip R. Dutli paatviravo Ukrainos portalo „focus.ua“ žurnalistei Anai Siniaščik. Skaitytojas ir pats privalo pažinti savą skausmą.

Rašytojas po romano pasirodymo duotuose interviu apgailestavo, kad dažnas skaitytojas romano nesuprato, kad knyga – ne visai apie XX a. pirmos pusės Paryžiaus dailės pasaulio bomondo blogiuką, nors šiek tiek ir apie jį. Žadėtoji Sutino realybė kažkur šitame polifoninio užmojo, bet nedostojevs­kiškos apimties bandyme nugargaliuoja. Vos vos jam leidžiama kalbėti, veikti pačiam iš atminties ir morfino blausų. Skaitytojui reikės pergyventi kažkiek tų 17 knygos akimirkų, kuriose Sutinas įpuldinės į netrumpas, stebėtinai blaivias, dargi enciklopediškai smulkmeniškas ištiktis, kol susivoks, kad šis Eurazijos aborigenas buvo nulinčiuotas daug anksčiau, nei atsiverstas premijuotas romanas.

Atsiimdamas „LiteraTour Nord“ apdovanojimą R. Dutli iš dalies programinėje kalboje, iš dalies pasiaiškinime „Romano vardas – rizika“, publikuotame 2014 m. gegužės 17 d. laikraštyje „Frankfurter Allgemeine Zeitung“, sakė, jog taip jau nutiko rašant romaną, kad nominalus herojus turėjo užleisti vietą tikrajam. Naivus yra manytojas, kad tikrasis veikėjas – savo herojų nustelbiantis autorius. Vardas to, su kuriuo vaikinukas iš ūkanotų kemsynų konkuruoti negali ir dėl kurio vargsta ir rašytojas, ir skaitytojas, – Menas. Literatūrinis romano žanras, pasirodo, yra ypatingos galios, tad ir „Paskutinė Sutino kelionė“ „(...) pirmiausiai (...) nori būti literatūros kūrinys (tyras kaip grynoji literatūra), „vien tik literatūra“, lyriškai-rit­miškai-muzikaliai sukomponuotas su literatūrinėmis aliuzijomis nuo biblinės Jobo knygos iki Hofmannsthalio, nuo Dante’s iki Nabokovo, nuo Rimbaud ir Brodskio iki Goethes „Fausto“. Žinoma, kad kentėsime vardan Meno – griūsime krūtinėmis ant ambrazūrų, ištrinsime savo paskyras socialiniuose tinkluose, nebeemigruosime iš Lietuvos ir kitaip aukosimės.

Itališką romano vertimą 2016 m. gruodžio 31 d. recenzuodamas tink­laraštis „2000battute“ pastebėjo, kad romanas yra liūdnas ir tragiškas. Liūd­nas jis, nors ne vien dėl to, gal net mažiausiai dėl to, kad ir laiku atėjusi, išlaukta mirtis retai kada būna kitokia ar kad Sutino laikų Paryžiaus legenda jau sudriskusi. Romanas rūškanas, nes kabinetinės literatūrinės parafrazės dėliojamos jų autoriui atmetus imperatyvą apie prievolę visada „kitą“ laikyti tik savo tikslu, o ne priemone. Ironiška ir dėsninga, kad vieno kūrėjo meninio kūrinio žaliava yra kitas kūrėjas, nemažą dalį savo kūrybos skyręs sutaurinti kasdienos mažutėliams – Prancūzijos kepėjams, tarnaitėms, viešbučių pasiuntiniams ir kambarinėms, kaimo kvaileliams, vaikams.

Jei romanas – rizika, kaip laureato kalboje teigė R. Dutli, tada tokio tapytojo kaip Sutinas atveju rizika yra suabejoti šaržo tikslumu, nubraukti nuo jo miesčioniškas patinas. Tereikia žvilgtelėti akyliau, kas matosi pro Sutino įvaizdyje visada buvusias krakeliūras, nes dabar jau leidžia, dabar jau galima. Vis dėlto dar per daug rizikinga tose properšose pamatyti Sutino Smilovičius, kur aplink Moniuškų-Vankovičių giminės dvarą su vertinga dailės kolekcija šurmuliuoja įvairiatautė bendruomenė iš mokytojų, paštininkų, gaisrininkų, mėsininkų, kepėjų, viešbučių tarnų, siuvėjų, aludarių, prekybininkų, siuvėjų, kvailelių, vaikų ir pirmojo Sutino rėmėjo – Leono Wańkowicziaus (1831-?). Šviesa baltesnė, žiema ilgesnė, bet juk Šiaurė.

Postmodernizmu priplėkęs, istorijos pabaiga inertiškai besimėgaujantis laikotarpis ir kuria romanus, kurie koketiškai kraiposi ir įtikinėja, kad yra apie Meną, kai tėra apie skirtingų greičių Europas. Viena iš jų ir toliau lyg niekur nieko darda per žema pavara, naviguodama pagal vintažinį žemėlapį. Toje navigacijoje patikros punktas „Check­point Charlie“ – vieta, kur galima paverkti dėl prarastojo Europos žemėje pokarinio rojaus. Kito greičio Europa į barzdą šypsosi.

Tuolaik Amerikoje 2017 m. spalio 24 d. rašytojas Edas Ifkovicas prekybos giganto „amazon.com“ leidybinėje platformoje „CreateSpace“ publikavo romaną „Sutinas tremtyje“ („Soutine in Exile“), kurio siužetas – tapytojo Chaimo Sutino paskutinieji gyvenimo mėnesiai 1943 m. vasarą, kai dailininko sąmonėje prabėga jo viso gyvenimo epizodai. The show must go on.