Paolo Cognetti. Rašytojai žvejai

Paolo Cognetti (g. 1978) – italų rašytojas ir dokumentinių filmų kūrėjas, išgarsėjęs apsakymų rinkiniais „Mažas dalykėlis, kuris netrukus sprogs“ ir „Sofija visad rengiasi juodai“. Už romaną „Aštuoni kalnai“ (vertė V. V. Petrauskas, „Alma littera“) P. Cognetti pelnė pagrindinę Italijos literatūros premiją „Strega“. Spausdiname ištrauką iš knygos „Žvejojant giliausiose balose. Meditacijos apie apsakymų rašymo meną“ („A pesca nelle pozze più profonde. Meditazioni sull’arte di scrivere racconti“, 2014).

REdraw karikatūros

Vienu metu buvau įsikalęs į galvą, kad jei noriu rašyti gerus apsakymus, privalau išmokti žvejoti. Ne tik todėl, kad visi mano mėgstami rašytojai buvo žvejai, ir ne dėl paslaptingos amerikiečių literatūros traukos banginiams, kardžuvėms, upėtakiams ir lašišoms. Tiesiog anuomet rašymą įsivaizdavau kaip savotišką monasticizmo formą, o kiekvienas save gerbiantis vienuolis privalo atlikti meditaciją. Taigi žvejyba turėjo tapti manąja joga, dervišų šokiu, šaudymu iš lanko, malda.

Čia glūdėjo neabejotina metaforinė reikšmė. Ko reikia, klausiau savęs, einant žvejoti? Stovi sau krante priešais vandenį, kuris yra gyvenimas, ir bandai sugauti jame plaukančią žuvį, kuri yra pasakojimas. Nuo kranto vandens slėpiniai neįžvelgiami, tačiau geras žvejys geba įvertinti gelmę pagal vandens paviršių, kantriai išlaukti ir ruoštis grumtynėms, kai pasaulis stovi sustingęs. O momentui atėjus kovoti. Kas yra Ahabas, jei ne pats Hermanas Melville’is, medžiojantis savo neprilygstamą romaną-pasaulį? Ir apie ką kalba „Senio ir jūros“ pradžia, jei ne apie patį Ernestą Hemingway’ų, sustingusį priešais baltą popieriaus lapą: „Senis vienui vienas žvejojo su savo laiveliu Golfo srovėje, ir jau aštuoniasdešimt keturios dienos, kai jis nieko nepagauna.“1 Šis žaidimas rizikingas ir prieš išplaukiant į atvirą jūrą tai būtina suvokti: Ahabas žus paniręs gelmėn ant savojo banginio nugaros, o Santjago lauks ironiškas likimas – milžinišką merliną sužvejos vien tam, kad regėtų, kaip jį suryja rykliai.

Bet stambios žuvys – tai romanų rašytojų reikalas, mąsčiau. Anuomet skaitydavau trumpas kelių puslapių istorijas. Jei rašymas būtų religija, tai mes, apsakymų skaitytojai, priklausytume sektai: būtume persekiojama ir besislapstanti mažuma. Mūsų pažadėtoji žemė driekiasi anapus vandenyno, mūsų patriarchų vardai – N. Hawthorne’as ir E. A. Poe. Mus sieja šalutinė tradicija, gyvuojanti greta oficialiosios, tai XX a. amerikiečių literatūra: jos ištakos siekia Sherwoodą Andersoną, E. Hemingway’ų, Flannery O’Connor, taip pat Bernardą Malamudą, Jerome’ą Davidą Salingerį, Johną Cheeverį, Grace Paley, Raymondą Carverį, And­re Dubusą ir George’ą Saundersą, Charlesą D’Ambrosio, Peterį Ornerį bei didžiąją Alice Munro. Ir garsūs, ir niekam nežinomi vardai. Visi jie – apsakymų rašytojai (net tada, kai per klaidą parašo vieną ar du romanus). Atmintinai mokėjau savo dievukų įžangas: „Rudenį karas vis dar vyko, bet mes į jį jau neidavome“; arba: „Ryte ji užpila viskio man ant pilvo ir viską nulaižo, vakare grasina šokti pro langą“; ir dar: „Vyras Kalėdoms man padovanojo šluotą. Taip buvo neteisinga. Niekas manęs neįtikins, kad tai miela mintis.“ Kalbėta čia visad apie karus arba apie santuoką, vyrai vaikėsi moterų, kurios vaikėsi nežinia ką. Tai buvo tokios istorijos, į kurias mane katapultuodavo jau pirmieji keli sakiniai. Žavėjausi jų griežta tvarka, absoliučiu žodžių ir vaizdinių taupumu, sudėtingumu, kai mažoje detalėje gali užčiuopti kažką didesnio. Ne, Golfo srovės tikrai ne man, žinojau žvejosiąs gėluose vandenyse. Kelią man turėjo rodyti ne Pilar2, o Niko Adamso pėdsakai miške: labiau už masyvius banginius mėgau upėtakių pliaukštelėjimą, už lygų vandenyno horizontą – kalnų upokšnių purslus.

Viena mergina, kuri mane mylėjo ir tikėjo, jog svarbu padėti kitų svajonėms pildytis, padovanojo puikią meškerę. Nusprendėme pavadinti ją Sofija, nes toks buvo personažės, apie kurią tada pradėjau rašyti, vardas ir dėl gražaus skambesio, tinkamo prietaisui, kuris turi bičiuliautis su vėju. Pamiršau gan svarbią detalę: iš visų būdų, kuriais tik galima traukti žuvį iš vandens, pasirinkau literatūriškiausią ir sudėtingiausią – kilnią discipliną, vadinamą museline žūkle. Neabejoju, visi, kam teko matyti taip žvejojant upėje, liko sužavėti. Ore užsimojama pelės uodega vadinamu kone besvoriu valu su pamautu jauku – vabzdį imituojančiu masalu iš paukščio plunksnų ir šilko siūlelių. Meškerę reikia judinti it švytuoklę pirmyn atgal virš galvos pamažu ilginant uodegą tol, kol pasiekiamas norimas užmetimas, ir tik tuomet musė švelniai tupdoma ant vandens paviršiaus kuo arčiau spėjamos upėtakių vietos. Dar atsižvelkite į vėją, upės krantų augmeniją, tarp akmenų įstrigusias medžių atplaišas bei nailoninio valo polinkį užsikabinti kur papuola ir suvoksite, jog kova su žuvimi – menkiausia iš problemų. Panašiai kaip finalų rašymo menas apsakymų autoriui. Jei tam ryžotės, vadinasi, jau esate patyręs užmetikas. Aš, būdamas šios srities naujokas, pradėjau nuo treniruočių pievoje, kaip liepia žūklės vadovas, mat čia mažiau kliūčių ir galima klysti į valias. Išsirinkdavau kokį kauburį maždaug už dešimties metrų ir bandydavau suprasti, kaip nutupdyti tą muselę. Tuomet tai tebuvo vatos gniutulėlis, bet už nusitaikymą gerokai svarbiau atrasti reikiamą judesį: „Tai menas, atliekamas keturiais skirtingais tempais tarp dešimtos ir dviejų“, – persirašiau į savo užrašų knygelę, kuomet ranka – tai laikrodžio rodyklė, taigi vertikali padėtis rodo, jog vidurdienis. Atmetus ranką atgal – dešimta valanda, į priekį – dvi; keturi tempai diktuoja švytuoklės ritmą: pirmyn, stop, atgal, stop ir vėl iš pradžių mėginant susigrąžinti „prarastą galią ir grožį“.

Šias mintis pasiskolinau iš kiek neįprasto vadovėlio. Jau pirmosios eilutės atskleidė, jog į rankas man pateko reikiama knyga: „Mano šeimoje nebuvo jokios aiškios demarkacinės linijos tarp religijos ir muselinės žūklės.“ Normanas Macleanas – neabejotinai asketiško būdo rašytojas. Vakarų Montanoje gimęs ir augęs E. Hemingway’aus bendraamžis buvo sūnus pastoriaus, šventai tikėjusio, jog „visi geri dalykai nuo upėtakių iki amžino išganymo ateina iš malonės, malonė – iš meno, o meno ne taip paprasta išmokti“. Veikiausiai iš tėvo paveldėjęs atšiaurumą Normanas per visą gyvenimą teparašė dvi knygas: vieną apie gaisrus, o kitą apie muselinę žūklę. „Upė teka per vidurį“ („A River Runs Through It“) ne vien apie žvejybą. Manau, tai iniciacinis tekstas, kuris prašosi iššifruojamas ir, prisidengęs upėtakių tema, iš tiesų moko esminių dalykų apie apsakymų rašymą. Vienoje vietoje autorius atvirai pasako: „Žvejys, tyrinėjantis vandens formą, turi tam posakį. Jis sako, jog skaito vandenį, ir istorijai papasakoti veikiausiai reikia kažko panašaus.“ Toliau Normanas aiškina, kaip tai vyksta, kai žvejys turi geras akis ir kai vanduo leidžiasi būti skaitomas: „Užtenka išvysti kokį nors dalyką, kuris leidžia pastebėti tai, kas iki tol prasprūdo pro akis, o tai padeda įžvelgti neįžvelgiama.“ Pro vos regimą paviršių matyti, kas nematoma: argi ne tokia kiekvieno nuoširdaus rašytojo ambicija? Bet kuriuo atveju, „muselinė žūklė įmanoma tik tada, kai ieškoma atsakymų į klausimus“.

Atrodė, neveikiu nieko kito. Buvau kalnuose, ten praleisdavau net kelis mėnesius per metus. Rytais kankindavausi bandydamas rašyti apie Sofiją, o popietėmis išsivesdavau kitą Sofiją į pievą, kur mokiausi užmetimo pagrindų. Nė viena iš jųdviejų neskubėjo atskleisti man savo paslapčių. Vietiniai, varydami gyvulius ganyklon ar grėbstydami šieną, įtariai stebėdavo mane, kai švilpindavau orą mėtydamas valą su jauku nuo dešimtos iki antros ir atgal; grįždama atgal uodega pliaukštelėdavo it botagas, ir aš dar nežinojau, jog tai didelė klaida. Savamokslio bėda tiek žūklaujant, tiek rašant: kai nėra mokytojo, galinčio paaiškinti, kur klystama, gali praeiti nemažai laiko, kol išsiaiškinsi pats. Štai, pradėjau pamokslauti kaip senutis Normanas. N. Macleanas buvo skrupulingas autorius ir pernelyg atidus tėvo mokinys, o menininko genialumą pripažino broliui Polui, akiplėšai, turėjusiam aiškią nuomonę apie rašymo pavojus: „Brolau, negali gaudyti upėtakių vonioje. Tu nori žvejoti atviruose ir skaidriuose vandenyse, nes esi škotas, ir bijai, jog žvejodamas tarp krūmokšnių pamesi muselę. Bet žuvys nesidegina saulėje. Jos lindi tarp krūmokšnių, kur slepiasi nuo tokių žuvautojų kaip tu. Niekas negali pasigirti puikia žūklės diena, jei krūmokšniuose nepametė bent poros įsipynusių muselių. Laimikio nebus, jei neišdrįsi eiti ten, kur jis slepiasi.“

Tai galėjo tapti paguoda dėl mano rytinių nesėk­mių: jei kiekvienas suplėšytas puslapis – tai krūmuose pamesta muselė, galėjau bent pagirti save už drąsą žvejoti ten, kur sunkiausia. Net jei nebuvau tikras dėl laimikio. Rašydamas regėdavau upės kilpas, slenksčius, gilias balas ir klausdavau savęs, kur užmesti jauką. Ne į atvirus vandenis, aiškino Normanas, ne į skaidrų upės paviršių ar ten, kur saugiau: „Tai buvo vos matomas krioklys, ties kuriuo upė šokteldavo ir išgaruodavo vienu lengvu purkštelėjimu, tada vėlei išsitiesindavo ir virsdavo skaidriai žydra. Vos atsigavusi po traumos grįždavo pasižiūrėti, kas jai buvo nutikę. Jokia žuvis negalėjo gyventi upės posūkių ir spalvų sprogime, traukiančiame fotografo akį. Žuvys rinkosi lėtą atgalinę srovę, purviną upės putą, nes kaip tik purvas labiausiai traukė žuvis.“

Tokie puslapiai kaip šis vertė labiausiai laužyti galvą. Purvina puta, šešėlis, atgalinė srovė – ar čia slėpėsi istorijos? „Mąsčiau: kaip tik čia, apačioje, turi tūnoti didžiulė žuvis.“

Muselinės žūklės treniruotės pievoje tapo mano kasdieniu ritualu. Buvo visai smagu mėgautis saule su pašonėje rankomis ritmą mušančiu Normanu. Atgal, stop, pirmyn, stop ir vėl iš naujo. Nepliauškink valu. Neleisk jam apsipinti. Ir tolesnis pasakojimas: „Poetas kalba apie amžinybės akimirkas, bet iš tiesų į mirksnį suspaustą amžinybę patiria žvejys. Niekas negali pasakyti, kas yra amžinybės akimirka, kol visas pasaulis netampa žuvimi ir toji žuvis nepranyksta. Amžinai ją atminsiu, tą nelemtą geros moters vaiką.“ Ar pasakojimas taip pat galėjo krėsti panašius pokštus? Leisti pajusti savąjį grožį vien tam, kad praslystų pro pirštus mėginant jį aprašyti?

„Kažkas verčia regėti žvejybą kaip atskirą ir tobulą pasaulį – nežinau, kas tai ir kur slypi, nes kartais tai juntama rankose, kartais gerklėje, o kartais kažkur gilumoje. Kai kurie iš mūsų būtų geresni žvejai, jei nepraleistų tiek daug laiko paskendę pasaulio apmąstymuose ir laukdami, kol šis taps tobulas.“

Dabar Normanas kalbėjo apie mane. Tiesa, mielai būčiau likęs pievoje ir žvelgdamas į savo vatos gniutulėlį mėginčiau pasiekti palaimos būseną visiškai išmetęs iš galvos upėtakius. Kartais pakildavau nuo kėdės ant stalo palikęs atverstą sąsiuvinį ir pasiklysdavau vaizde anapus lango. Rašymo meditacija neretai užvaldo protą ne mažiau nei pats rašymas ir, be abejo, ji gerokai malonesnė, jei tiesa, kad „vienas nuostabiausių muselinės žūklės dalykų yra tai, jog žvejojant viskas aplink išnyksta, išskyrus mintis apie muselinę žvejybą“. Tačiau jei žvejojimo tikslas – parnešti namo vakarienę, tuomet kaip jauką vertėtų naudoti sliekus ir susirasti tikrą darbą.

Mintis surinkti draugėn šiuos apmąstymus užgimė anoje pievoje. Bet pirma turiu prisipažinti (jei kartais kiltų klausimas), ar iš šių puslapių buvo kokios naudos – aną vasarą nesugavau nė vienos žuvies. Perėjimas iš pievos į vandenį prilygo vaiduoklių medžioklei. Žinoma, mano kalnų upokšnis nebuvo Didžioji Juodoji Pėda iš knygos „Upė teka per vidurį“, bet labai tikėtina, jog padariau kažkokią esminę klaidą. Baiminuosi, esama dalykų, kurių neįmanoma išmokti iš knygų, ypač jei tai susiję su rankų darbu, nors bandžiau nepasiduoti ir nepripažinau sau to iki pat žūklės sezono pabaigos.

Ir dar pamenu žuvį, kuri vienintelė teikėsi man pasirodyti: jaunutis margasis upėtakis stryktelėjo prie kojų, kai įbridęs upėn žvelgiau į jos vandenis rugsėjo mėnesį, praėjus savaitei po to, kai galutinai pakabinau meškerę ant vinies.

Grįžau į šią vietą supratęs, kad man ji brangi: atsinešdavau ką nors paskaityti, išsirinkdavau lygesnį akmenį ir įsitaisydavau greta vandens. Skaitinėdavau žvilgčiodamas, kaip srūva ir saulėje žvilga vanduo. Dėl įpročio įžvelgti dvigubas reikšmes anas guvus upėtakis priminė vienos apsakymų rašytojos žodžius apie neišsipildžiusią meilę: viena mėgstamiausių likimo išdaigų yra išpildyti tavo troškimą iškart, kai lioveisi geidęs ir nebežinai, ką su tuo daryti. Veikiausiai taip ir nutiko: arba ta žuvis buvo pokštas, arba ženklas, kurio nepajėgiau išaiškinti. Nesvarbu. Tada aš „likau toje vietoje ir užmiršau, užmiršau iki tol, kol viskas susiliejo į upę ir į mane, į ją žvelgiantį. Galiausiai žiūrovas susiliejo su upe ir tapo vieniu. Manau, jog tas vienis buvo upė“.

 

1 Ernest Hemingway. „Senis ir jūra“. Iš anglų kalbos vertė Romualdas Lankauskas. – V.: „Baltos lankos“, 2016.

2 E. Hemingway’aus žvejybinė valtis.

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė

Draugai