Poetų ir vertėjų festivalis Lirikonfest XXIst Slovėnijos angliakasių miestelyje

LAIMA MASYTĖ

Zenono Baltrušio nuotrauka

Gegužės pradžioje SMS žinute gavau kvietimą 21 dieną padirbėti vertėjų rezidencijoje Velenės miestelyje, esančiame tarp dviejų didžiausių Slovėnijos miestų: sostinės Liublianos ir Mariboro, kuris šiemet yra Europos kultūros sostinė (EKS). Kvietimą atsiuntė Ivo Stropnikas, Velenės literatūros fondo ir festivalio Lirikonfest XXIst vadas, jis, beje, ir poetas (2010 m. „Poetinio Druskininkų rudens“ svečias, tačiau į pačius skaitymus tąsyk atvykti negalėjo). Nors teko pagreitintu ritmu užbaigti kai kuriuos suplanuotus darbus, „persidėlioti“ birželio mėnesį, bet tokio kvietimo negi atsisakysi? Labai šauniai sutapo ir tai, kad prieš pat išvažiuodama gavau versti pluoštą slovėnų poetės Stankos Hrastelj eilėraščių šių metų „Poetinio Druskininkų rudens“ almanachui.

Pirmiausia šiek tiek apie patį Velenės miestelį. Istoriniuose šaltiniuose Velenės pilis (tai viena geriausiai išlikusių Slovėnijos pilių) pirmą kartą paminėta 1270 m., bet šiuolaikinis miestas pastatytas po Antrojo pasaulinio karo, tai – spartuoliško ir visuomeninio darbo liaudies triūso rezultatas, vadinamasis „socializmo stebuklas“. Žinoma, modernios Velenės plėtros variklis buvo anglies kasyklos, kuriose dirbo įvairių Jugoslavijos tautų atstovai. Tad ir dabar tai vienas mišriausių tautiniu požiūriu miestas Slovėnijoje, „mažoji Bosnija“, kaip vienoje dainoje repuoja reperiai iš Velenės... Tačiau čia nėra jokių nuo anglių dulkių pajuodusių namų, nuolat rūkstančių grėslių dūmų tumulų ir panašių dalykų, kurie iškyla įsivaizduojant pramoninį miestą. Čia žalia ir jauku, tyvuliuoja keturi dirbtiniai ežerai, iškasti pramonės tikslais, bet dabar jie išvalyti ir pritaikyti poilsiui: maudytis, plaukioti valtimis, žvejoti (rekreacijos zona tvarkoma ir iš anglies gavybos pelno). Beje, miestelio gyventojai didžiuojasi, kad jų centrinėje aikštėje (Tito aikštė) stovi maršalo Josipo Brozo Tito paminklas, jis nėra vienintelis Slovėnijoje, bet pats didžiausias. Tai, galima sakyti, savotiška miesto emblema. „Nebūtų Tito, nebūtų Velenės“, – sako gyventojai. Dar Velenė garsėja tuo, kad čia įsikūrusi lietuviams puikiai žinomos baltosios technikos gamintoja „Gorenje“, galima pajuokauti, kad mieste lyg grafitis bene dažniausiai šmėžuoja užrašas „Gorenje“ (toks mano asmeninis įspūdis).

Šiemet Velenė su keliais kitais Slovėnijos miestais yra EKS Mariboro partnerė, o tai reiškia, kad renginių gausu ir joje. Man svečiuojantis Velenėje, vyko daug vietinių ir kviestų muzikantų koncertų: nuo Velenės muzikos mokyklos, kuri laikoma viena stipriausių Slovėnijoje, auklėtinių iki populiarių grupių, taip pat svečių iš užsienio; atidaromos parodos, demonstruojami performansai, rodomi spektakliai... Norėtųsi paminėti kelis renginius, vykusius pačiame šiųmetiniame Europos kultūros centre. Birželio 19–24 dienomis Maribore vyko Regioninė knygų mugė, deja, nepavyko joje pabuvoti, nes dienos sutapo su Lirikonfest XXIst, kuriame dalyvavau. Į mugę suvažiavo nemažai kaimyninių (ir ne tik) valstybių rašytojų ir poetų (tarp jų ir 2011 m. Europos Sąjungos literatūros premiją gavusi serbų rašytoja Jelena Lengold). Slovėnijos literatūros kritikų sąjunga (yra Slovėnijoje ir tokia!) pirmąkart įteikė literatūrinę premiją „Kritikų rėtis“, na, aišku, tas rėtis simbolinis, bet piniginė išraiška labai konkreti – 4000 eurų, kuriuos parūpino ne literatūros kritikai (kas visai suprantama), o informacijos apie EKS renginius skleidėjas „Življenje na dotik“ („Lifetouch“). Rinkdami laimėtoją, kritikai vadovavosi tik dviem kriterijais: knyga turėjo būti parašyta slovėnų autoriaus ir išleista 2011 m., t. y. jokių žanrinių apribojimų. Tačiau visi 7 išrinkti kandidatai –­ grožinės literatūros knygų autoriai, premija skirta Katjai Perat už debiutinę poe­zijos knygą, beje, ji nominuota ir kitoms slovėnų literatūrinėms premijoms.

EKS įgyvendinta viena provokuojanti idėja – performansas „Intelektualios prostitutės“ („Intelektualne kurbe“). Tai, kaip rašo „Življenje na dotik“, humoristinė, dioniziška ir visuomenę kritikuojanti akcija-pamąstymas apie Slovėnijos išsimokslinusių merginų (ir vaikinų) intelektualinio potencialo (ne)išnaudojimą, mat, joms (ir jiems) sistema suteikia sąlygas išsimokslinti, bet toje sistemoje neatsiranda tinkamo darbo, darbo vietų; užgriuvus ekonominei krizei, ypač intelektualės pradėtos laikyti pertekline, nereikalinga kvalifikuota darbo jėga. Projektas siūlo menininkėms ir mokslininkėms užsidirbti pinigų: šioje darbo vietoje (Mariboro senamiestyje pastatytos mažos kabinos) jos siūlo klientams tai, ką geriausiai išmano –­ pokalbį savo profesionalios veiklos ir interesų temomis. Taigi intelektualios prostitutės teikia oralinį malonumą: pokalbį apie literatūrą, filosofiją, sociologiją, meną... Vieną jų pažįstu ir, žinoma, pasiklausinėjau apie įspūdžius dirbant toje kabinoje (dalyvauti šioje akcijoje jai pasiūlė organizatoriai). Iš pradžių, kol dar nebuvo aiški visuomenės reakcija, moterys nedrąsiai ėmėsi šio „darbo“, bet projektui įsivažiuojant ir atsirandant vis daugiau pozityvių atsiliepimų, geidaujančių padirbėti intelektualiomis prostitutėmis išsyk padaugėjo (kabinų pritrūko, susidarė eilė). Dar viena detalė: su „suteneriu“ moterys susitarė, kad pusvalandžio seanso kaina –­ 15 eurų, o 20 procentų visų pajamų atitenka jam.

Na, o dabar apie poetų ir vertėjų šventę Lirikonfest XXIst, vykusią birželio 20–22 dienomis Velenėje. Ją organizuoja Velenės literatūros fondas, kurį 2001 m. įkūrė I. Stropnikas, ir literatų asociacija „Velenika“. Festivalis pristato ir populiarina XXI amžiaus literatūrą, jos kūrėjus, vertėjus, literatūrinių renginių organizatorius, redaktorius, slovėnų literatūros žinovus ir jos skleidėjus užsienyje. Festivalio tikslas –­ užmegzti ir platesnius tarptautinius literatūrinius ryšius (pirmenybė teikiama originaliajai ir verstai poezijai) bei diskutuoti, apmąstyti pažintinį, vienijantį literatūros vaidmenį, literatūrą kaip kritikos apraišką Europos ir platesnėje erdvėje. Nuo 2005-ųjų du (tris) kartus per metus leidžiamas žurnalas „Rp./Lirikon21“, tai būna arba teminė antologija, arba originalios ir verstinės XXI amžiaus poezijos apžvalga; kartais publikuojama poetinė dramaturgija, žurnalas atviras ir literatūrinei eseistikai. Nuo 2007-ųjų skiriama premija už geriausius XXI amžiaus poezijos vertimus iš ir į slovėnų kalbą periodikoje.

Šiame festivalyje skiriamos dar kelios premijos. Pagrindinė yra Pretnaro premija (Tone Pretnaras (1945–1992) – slovėnų literatūros kritikas, polonistas, vertėjas, poetas), ja pagerbiami slovėnų kalbos ir literatūros ambasadoriai, svariai prisidėję prie slovėnų kalbos, literatūros ir kultūros sklaidos užsienyje. Šiemet premija skirta dviem veikėjams: aklam filosofui, eseistui, fotografui, aklųjų teisių aktyvistui, ilgamečiam neoficialiam slovėnų kultūros ambasadoriui Vakarų Europoje slovėnui Evgenui Bavčarui (g. 1946) ir vertėjai iš Vengrijos Orsolyai Gállos (g. 1946), kurios slovėnų literatūros vertimų sąrašas išties solidus – ji nemažai prisidėjo ir prie šiuolaikinių slovėnų rašytojų populiarinimo Vengrijoje. Festivalio laureatams-ambasadoriams įtei­kiama skulptūrėlė ir piniginė premija (arba kvietimas į vertėjų rezidenciją Velenėje).

Antra premija, kurią nuo 2009-ųjų skiria akademija „Poetinė Slovėnija“, –­ „Nemirtingumo taurė“ („Čaša nesmrtnosti“) –­ įteikiama slovėnų poetui už poe­ziją, parašytą XXI amžiuje (mažiausiai tris poezijos knygas) ir svariai prisidėjusią prie šio amžiaus slovėnų literatūros raidos. Šįsyk pagerbtas poetas, redaktorius, daugelio slovėnų poezijos anto­logijų sudarytojas Peteris Kolšekas (g. 1951).

Šiemet buvo paskelbtas literatūrinės esė konkursas tema „Poezijos, mito ir vandens triada“, šiuolaikinės vandens mitiškumo ir poetiškumo parafrazės ir apmąstymai. Į žurnalą „Rp./Lirikon21“ komisija atrinko filosofijos ir lyginamosios literatūros magistrantės iš Liublianos Mancos Erzetič esė, kuri visiems paliko įspūdį (autorei sutikus, pasišoviau ją išversti). Esė rubrikoje paskelbta ir Feliciano Sanchezo Chano, majų poeto ir entuziastingo majų kultūros puoselėtojo iš Jukatano, esė, supažindinanti su mitine-poetine vandens samprata majų pasaulėžiūroje. Prieš prasidedant skaitymams prie vieno iš Velenės ežerų ir įdėmiai stebint festivalio dalyviams, majų poetas, laikydamas kelias sausas kukurūzų burbuoles, atliko „lietaus maldos“ apeigą (kaip gan taikliai pastebėjo kelis metus Vilniuje gyvenęs slovėnų rašytojas ir vertėjas Klemenas Piskas, atsitiktinis praeivis galėtų pagalvoti, kad esame kokia nors religinė sekta). Beje, K. Piskas festivalyje dalyvavo kaip dainų atlikėjas ir dviejų lenkų poetų (K. Siwczyko ir M. Meleckio) vertėjas, jų poezijai buvo skirtas visas vakaras, poetus pristatė vertėja iš Lenkijos Marlena Gruda (beje, su I. Stropniku sutarėme, kad kitąmet suorganizuosime lietuvių poetų vakarą, tikiuosi, tai pavyks įgyvendinti).

Paminėsiu dar kelis festivalio dalyvius: nūnai Lietuvoje išpopuliarėjusio slemo atlikėjas iš Austrijos Johannas Wolfgangas Lamplas (slapyvardžiu Jimi Lend), jis Grace baigė performatyvaus meno studijas, šiuo metu gyvena Vienoje kaip laisvas aktorius ir poetinio bei draminio slemo renginių organizatorius. Publikai labai patiko šaunus Jimi Lendo duetas su vertėja Tanja Petrič. Iš Čekijos atvyko slovėniškai-čekiška vertėjų pora Peteris Kuharas ir Lenka Daňhelová, slovėnų poezijos vertimus į anglų kalbą skaitė perspektyviu vertėju laikomas Andrejus Pleterskis, kuriam šiemet atiteko premija už geriausius poezijos vertimus periodikoje. Na, o man pačiai teko perskaityti vieno S. Hrasteljo eilėraščio pirminį variantą (matyt, kaip įrodymą, kad ne veltui leidau laiką vertėjų rezidencijoje) ir kelis I. Stropniko eilėraščių vertimus, kurių neteko skaityti 2010 m. per PDR skaitymus.

Į festivalį buvo pakviesti ir keli ankstesnių metų Pretnaro premijos laureatai: suomis vertėjas ir leidėjas Kari Klemelä, vokietis vertėjas Peteris Scherberis, Katovicų universiteto (Lenkija) profesoriai slovėnistai Bożena ir Emilis Tokarzai. Šiuo gražiu gestu neabejotinai prisidedama prie festivalio tęstinumo, jauni vertėjai, pirmąsyk dalyvaujantys festivalyje, gali susipažinti, pabendrauti su vyresniais kolegomis, pasidalyti patirtimi, pastebėjimais, mintimis. Literatūros vertėjams tokie susitikimai ypač naudingi, nes dėl darbo specifikos lengva patekti į vakuumą, atitrūkti nuo aktualijų, taigi toks kelių dienų bruzdesys yra labai sveikintinas.

Įdomu buvo sudalyvauti keliose diskusijose prie apskritojo stalo, kur susirinkę dėstytojai, vertėjai ir rašytojai diskutavo apie vertimų politiką, perspektyvas, slovėnų grožinės literatūros vertimo ir leidimo situaciją savo šalyse. Sudalyvauti ir pakalbėti atvyko rašytojas ir „Slovėniškų knygų“ agentūros („Lietuviškų knygų“ analogija) direktorius Slavko Preglis. Beje, ši agentūra yra viena iš festivalio rėmėjų. Tokiose diskusijose spontaniškai gimsta naujos idėjos, ne viena jų vėliau virsta konkrečiais projektais; sužinai, kuo gyvena, kokia kryptimi juda kolegos iš kitų šalių, o ir pačiam atsiranda daugiau paskatų stumtis į priekį.

Noriu nuoširdžiai padėkoti Ivui Stropnikui, kuris mane pakvietė ir per patį festivalio ruošos įkarštį bičiuliškai rūpinosi, kad man, kaip jų vertėjų rezidencijos viešniai, nieko netrūktų, už draugiškumą, atidumą dėkoju ir Ivui talkinusioms merginoms Barbarai ir Živai.

Ir dar. Man svečiuojantis Slovėnijoje anapilin išėjo poetas ir vertėjas Ivanas Minattis (1924–2012). Jis buvo ryškus 6-ąjį dešimtmetį Slovėnijoje įsivyravusio intymizmo atstovas, jo poezijos konstantos – melancholija ir elegiškumas. Išvertė daugiau nei dešimt makedonų, kroatų, serbų, italų, anglų, rusų autorių knygų, taip pat A. de Saint-Exupéry „Mažąjį princą“. Poeto „vizitine kortele“ laikomas eilėraštis „Ką nors turi mylėti“, 1963 m. paskelbtas to paties pavadinimo knygoje:


Ką nors turi mylėti

Ką nors turi mylėti,
kad ir žolę, upę, akmenį ar medį,
kam nors turi padėti ranką ant peties,
kad pasisotintų ištroškus artumos,
turi, turi padėti ranką,
tai tarsi duona, vandens gurkšnelis,
turi pasidalyt baltais debesimis,
savo narsiais svajonių paukščiais,
savo baikščiais bejėgiškumo paukščiais
– kažkur juk turi būti skirtas jiems
ramybės ir švelnumo lizdas –
ką nors turi mylėti
kad ir žolę, upę, akmenį ar medį,
nes medžiai ir žolė pažįsta, kas yra vienatvė
– juk žingsniai visados nuaidi tolin,
stabtelėję mirksnį, –
nes upė žino, kas yra graudis
– jai tereikia įsižiūrėt į savo gelmę –
akmuo žino, kas yra skausmas
– kiek sunkių kojų
mindė jo nebylią širdį, –
ką nors turi mylėti,
ką nors turi mylėti,
drauge žengti
koja kojon –
o žole, upe, medi, akmenie,
tylūs vienišių ir keistuolių palydovai,
geros, didelės būtybės,
prabylančios tiktai
žmonėms nutilus.*


____________________________________
* L. Masytės laisvas vertimas.

Draugai