Povilas Šklėrius: „Visada ieškojau vilties, kuri reikštų, kad nėra taip blogai“

× Lina Simutytė

1994 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pirmąkart paskelbė „Pirmosios knygos“ konkursą, skirtą padėti perspektyviems jauniems poetams ir prozininkams išleisti pirmąją knygą. Šiemet pasirodys Luko Miknevičiaus eilėraščių rinkinys „Sezono atidarymas“ ir Vlado Rožėno romanas „Viskas gerai, aš dar jaunas“.

Jaunosios kartos rašytojas, poetas bei slemo atlikėjas Povilas Šklėrius, žinomas romanų „Ko negalima sakyti merginai bare“ („Tyto alba“, 2016) ir „Mano tėvas, mano sūnus“ („Tyto alba“, 2017) autorius, „Pirmosios knygos“ konkurse dalyvavo du kartus, tačiau nelaimėjo. Be to, trečiąjį jo romaną atmetė leidyklos. Su P. Šklėriumi kalbuosi apie kūrybą, sėkmes ir nusivylimus.

 

Povilo Jarmalos nuotrauka
Povilo Jarmalos nuotrauka

 


Kokiomis aplinkybėmis poezijos rinkinį „baltus sparnus“ teikei „Pirmosios knygos“ konkursui?

Tada norėjau, kad manimi visi džiaugtųsi, įvertintų, bet kai nori visiems patikti, esi pasmerktas nusivilti. Kai nelaimėjau, galvojau: leidykla prarado labai gerą autorių. Kitais metais iš inercijos rankraštį teikiau antrą kartą. Nepaisant to, kad abu kartus nelaimėjau, pirmą kartą gyvenime turėjau progą prisėsti, surūšiuoti eilėraščius į tam tikrus skyrius, sudėti į vieną rinkinį. Kai su ta medžiaga dirbau, supratau, kaip sunku atmesti tekstus, kurie patinka, bet niekur netinka. Nemažai eilėraščių iš to rinkinio vėliau pateko į pirmąjį mano romaną „Ko negalima sakyti merginai bare“ – manau, neišleistų eilėraščių knyga tapo jo pagrindu.

Pradėjau dalyvauti slemuose, mačiau, kaip jie atsirado. Stengiausi kur nors įsitvirtinti. Norėjau patikti. Koks pats buvau – nežinau, gal paprasčiau pasakyti: tiesiog norėjau numirti, o kadangi numirti nebuvo kaip, teko gyventi. Rašymas buvo vienas prasiblaškymo būdų.

Anksčiau būčiau sakęs, jog rašymas yra terapija, bet dabar tiesiog nerašau to, apie ką nenoriu galvoti. Tuo metu viską per daug sureikšmindavau, man atrodė, kad visi moka gyventi, o aš ne. Ir dar – kad viskas, ko man reikia, yra antra pusė. Bet taip nebuvo.


Kiek situacijų specialiai surežisuodavai, kad galėtum jas adaptuoti ir užrašyti arba patirti stiprias ir kurti skatinančias emocijas?

Anksčiau pats pasiversdavau veikėju. Įsiveldavau ten, kur visai nenorėdavau, bet kažkas iš vidaus tarsi stumdavo į situacijas „čia blogai, tai eik – bus įdomu“. Visada pavydėjau žmonėms patirties, kurios pats neturėjau. Kai buvau paauglys, norėjau būti senas, nes man atrodė, jog seni žmonės daugiau visko matę, todėl daugiau visko supranta. Tai, žinoma, nebūtinai tiesa. Baisiausia turbūt, kad mane ilgokai kankino noras pažinti aistrą, pasiduoti jai, net sužinoti, ką reiškia būti neištikimam. Tai iš tiesų yra amoralu, ypač turint omenyje, kaip mane auklėjo.


Koks tavo šeimos požiūris į tai, ką rašai?

Mūsų šeimoje knygų skaitymas, o juolab rašymas, yra nereikalinga veikla. Užuot rašius, geriau būtų galima skirti laiką šeimos reikalams. Kai pradėjau rašyti, mama galvojo, kad tai praeis. Kai eilėraščiai pirmą kartą pasirodė spaudoje, ji tylėjo. Po dar vienos pub­likacijos pradėjo traukti mane per dantį, kad, va, sūnus poetas. Buvo sunku suprasti mamos elgesį. Yra tėvų, kurie džiaugiasi, nesvarbu ką jų vaikai darytų. Mama turbūt netikėjo, kad iš to rašymo gali kas nors išeiti, gal net norėjo, kad negyvenčiau mintimi išleisti knygą – neišleidęs juk labai nusivilčiau.

Kai daviau paskaityti pirmojo romano rankraštį, supyko dėl aprašytos situacijos, kaip mūsų namuose atsirado pelė ir mes visi ją gaudėm. Mamai atrodė, jog aš tiesiog tyčiojuosi, parodau namus kaip landynę, taip išnešu iš namų kažkokį brudą. Pamenu, kai buvau paauglys ir tėvai nesutardavo, mama prašydavo niekam nepasakoti. Iš tiesų buvo tokie laikai, kai niekas niekam nieko nepasakojo. Galėjai matyti bendraklasio tėvą kas antrą dieną girtą, bet niekas apie tai nekalbėjo. Mamai atrodė, jog mano pirmoji knyga „Ko negalima sakyti merginai bare“ yra apie nieką – anot jos, veikėjai nieko neveikia, tik geria ir yra nelaimingi. Man rodos, ji iš esmės teisi.

Antrasis romanas „Mano tėvas, mano sūnus“ jau lietė problemą, kurią mama suprato, – nepilna šeima, tėvų skyrybos, dviveidiškumas. Jos teigimu, pagaliau parašiau apie tai, kas gali būti aktualu ir kitiems. Manau, mama suprato, kad esu sutraumuotas jos ir tėvo dažnų išsiskyrimų ir bandymų taikytis. Visgi paprašė daugiau apie mūsų šeimą nerašyti. Kai manęs prašo, pažadu nerašyti, o kaip bus iš tikrųjų – nežinau.


Antrasis romanas „Mano tėvas, mano sūnus“ sudarytas iš gan skaudžių patirčių. Kaip priėjai prie antrosios knygos?

Kai rašiau pirmą romaną, jau turėjau antrojo pagrindą – savo prisiminimus apie šeimos Kalėdas, kai susipykdavom, visada nutikdavo kas nors bloga ir t. t. Norėjau tuos prisiminimus įdėti į pirmą romaną, bet supratau: tai šiek tiek kita istorija. Taip pat galvojau apie mamą ir baiminausi jos reakcijos į tokį mūsų šeimos gyvenimo viešinimą. Romanas „Mano tėvas, mano sūnus“ prasideda mano kelione į laidotuves, kur sutinku tėvą po ilgo nesimatymo. Po tų laidotuvių parašiau eilėraščių ciklą apie šeimos prisiminimus. Tas ciklas ir prisiminimai tapo antrosios knygos pagrindu. Atrodė, esu užčiuopęs labai rimtą temą ir dabar visiems įrodysiu, kad moku rašyti rimtai ir užtikrinai. Ir tikrai – kai rašiau, maniau rašantis labai užtikrintai, bet iš tiesų jau tada reikėjo pagalbos (vėliau konstatavo mišrią depresiją su nerimu), todėl knyga atspindėjo ne tiek rimtos temos gvildenimą, kiek mano pyktį. Norėjau parašyti ką nors neva labai sunkaus, bet romanas išėjo niekam tikęs.


Kodėl svarbi vienatvė ir kaip tave įkvepia bend­ravimas?

Daug laiko leidžiu su žmonėmis, susitinku su draugais, net gyvenu dideliame bute su dar keturiais žmonėmis. Bet kartais pasijuntu visiškai vienas. Sunkiausia, kai taip nutinka esant tarp gerų draugų – būni su visais, bet tarsi vienas. Būtent tai ir noriu užrašyti: kaip jaučiasi žmogus, suprasdamas savo vienatvę. Dažniausiai rašydamas net neaiškinu tos vienatvės priežasčių, susitelkiu į emociją. Nors dabar nerimą suvaldau lengviau ir gniuždančių emocijų antplūdį patiriu vis rečiau, rašyti visada yra apie ką. Kartais, jei esu nusiteikęs, rašau apie tai, ką matau pro langą, kaip einu apsipirkti, arba užrašau tą dieną aplankiusius prisiminimus.

Man vis labiau patinka rašyti trumpais sakiniais. Trumpais paragrafais, vos iš vieno dviejų sakinių. Šiuo metu praktikuojuosi rašyti labai lakoniškai. Bandau rašyti taip paprastai, kaip Charlesas Bukowskis į gyvenimo galą. Arba kaip Undinė Radzevičiūė romane „Strekaza“.


Ar kada nors manei, kad literatūra – tai įspūdingos metaforos, sudėtinga kalba?

Lyg ir ne. Tiesiog mėgstu skaityti paprastai parašytus tekstus. Yra autorių, kurie net feisbuke sugeba rašyti labai sudėtingai. Suprantu, tai savotiškas jų stilius arba suvokimas, kokia literatūra turėtų būti. Būna taip ir muzikoje. Kai ilgai klausaisi vienos grupės, gali vien instrumentalą išgirdęs pasakyti atlikėją. Taip ir dėl individualaus autorių stiliaus.

Dalyvaudamas slemo vakaruose išmokau sukurti tekstą apie problemą arba skaudų įvykį, kuris vis dėlto gali prajuokinti publiką. Pamačiau, kad iki slemo likus dviem dienoms atsisėdu, parašau juodraštį, tada perskaitau, paverčiu jį juokingu ir tiesiog kartoju tą metodą; iš pradžių malonu, vėliau pabosta. Tačiau gal kartotis normalu: sakoma, kad visi poetai rašo tą patį eilėraštį visą gyvenimą.


Dvi knygas išleidai, trečiosios nepavyko. Kas keitėsi, kai romaną atmetė leidyklos? Gal pasakei: „Eikit jūs visi kur norit, aš visai neberašysiu!“

Ištiko šokas, nes esu įpratęs, kad man sekasi. Paskui susitaikiau, nes daug dirbau. Galvojau, gal ir gerai, kad trečio romano rankraštį atmetė, nes nuo tada, kai išleido pirmą, susirgau kūrybiniu viduriavimu. Atrodė, galiu parašyti apie bet ką. Išaugo pasitikėjimas savimi, gal jis nebuvo visai adekvatus. Buvau išlepęs, vis laukdavau naujų savo talento patvirtinimų, bet dabar labai smagu, kai niekas iš artimos aplinkos neklausinėja apie kūrybą ir kalbamės apie ką nors visai kita – futbolą, stalo žaidimus, perkamus butus ar draugų naujagimius.


Užsiminei apie depresiją bei nerimo sutrikimus. Ar nemanei, kad pats turi iš viso to išlipti?

Visų pirma, nemanau, kad norėjau išlipti. Buvo patogu. Dar patogiau buvo, kai patvirtino mano įtarimą dėl depresijos, išrašė antidepresantų. Tada pagalvojau: toliau galiu nieko nedaryti – užteks pasakyti, kad sergu. Man tokia diagnozė patiko – pagaliau ir aš „kažkoks kitoks“. Skamba juokingai ir kvailai, bet tiesiog nežinojau, kaip pakeisti gyvenimą. Kai ilgokai esi abejingas sau ir savo gyvenimui, sunku kažką imti keisti. Pokyčiams prireikė daugiau negu metų. Galiausiai atsibodo būti nelaimingam, nes supratau: nuo manęs daug kas priklauso, tad verta pasistengti. Anksčiau, kai vartojau daugiau alkoholio, tiesiog negalėjau mąstyti blaiviai. Paskui, jau lankantis pas psichologę, kai visą mėnesį negėriau, buvo labai keista, nes supratau: gyvenime yra problemų, bet jas galima ganėtinai paprastai išspręsti, jos ne tokios baisios, kaip paprastai atrodo. Gyvenime, kūryboje, kitose knygose ieškojau vilties, kuri reikštų, kad nėra taip blogai, kad dar galima gyventi. Man atrodo, viltis ir padėjo išplaukti paviršiun.

Labai džiaugiuosi turėdamas darbą, nes jis sukuria saugumo jausmą, leidžia save realizuoti. Darbas labai įvairus, pvz., šį pavasarį kiekvieną penktadienį Vilniaus universiteto radijo stotyje „Start FM“ vyksta radijo dirbtuvės moksleiviams. Šiaip bijau vaikų, bet dabar pastebiu, kad man su jais gerai sekasi. Jų akys žiba, jiems viskas įdomu, o aš pasakoju ir leidžiu jiems pasijusti radijo žurnalistais. Dirbtuvės trunka dvi valandas, praėjus pirmam pusvalandžiui būnu jau pavargęs, bet paskui aplanko labai geras jausmas – pasijuntu reikalingas. Manau, iš esmės tai ir svarbiausia – būti kam nors reikalingam.

 

Draugai