Pranas Visvydas. Abipusė skirtingų žanrų išmonė

Patackas G., Palevičius A. PASAULIS KURIO NĖRA. Tapyba ir poezija. – Kaunas: Indigo print, 2012.

Pagrečiui – poezija ir tapyba. Tai jau trečia tokia Gintaro Patacko ir Arvydo Palevičiaus knyga. Apie pirmąją „Širdies aikštėj jų kenotafas“ (2011) esu rašęs šiame žurnale. Antrąją „Kur pakastas šuva“ (2012), su gaiviu poetiniu dėmesiu Kauno miestui, skaičiau keletą kartų, bet įvairios pastabos taip ir nesusilipdė į sklandų straipsnį. O juk norisi šį bei tą pasakyti: kokį Kauną Gintaras Patackas nešioja savo imlioje sąmonėje ir kokiomis spalvotomis drobėmis tiems žodžiams padeda tapytojas Arvydas Palevičius. Šeimyniškai tariant, kaip vienas kitą liūliuoja savo  lopšiuose.
Dabartinis rinkinys, pavadintas intriguojamai pragaištingai „Pasaulis kurio nėra“, manau, yra stipriausias. Čia gali gėrėtis veiksmingu eiliavimu ir pagrečiui prisižiūrėti originaliai bylojančių tapybos reprodukcijų. Itin dailus yra knygos atspausdinimas bei sutvarkymas. Eilėraščiai kuo aiškiausiai matomi puslapyje. Reprodukcijos įrėmintos puikiai. Sumaniai pasidarbavo Evelina Garliauskienė. Manau, tokia išvaizdi knyga priklauso per šventes dovanojamų knygų kategorijai. Arvydo kūryboje visad sutaria pavidalai, linijos, spalvos. Daug kur santūriai formuojasi atpažįstama tikrovė. Nėra sujauktos drėblios ekspresijos. Net ir abstraktai paklūsta protui.   Estetinis įspūdis išlieka nepažeistas.
Savo poetinėje kūryboje G. Patackas linkęs vaizduoti ribines situacijas ir nuotaikas. Ir jeigu skelbia, jog yra atsidūręs pasaulyje, kuris negrįžta, tai tik jo bodleriško splino išplėsta metafora. Tuo jis nori šiek tiek sudramatinti savo baigtinumą. Rodytis pavojingame rate atsidūrusiu riteriu: „Štai aš čia, žmonės! – žiūrėkite, kas mane supa, į ką esu įsivėlęs.“ Jau pirmo eilėraščio „Tokia nuotaka“ pernelyg triuškinanti, juolab paskutiniame posme:

Žalia, žalia kaip dangtis sarkofago
Vėl geria nuodo nuovirą naktis,
Ir rodosi, kad rytdiena prasmego,
Ir rodos, kad jau ne ruduo, – Mirtis.
                p. 5

Būdamas smalsus skaitytojas, tuoj imu ieškoti šio grėsmingo būvio patvirtinimo ir kituose eilėraščiuose. Jų knygoje yra 19, įvairaus ilgio ir formos, su Arvydo paveikslais dešinėje. Ar šios kompozicijos bent šiek tiek atitinka eilėraščių turinį, palieku spręsti dailėje nusimanantiems skaitytojams. Iš tiesų tai nesvarbu, nes šiais laikais bet kokios tapybinės apraiškos tinka papuošti bet ką – svetainę, banko vidų, ligoninių koridorius, įstaigas, na, ir bet kurią žodinę nesančio ar mirusio pasaulio išraišką. Kultūra tampa vis nuolaidesnė, net ir mirtingumo būtinybei.
Man įspūdį padarė eilėraštis apie tėvo perspėjimą sūnui: „kitam krante – / neplauk, sūnau, kol dar virš jūros rūkas, –­ / dvi juodos uolos kaunas kaip pašėlę, / balsai sirenų žudantys į gelmę / bematant nugramzdina, albatrosas – / ranka dešinioji Poseidono – / snapu kaip žaibas kerta stiebą, – / kitam krante tu nieko neišvysi, / nėra ten aukso vilnos, legenda /  ši sukurta savižudžiams vilioti, / jau šimtas metų kaip nėra Kolchidės, / kurią ugnis ir liūtys nušienavo, – / nėra ir tiek“ (p. 6). Patetiškai skamba šis pernelyg romantiškas, mitine praeitimi alsuojantis perspėjimas mūsų dienų jauniems emigrantams, ieškantiems ne auksinių vilnų, bet uždarbio pragyventi. O šalia įrėmintame Arvydo vaizde įžiūrime pilkšvai žalsvame ūke žygiuojantį  asketišką profilį. Panašią gaidą, dargi su Dante’s „Dieviškosios“ akcentais, girdime ir verlibre „Raštelis, rastas Tibeto mirusiųjų knygoje“. Tai saulėlydžio spindulio pamokymai mirštančio žmogaus sielai, kaip praeiti pragarą ir atsidurti amžino gyvenimo šventovėje. Aišku – ezoterija, bet Rytuose daug kas tuo tiki, o mūsų poetui, kaip ir didelio talento Jurgai Ivanauskaitei, tai yra svarus akstinas transcendencijai. Šitaip pakylėtas jis gali proziškais sakiniais miestiečiams porinti fantasmagorijas, „kaip teko uždegti žibintą nemigo naktį pakrantėj, / kur negyvą žuvį liūliuoja nerimo bangos, / teko laukti  ilgai, / kad rytdienos veiksmą nutapęs jiems, prisiektum: / negrius tavo karalystė į požemius… / įkalinęs balsą tarp smiliaus ir gomurio, / kol didysis su savo vėzdu ir smagračiu budi / prie gyvuonies, laidojamo į užmaršties seifą, / eisi į juos vidumi ir nebūsi atmestas / kaip teisumo įrodymas“ (p. 10). Pastaroji citata parodo Patacko polinkį savaip gvildenti esminius dalykus. Prieš daugelį metų, dar Vokietijoje, panašias gelmes atradau  Hermano Kassacko romane „Die Stadt hinter dem Strom“. Ten tada mezgėsi veikėjų ilgi pokalbiai požemiuose (mat pokario metai jiems tapo nebūtimi...). Verta nurodyti, kad šią G. Patacko oraciją papildo įtaigi Arvydo tapyba, artima moderno epochai. Manau, poetui XX a. pirmųjų dešimtmečių moderno stilistika bei akistata su į katastrofas žygiuojančiu pasauliu yra itin sava.  Čia skaitome T. S. Elioto „Šokio aplink erškėtį“ įkvėptą,  su Tomo Venclovos vertimo motto, žmonijos pamišėliško judrumo skaudžią linkmę pabrėžiantį „Šokių maratoną“ rimuotais ketureiliais. Knygos temos vientisumui tinka ir „Gladiatorius“, kurį iliustruoja pusiau abstraktūs nuogi besirungiančių vyrų kūnai. Atseit, dėl piliečių pramogos jaunoji karta aukojama žūčiai.            
Žymiai artimesnės G. Patacko poezijos tembrui yra eilės, kur kandžiai su ironijos bei pašaipos prieskoniais patiekiamos šiuolaikinės civilizacijos riekės. Rimuotos ir verlibrinės. Erotiškai prasideda „Atlydis“: „Tirpsta sniegas kaip moters vualis lig pačių apačių, / Nuslenka nuo geidulingų pečių. / Atsidengia šiukšlynų juodi apgamai / Ta akimirka, kada tu gimei / Su sidabro žvaigžde ant kaktos, su žyme ant peties, / Išdeginta likimo malonaus. Na, kaipgi, naujagimi, tu jauties?“ (p. 22).
Tolygia gaida skamba ir „Eilinė reinkarnacija“, ir „Geltonas sprendimas“. Ma­ne prajuokina kelios anekdotiškos situacijos, lyg ir su prancūzų sąmojo grimasomis: „Mano pastelinė mylimoji / Lanko pirmąją klasę, / Sarkastiškai rūkydama cigaretes, / O antrarūšis mokytojas / Apsimeta, kad nemato“ (p. 24). Arba: „Baltieji ugnies rijikai iš cirko / Apžiūrinėja degtukų fabriką“ (p. 24). Dainingai elegiška rimtimi srūva „Preliudijos“, „Ariadnės siūlo“ ir „Lietaus melodijos“ vaizdai ir mintys. Dingteli mintis, jog tai maždaug „niliūniškai“ gražūs klasikiniai eilėraščiai, kuriuos norisi skaityti balsu.
Ne viską šiame ribotame rašinyje gali aptarti. Gintaras Patackas patraukia skaitytoją egzistencinės įtampos būsenomis, bet nesileidžia įspraudžiamas į vieną teminį modelį. Jam žmogus – ir fiziologinis padaras, tad konfliktas su kūniškuoju bei psichiniu savimi rinkinyje atsiskleidžia ne viename eilėraštyje: „Apvalumo psalmė“, „Tamsus nusidėjėlių pasaulis“, „Kalbėjimas yra svaigus šaltinis“, „Akistata su savimi“ ir kt. Retsykiais su pasitenkinimu nuslystama į žemutines žmogaus kūno funkcijas tik tam, kad būtų pabrėžta individo laisvė pasakyti ir tai. O dažniausiai, taigi ir G. Patacko atveju, tuo naudojamasi siekiant komiško efekto jau nuo senų senovės. Taip jis daro proziškame epizode „Etruskų vaza“: „Ar tu jauti vienatvę tarp  žmonių, man plunksna bevedžiojant šias eilutes? Ar tu rūkai nebrangią cigaretę šalia trijų pirdalių, atliekančių šventą tuštinimosi aktą? Ar tiktų čia atnešt etruskų vazą? Į ją turbūt šlapintųsi visi?“ (p. 70).
Rimuotuose dvieiliuose „Motinai“ visi smagūs aforizmai skamba pernelyg humoristiškai. Kad ir pabaiga: „Nieko gero nerandu, bet nesu varguolis, / Motinos krauju šventu maitinuos lig šiolei.“ Tačiau įdomių detalių ir prasmingų minčių surandu Josifui Brodskiui dedikuotame tekste „Vaizdas į jūrą“. J. Brodskio kapas yra Venecijoje, deja, „ekskursija į kapines neužsuko“. Gi avarijoje žuvusiam išeivijos poetui Algimantui Mackui kūrinys tampa rauda: „Ir kodėl tu nenori sugrįžti / Pažadėtojo laiko sferon / Ir kodėl tu nenori įžengti / Į beformį gyvybės Fontaną / Ir kodėl tu nenori paklusti / Steriliems anatomijos dėsniams“ (p. 30). Taip – tiems dėsniams yra pajungtas visas mūsų gyvasis pasaulis, tad ir poetų melancholija dėl to tebelieka neišvengiama.

Draugai